XVII–XVIII a. jaunieji dainininkai sopranai buvo kastruoti, kad galėtų giedoti Italijos bažnyčių choruose. Beveik 200 metų trukusią kastraciją atlikdavo siekiant pagerinti berniukų vokalinį vystymąsi. Nors kai kurie dėl dieviško balso pelnė šlovę ir turtus, daugelis kentėjo skurdą ir nežinomybę.

 

Kastracija dėl graPenis,Statue,Greekžaus balso 

 

Kastracija paprastai būdavo atliekama brendimo nesulaukusiems berniukams, geriausia 9 metų. Po operacijos dainuodami jie sugebėdavo išlaikyti aukštas natas. Kiekvienas šią procedūrą iškentęs berniukas vadintas kastratu. Mokymas tapti kastratu buvo intensyvus procesas, trukęs net apie 10 metų. Nors kastracija negarantavo sėkmingos dainavimo karjeros ar aukšto balso, daugelis šeimų surizikuodavo ir paaukodavo sūnus. Kai kuriems tėvams atrodė, kad tai greitas kelias į žvaigždes, tačiau įspūdingos šlovės regimybę užgoždavo žiaurūs kastravimo metodai. Brendimo pradžią nutraukdavo įvairiai. Vienas iš metodų berniukui suleisdavo opiumo ir sukeldavo komą, paskui panardindavo į ledo arba pieno vonią, kur sukdavo sėklides, kol jos atrofuodavosi, arba visiškai pašalindavo chirurgiškai. Tiesa, šis būdas naudotas retai. Dažnai berniukų sėklides tiesiog sutraiškydavo pirštais. Atsigavimas po procedūros trukdavo apie dvi savaites. Priemonės, kuriomis ruošti būsimieji dainininkai, galėjo sukelti ne tik begalę infekcijų, bet ir ankstyvą mirtį. Daugeliui vaikų netyčia suleistos mirtinos opijaus ar kitos narkotinės medžiagos dozės. Taip pat neįgudę gydytojai savo pacientus nejučiomis nužudydavo, per ilgai užspaudę miego arteriją kakle. Geografinės vietos, kur vyko šios procedūros, nėra žinomos. Daugelis šeimų, kurių sūnūs buvo kastruoti, sugalvodavo įvairių istorijų, nes nedrįsdavo pasakyti tiesos: neva sūnus nukrito nuo arklio arba jį užpuolė šernas. Neturtingos šeimos, atidavusios sūnus šiai procedūrai, gaudavo piniginį atlygį. Iki XVIII a. kasmet kastruodavo apie 4000 italų berniukų, kad galėtų tapti dainininkais.

 

Augant kastrato kūnui, dėl testosterono trūkumo kaulų sąnariai nekietėjo kaip įprastai, todėl galūnės dažnai išaugdavo neįprastai ilgos, kaip ir šonkauliai. Tai kartu su intensyviomis treniruotėmis suteikdavo neprilygstamą plaučių galią ir kvėpavimo pajėgumą. Dėl vaiko dydžio balso stygų jų balsai buvo nepaprastai lankstūs ir gerokai skyrėsi nuo lygiaverčio suaugusių moterų balso, o diapazonas didesnis nei kastruoto suaugusio vyro.

 

Vietoj moterų choro jauni berniukai

 

Kastracija kaip pavergimo ar bausmės priemonė turi labai ilgą istoriją, siekiančią senovės Šumerų civilizaciją. Dainininkai eunuchai egzistavo jau ankstyvojoje Bizantijos imperijoje, buvo gerai žinomi iki IX a. Didžioji Ispanijos dalis viduramžiais buvo valdoma musulmonų valdovų, o kastracijos istorija siekia senovės Artimuosius Rytus. Įprastai eunuchai tarnavo kaip haremo sargybiniai, tačiau jie taip pat vertinti kaip aukšto lygio politiniai pavaldiniai, nes negalėjo sukurti dinastijos, kuri keltų grėsmę valdovui. Kastratai pirmą kartą pasirodė Italijoje XVI a. viduryje, kai Vatikanas uždraudė moterims giedoti bažnytiniuose choruose, todėl atsirado aukštą balsą turinčių dainininkų poreikis. Šis draudimas labai paveikė operą, nes joje nuolat dainavo daug moterų, ypač soprano dainininkių. Netrukus kastruoti dainininkai tapo populiariu moterų pakaitalu. Ant jaunųjų dainininkų vyrų pečių užgriuvo didžiulė našta. Jauni berniukai galėjo dainuoti moteriškas partijas, tačiau tai buvo trumpalaikis sprendimas, nes artėjant brendimui neišlaikydavo aukšto balso.

 

Po kastracijos berniukus dažniausiai išsiųsdavo į muzikos mokyklas intensyviai mokytis, kad vėliau taptų sėkmės lydimais operos dainininkais. Mokymų metu jie išsiugdydavo tvirtą kvėpavimo pajėgumą ir plaučių galią. Treniruotės būdavo griežtos. Vienos Romos dainavimo mokyklos režimą dar iki pietų sudarė viena valanda dainavimo sunkių ir nepatogių kūrinių, viena valanda trelių lavinimo, viena valanda dainavimo pratimų mokytojo akivaizdoje ir prieš veidrodį, kad būtų išvengta nereikalingų kūno judesių ar veido grimasų, viena valanda literatūros studijų. Paskui pusvalandis skirtas muzikos teorijai, kitas – kontrapunktui rašyti, dar valanda literatūros studijų. Likusią dienos dalį jaunieji kastratai turėjo rasti laiko praktikuoti grojimą klavesinu ir kurti vokalinę, sakralinę arba pasaulietinę muziką, atsižvelgiant į polinkį. Šis sudėtingas tvarkaraštis lėmė, kad talentingieji didžiojoje scenoje debiutuodavo dar paaugliai, išlavinę tobulą dainavimo techniką ir galingą balsą, kuriam neprilygtų jokia moteris ar eilinis dainininkas vyras.

 

Šlovė neapykantos šešėlyje

 

Augant kastratų šlovei ir žinomumui, didėjo žmonių neapykanta. Vaikinai buvo psichologiškai ir fiziškai prievartaujami, kritikuojami kaip piktybiniai, viliojantys vyrus tapti homoseksualiais. Italų avantiūristas Kazanova, aprašęs XVIII a. Italiją, užsiminė apie susitikimą su abatu, kuris buvo persirengęs mergina, tik vėliau sužinota, kad tai garsus kastratas. 1762 m. Romoje Kazanova dalyvavo spektaklyje, kurio primadona buvo kastratas. Nepaisant neigiamos visuomenės reakcijos, kastratai buvo itin populiarūs dainininkai Europoje. Jie keliavo po žemyną, dažnai gaudavo didžiulius honorarus už pasirodymus operoje. Vienas garsiausių kastratų Farinelli net užverbuotas dešimt metų dainuoti Ispanijos karaliui. Neva jo balsas padėjo numalšinti karaliaus depresiją. Nors uždirbdavo 5000 svarų sterlingų per metus koncertuodamas visoje Europoje, tačiau už papildomus 1500 Farinelli surengdavo privačius pasirodymus Ispanijos karaliui Pilypui V.

 

Nors kastratai buvo žinomi ir sėkmės lydimi, dažnai kentėjo nuo įvairių sveikatos problemų, kurios kilo dėl kastracijos jaunystėje. Kai Farinelli kūnas ekshumuotas 2006 m., mokslininkai nustatė, kad jo kaulai buvo ilgi, o kaktikaulio plokštelė sustorėjusi. Tai būklė, vadinama Hyperostosis frontalis interna. Dažniausiai paveikia moteris ir gali sukelti galvos skausmą, depresiją bei kitas psichinės sveikatos problemas. Iš tiesų daugelis kastratų sendami sirgo depresija.

 

Kastratų poreikis pradėjo nykti dėl daugelio priežasčių. Pirma, moterims leista grįžti į sceną XVIII a. Antra, keitėsi požiūris į kastraciją. Prancūzų filosofas, švietėjas Žanas Žakas Ruso 1779 m. pasmerkė šią praktiką ir pavadino tėvus, kurie siuntė sūnus kastracijai, nežmoniškais, atiduodančius vaikus aistringų ir žiaurių žmonių linksmybėms. Galiausiai Italijoje kastratai ėmė kelti gėdą, o popiežius Pijus X 1903 m. uždraudė jiems dainuoti Siksto koplyčioje. Iki to laiko kai kurie garsiausi kastratai, tarp jų Girolami Crescentini ir Giovanni Battista Velluti, jau seniai buvo baigę karjerą arba iškeliavę amžinybėn.

 

Autorius Monika Budnikienė