Rasa Pavarienė – nekilnojamojo turto ekspertė, keturių vaikų mama, moteris, kuriai rūpi, kokioje aplinkoje ir visuomenėje mes gyvename, įsitikinusi, kad jei kiekvienas rūpintųsi ne tik savimi, bet ir silpnesniais už save, pasaulis būtų daug gražesnis ir geresnis. „Gražesnis gyvenimas prasideda ne nuo rankinių, deimantų ar plastinių operacijų, grožis – tai ramybė ir laimė, kuri matoma spindinčiose akyse“, – sako R. Pavarienė.

 

Rasa0132-1

 

Rasa, prisiminkite, kokie jums buvo šitie metai? Kokiais pasiekimais galite didžiuotis?

 

Man šie metai, kaip ir daugeliui, buvo labai sudėtingi. Vien neramumai, vykstantys pasaulyje, neleido ramiai miegoti ir mėgautis gyvenimu. Tiek Ukrainos, tiek Izraelio karas turi įtakos bendrai nuotaikai. Juolab kad mūsų visi vaikai mokosi Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijoje… Nepaisant to, pabaigiau rašyti ir išleidau knygą „Liber De Domo. Knyga apie namus“, kurioje nugulė visa mano profesinė patirtis – lietuvių požiūris į namus, buitį, šeimų įpročiai, patarimai.

 

Atskleiskite, kokių patarimų gali rasti skaitytojas jūsų knygoje „Liber De Domo. Knyga apie namus“? 

 

Knygoje dalinuosi patirtimi, kaip įsirengti namus, kada juos vertėtų keisti – didinti arba mažinti. Taip pat kalbu ir apie tai, ar verta jaunam žmogui nuomotis būstą, ar geriau iš karto pirkti. Mano požiūriu, nuoma iš esmės pelningas verslas tik… turto savininkui. O štai jaunam žmogui nereikia bijoti įsipareigojimų bankui. Net ir su banko paskola įsigytas mažytis butas jau yra savas. Nekilnojamasis turtas – tai investicija, kuri visada atsiperka. Skatinu tėvus prisidėti prie jaunuolių pirmųjų savarankiškų gyvenimo žingsnių.

 

Artėja gražiausios metų šventės. Ką jums reiškia Kalėdos ir Naujieji metai? Kokių tradicijų laikotės šeimoje?

 

Kol vaikai dar gyvena su mumis, kasdien vakarus leidžiame visi drauge. O mūsų namuose tikrai daug šurmulio. Todėl, visų pirma, bandau nepamesti savęs, nepasiduoti išorinės aplinkos ir reklamų įtakai – vartoti be saiko. Man svarbu neapkrauti namų nereikalingais daiktais, dovanomis, kurių niekada nepanaudosiu. Visos tos nuo lapkričio pabaigos miestus kaustančios spūstys, parduotuvėse didžiulės eilės žmonių verčia susimąstyti: negi visi tiek daug visko vartoja? Žinoma, vaikai tiki Kalėdų Seneliu ir labai laukia dovanų. Tačiau stengiamės, kad vaikai suprastų, jog Kalėdų Senelis negali atnešti brangių dovanų, tokių kaip telefonai, kompiuteriai, nes, kaip bandome paaiškinti, vaikų pasaulyje daug, todėl jam niekaip nepavyktų visų aprūpinti brangiomis dovanomis. Man asmeniškai mūsų šeimoje gražiausias momentas yra Kalėdų rytas: kai mūsų Herkus, kuris atsikelia anksčiausiai iš visų, bėga prie eglutės, o pamatęs „sniego“ pėdsakų ant žemės (Rasa palieka miltais išteptų didelių batų pėdsakus) pradeda garsiai visus kviesti šaukdamas, kad buvo Kalėdų Senelis. Tada visi subėgę prie eglutės pakuojame dovanėles. Man širdį užlieja džiaugsmas ir ramybė girdint tą vaikišką juoką, matant jų nuoširdų džiaugsmą.

 

Pastaruoju metu nemažai dėmesio skiriate visuomeninei veiklai. Kodėl jums tai svarbu?

 

Matyt, tam atėjo laikas. Tarpušventis mano darbe būna ramesnis, tad žinau, kad vėl galėsiu daugiau laiko skirti bendruomenei. Man vis norisi daugiau pakalbinti kaimynystėje gyvenančius vienišus senyvus žmones, nuvažiuoti į apsnigtą mišką ir, kaip vaikystėje darydavau su tėčiu, dabar su savo vaikais nuvežti miško žvėrims daržovių.

 

Nesu abejinga visoms nelaimėms, kurios vyksta aplinkui, mane sukrečia iki širdies gelmių kiekvieno vaiko, tėvų nelaimės. Ypač, kai matau ir iš savo patirties žinau, kiek daug nelaimių būtų galima išvengti. Vien dėl to, jei neliktume kitiems abejingi, būtume dėmesingesni, juk kiekvienas suaugęs gali sudrausminti rūkantį jaunuolį ar netoleruoti išgėrusio artimojo, kuris ketina vairuoti. Pačiai akyse stovi prisiminimas, kaip prieš 10 metų imdama sūnų iš darželio mačiau, kai kitą berniuką pasiėmė visiškai girta mama… Šiandien jau netylėčiau. Neleisčiau girtai motinai imti mažamečio. Smerkiu save už abejingumą, už tai, kad nesustabdžiau, kad nieko nepasakiau, nes nė vienas vaikas neturėtų namo grįžti su vos paeinančia mama. Nežinau kodėl, bet man jautrios šios temos, gal todėl, kad nuo vaikystės įpratau ginti ir saugoti mažesnius, silpnesnius.

 

Viename interviu sakėte, kad jei nori pakeisti pasaulį, pradėk nuo savo kiemo. Ką turėjote omenyje?

 

Kai skyriausi su pirmu vyru, tikrai negalėjau rūpintis bendruomene, padėti mokykloje, dalyvauti visuomeninėje veikloje ar keisti pasaulį, nes turėjau pasirūpinti savimi, savo vaikais, grąžinti ramybę ir stabilumą namuose. Kaip gali padėti kitiems, kai pačios viduje chaosas? Dabar jau galiu duoti, nes esu stipri, rami, turiu žinių ir patirties, tad, nors ir mažais žingsneliais, vis tiek kovosiu su blogiu.

 

Auginate keturis vaikus, dirbate NT srityje, esate aktyvi savo rajono bendruomenės narė. Kaip viską suspėjate?

 

Keletas strategiškai gerų sprendimų, susijusių su gyvenamąja vieta (arti ugdymų įstaigų), atlaisvina daug papildomo laiko. Pagalvokite, kai nereikia vežioti vaikų į mokyklą, būrelius, lieka ne tik laiko, bet ir energijos bei vidinės ramybės. Vilniuje vairavimas spūstyse pažadina vaikų blogiausias savybes, automobilyje jie pradeda erzinti vienas kitą, pyktis, o išeities greitos nėra, tad po tokių pasivažinėjimų tiek mamoms, tiek tėčiams reikia ne vienos valandėlės atokvėpio. Mano darbas palankus, turiu patikimus žmones, patikrintus ne per vienus metus, su kuriais dirbu, tad darbų pasiskirstymas leidžia daugiau skirti dėmesio tam, kas rūpi. Jau ne vieną projektą įgyvendinome vaikų mokykloje, su kaimynais darome mažas, bet reikšmingas iniciatyvas: kviečiame ir skatiname visus bendrauti tarpusavyje, o vasarą rengiame talkas, piknikus. Mane tai įkvepia, nes patinka bendrauti su žmonėmis.

 

Kokiomis vertybėmis remiatės auklėdama vaikus?

 

Namie gyvena 4 skirtingo amžiaus vaikai, tad vienu metu tenka išgyventi visų amžių krizes, prireikia suvienodinti taisykles, kas mažuosius skatina augti, o vyresniuosius moko bendradarbiauti. Mūsų šeimoje visi miegoti gulasi 21 val. Atrodo, paauglei būtų per anksti, bet nuolaidžiauti negalime, nes kitaip pamesime bendrą tvarką ir bus patiems sunku. Žinoma, vyresnieji turi daugiau pareigų, prižiūri mažąją sesę, jiems tenka ir jos kambarį sutvarkyti. Bet buitis mūsų nevargina, nors namie neturime tvarkytojos ar kitokios pagalbos iš šalies. Tiesa, nors namai ir pilni vaikų, pavasarį teko priimti dar vieną sudėtingą įsipareigojimą – leidome sūnui išsirinkti išsvajotą šuniuką. Ir tai pakeitė mūsų buitį kardinaliai: pripildė namus juoko, džiugesio, žaislų tampymo ir, žinoma, rūpesčio. Džiaugiuosi, jog sūnus atsakingai kasdien keliasi vedžioti, maitina ir niekada neišsisukinėja. Žinoma, tuo iššūkiai nesibaigė, mažesnis sūnus taip pat gynė savo teises į augintinį, tad teko priimti du degu peliukus. Vaikams reikia gyvūnų, vaikystėje auginau vėžlį, žaltį, žiurkėnus, papūgėles, šunį. Aš ir pati labai myliu gyvūnus.

 

Ką palinkėtumėte moterims, svajojančioms apie gražesnį gyvenimą?

 

Gražesnis gyvenimas prasideda ne nuo rankinių, deimantų ar plastinių operacijų. Grožis – ramybe ir laime spindinčios akys. Todėl mano patarimas – dėl nieko nesiaukoti, nepamiršti savęs, mylėti save, kiek leidžia galimybės, ir siekti asmeninės laimės. Ir visiškai nesvarbu, ką kas pagalvos apie tave, nes svarbiausia, ką pati galvoji apie save.