Peru, Čilės ir Bolivijos teritorijose indėnai žinojo apie ryškių gėlių naudingąsias savybes. Iš lapų jie virdavo arbatą nuo peršalimo, gripo ir kvėpavimo takų ligų. Į Europą mažosios nasturtės buvo atgabentos tik XVI amžiuje kartu su kakava ir šokoladu. Su didžiosiomis, ryškesnių ir įvairesnių spalvų bei apvalesnių lapų, nasturtėmis europiečius supažindino vienas olandų botanikas. Šiandien šių gėlių yra nuo baltos iki tamsiai raudonos spalvų.

 

nasturtes

Paprastojo rėžiuko oficialus botaninis pavadinimas yra Nasturtium officinale. Iš Pietų Amerikos kilę augalai buvo pavadinti dėl panašaus, pipirnę primenančio skonio. Įdomu, kad pavadinimą sudaro du lotyniški žodžiai „nasum“ ir „torquere“, kurie reiškia „sukti nosį“. Tokį pavadinimą augalai gavo dėl aštraus skonio ir kartaus aliejaus, kuris išsiskiria, kramtant nasturčių lapus. Negana to, kad gėlės yra valgomos, jos taip pat gali būti naudojamos kaip natūralūs vaistai.

 

Mokslininkai teigia, kad nasturtės pasižymi natūraliomis antibiotinėmis savybėmis. Tam tikrų greitai veikiančių medžiagų buvo randama šlapime, praėjus vos valandai po augalų lapų vartojimo. Augalas nepažeidžia žarnyno mikrofloros ir veiksmingai naikina kai kuriuos ligų sukėlėjus.

 

Inkai žinojo, kuo naudingos nasturtės, ir naudojo jas įvairioms salotoms gardinti. Nasturčių sėklose yra riebiųjų rūgščių, o visose augalo dalyse yra benzilo izotiocianato, kuris pasižymi antibakteriniu ir priešgrybeliniu poveikiu. Augalas buvo naudojamas kaip gydomoji priemonė nuo kvėpavimo takų ligų, nes šalina gleives, kurių atsiranda sergant bronchų infekcijomis. Taip pat jis teigiamai veikia kepenų, inkstų, šlapimo pūslės veiklą. Iš antžeminės nasturčių dalies gaminami įvairūs užpilai ir nuovirai naudojami įvairioms odos ligoms gydyti, pavyzdžiui, aknę.

 

Homeopatų nuomone iš nasturčių pagamintais natūraliais vaistais galima išgydyti lėtinį sinusitą, bronchitą, šlapimo takų infekcijas be šalutinio poveikio, kurį sukelia tradicinėje medicinoje naudojami vaistai. Nors dar trūksta įrodymų, bet spėjama, kad nasturtės gali būti veiksmingesnė priemonė nuo šlapimo takų infekcijų negu tokios natūralios ir visiems žinomos priemonės kaip spanguolės, probiotikai ir krienai.

 

Nasturtėse gausu flavonoidų kaemferolio ir izokvercetino, karotenoidų, vitamino C, geležies, sieros, mangano, mineralų bei aminorūgščių. Jos turi antiseptinių savybių, taip pat veikia kaip švelnų poveikį turintys diuretiniai ir laisvinamieji vaistai. Seniau darželio gėlės liaudies medicinoje buvo naudojamos kaip priemonė, skirta paskatinti menstruacijas ir valyti kraują. Be to, iš jų buvo gaminami mišiniai, naikinantys ir atbaidantis vabzdžius bei kitus kenkėjus. Dėl didelio vitamino C kiekio nasturtės praeityje buvo naudojamos kaip profilaktinė ir gydomoji priemonė nuo skorbuto.

 

Pikantiško skonio nasturčių pumpurai gali būti naudojami kulinarijoje vietoj kaparėlių. Tačiau jų vartoti reikėtų saikingai, nes juose kaupiasi nuodinga oksalo rūgštis. Gurmanai vertina nasturtėmis pagardintą tepamą grietinėlės sūrį arba įvairias salotas. Sėklų ankščių galima dėti į marinuojamas daržoves arba į česnakinį, citrininį sviestą. Sakoma, kad nasturtės dera su žuvimis ir vištiena.

 

Daržovių augintojus gąsdina įvairūs vabzdžiai ir dirvos kenkėjai. Viena natūraliausių jų atbaidymo priemonė – lysvėje tarp baltagūžių, brokolinių kopūstų, moliūgų, agurkų, bulvių ar prie vaismedžių pasėti šių aitrų kvapą skleidžiančių ryškiaspalvių gėlių.

 

Nasturtės turi iš tiesų daugybę privalumų, tačiau nereikia pamiršti ir to, kad nuostabios gėlės kelia estetinį pasigėrėjimą. Žiūrėjimas į gražius dalykus kelia nuotaiką ir daro mus laimingesniais.

 

Nors nasturtės yra labai naudingos, tačiau, kaip ir visi vaistiniai augalai, turi būti naudojamos atsargiai, atsižvelgiant į ligonio būklę. Išoriškai naudojamas nasturčių nuoviras gali sudirginti odą. Į vidų vartoti nerekomenduojama nėščiomis, krūtimis maitinančioms moterims, sergantiems inkstų ligomis ar turintiems skrandžio ir žarnyno opų. Norint išvengti šalutinio poveikio, prieš vartojant nasturčių preparatus būtina pasitarti su homeopatu ar tradicinės medicinos gydytoju.