LRT laidos „Lipt stogais su Jurga“ autorė dainininkė Jurga Šeduikytė nesistengia provokuoti pašnekovų, bet leidžia jiems kalbėti tai, ką patys nori. „Pastebiu, kad kartais pragyvename ne savo gyvenimą, įgyvendindami ne savo svajones ir kalbėdami ne savo balsu. Jaučiu poreikį ne tik pati kalbėti savo tikruoju balsu, bet ir kitiems padėti išgirsti bei įvaldyti savąjį“, – sako Jurga.

 
Jurga Šeduikytė, fotografė – Elena Krukonytė, makiažas – Ieva Benkunskaitė.

Jurga Šeduikytė, fotografė – Elena Krukonytė, makiažas – Ieva Benkunskaitė.

 

Laida „Lipt stogais su Jurga“ – dar viena veikla ir taip netrumpame sąraše. Kaip spėjate?

 

Vis dažniau girdėdama šį klausimą nutariau surašyti visas savo veiklas į vieną vietą. Taip startavo mano veiklų platforma www.jurgaseduikyte.lt. Pačiai įdomu stebėti, į ką išaugo mano veikla, kuri prasidėjo nuo muzikos. Pavyzdžiui, koncertai anksčiau buvo tik su grupe arba akustiniai, o dabar rengiu patyriminius, kuriuose muzika susijungia su tapyba, sąmoningumo praktikomis. Jau tapo tradicija per koncertus ant popierinio lėktuvėlio užrašyti svajones ir paleisti į sceną. Dar viena veikla – gulima paroda, atsiradusi iš poreikio pailsėti viešoje vietoje, kur reikia sėdėti gražiai sukryžiavus kojas ir bandyti įtikti visuomenės standartams (ko mus mokė nuo vaikystės). Parodos metu gulima ant jogos kilimėlių arba sėdmaišių ir žiūrima į Martyno Gedimino tapybos darbus. Fone skamba muzika ir mano tekstai iš kitąmet pasirodysiančios filosofinės knygos „Shé“, kurią kuriame kartu su tapytoju Martynu Gediminu: jis tapo intuityvias abstrakcijas, o aš, įkvėpta paveikslų, rašau poetinius tekstus apie tai, ką juose įžvelgiu. Įdomiausia, kad rašau ne nuo savęs ar jo, bet nuo tarsi subalansuoto trečio asmens, todėl knygą ir pavadinome „Shé“. Ją pristatysime kitų metų Knygų mugėje.

 

Kartais parodas pagyvina mano sūnaus muzikinės kompozicijos. Visomis veiklomis stengiuosi priartinti žmogų prie vidinio savęs arba pailsinti nuo rutinos.

 

Lengviau kalbinti kitus ar pačiai atsakinėti į klausimus?

 

Lengviau kalbinti kitus, bet pasiruošimas laidoms yra dar viena nematoma darbo pusė. Visada stengiuosi įsigilinti į tai, ką žmogus yra pasakęs anksčiau, ir savo laidoje toliau vesti dialogą ta tema. Siūlau žurnalistams orientuotis ne į tai, kokie klausimai užduodami, bet ką žmogus pasakoja. Mano tikslas nėra prakalbinti iki jautrumo, leidžiu kalbėti apie ką nori, tada pašnekovas atsipalaiduoja ir pradeda šnekėti tikrai įdomius dalykus. Man televizijoje trūksta tokių laidų. Pavyzdžiui, kalba aukštas pareigas einanti politikė ir man įdomu, kokia ji namuose: švelni ir rami, o gal įsitempusi dėl darbų ir atsakomybių gausos? Norisi iš tiesų pažinti žmogų, o ne vadovautis savo įsivaizdavimu. Laidoje, kai kalbinau Anželiką Choliną, kaip tik pastebėjome, kad žmonės užkeliami ant bačkutės ir tada lipdoma tokia Anželika ar Jurga, kurios nori žiūrovai. Kuo populiaresnis žmogus, tuo mažiau jį pažįstame, nes klijuojame įvairias etiketes.

 

Ar įmanoma pažinti populiarų žmogų, jei jis neatvirauja?

 

Kiekvienam žmogui svarbu turėti asmeninį gyvenimą. Bet man atrodo, jei neslepi tam tikrų dalykų, būni nuoširdus sau ir kitiems, kad esi netobulas, tada daug lengviau būti viešu asmeniu. Jei tavo kaukė įpareigoja nuolat būti įsitempusiam, neišsiduoti, jautresniam žmogui tai gali išprovokuoti rimtas psichologines problemas. Normalu bendraujant nusibrėžti tam tikras ribas, bet visada naudingiau atsiverti pačiam ir matyti atvirą pasaulį.

 

Kada pati pasirinkote atvirumo kelią?

 

Atrodo, visada buvau atvira, tik dėl tam tikrų patyrimų kartais užsiverdavau. Žmonės dažnai mane matydavo ne tokią, kokia esu, bet kokią įsivaizduodavo, todėl pajutau didesnį atvirumo poreikį, norėjau papasakoti, su kuo susiduria menininkai. Daug kas įsivaizduoja, kad nieko nedirbame, o savaitgaliais tiesiog gerai leidžiame laiką. Iš tiesų tai sudėtingas darbas, kartais įkvėpimas pažadina vidury nakties ir turi jį sekti. Menininkas turi bendradarbiauti su įkvėpimu, neužsidaryti nuo jo, kitaip ištiks kūrybinė krizė – vienas labiausiai gąsdinančių dalykų. Kita vertus, kūrybinė pauzė yra natūrali būsena: prieš įkvepiant visada reikia iškvėpti. O kartais ir sulaikyti kvėpavimą.

 

Viena sėkmingiausių jūsų dainų yra „Nebijok“. Koks santykis sieja su baimėmis?

 

Baimės nereikia nugalėti, su ja reikia palaikyti sveiką santykį. Pernelyg didelė baimė trukdo išeiti iš komforto būsenos ir tobulėti. Reikia objektyviai pasižiūrėti ir įsivardinti sau, kiek realus yra dalykas, kurio bijome. Kartais krūpčiojame dėl šešėlio, kuris leidžiantis saulei gali nutįsti nuo mažiausio daikto ir atrodyti grėsmingai. Kai pradedi analizuoti, kas yra tavo viduje, eini savo pažinimo keliu, pažįsti tikrąją savo būseną, atsiduri čia ir dabar, kas padeda pastebėti, kur yra iliuzija, o kur realybė. Daugelis gyvename iliuzijomis apie pasaulį ir kitą žmogų, kol neįvyksta sukrėtimų, kurie pažadina.

 

Ar prisimenate, kada sugriuvo kokia nors jūsų iliuzija?

 

Kažkada, kai įsivaizdavau šį tą nuveikusi muzikinėje srityje, nuvykau į Latviją ir supratau, kad niekas čia manęs nepažįsta – tuoj buvau pasodinta ant žemės (šypsosi). Latvijos sieną visada prisimenu kaip vieną budinančių elementų. Pabusti galime bet kur ir tam nebūtini esminiai sukrėtimai. Kartais reikia tik pažiūrėti į save, kaip kitų žmonių ar pasaulio veidrodį. Blogai, jei atrodo, kad visi aplink neteisingi, o pasaulis blogas. Su pasauliu viskas gerai: jis, kaip ir žmogus, eina per lengvesnes ir sunkesnes fazes. Svarbu pamatyti problemas pačių viduje. Jei kažkas nepatinka kitame žmoguje, veikiausiai tokią savybę esame užgniaužę savyje. Pavyzdžiui, jei nervina kitų klaidos, tikriausiai tai susiję su tuo, kad niekada neleidžiame sau suklysti.

 

Klaidų baimė ir priešiškas pasaulis būdingas paaugliškam mąstymui. Kokia paauglė buvote ir kaip sekasi auginti tokio amžiaus vaiką?

 

Paauglystė – vienas jautriausių etapų, todėl stengiuosi atsargiai elgtis su tokio amžiaus žmonėmis. Jaunam žmogui mūsų šalyje dvigubai sunkiau, nes daugelis tėvų darbą baigia 18 val., o vaikai toliau ruošia pamokas. Šiuo laikotarpiu formuojasi įvairūs vidiniai procesai, ir jei pasaulis siunčia palaikymą, viskas vyksta sklandžiai, nėra reikalo atsiriboti nuo aplinkos, jausti priešiškumą. Kalbėdama su sūnumi stengiuosi prisiminti save tokių metų – kaip man buvo sudėtinga, kai buvau palikta viena su savo emocijomis, nes buvau nepatogi. Dažnai paauglystėje liekame nepatogūs viduje, bet patogūs išorėje, kad būtume priimti kitų. Tai didelis melas, kuris vėliau išlenda negerais dalykais. Vyksta vidinė kova, kurios nematyti, todėl stengiuosi užbėgti už akių ir palaikyti žmogų, kad ir ką jis veiktų. Noriu, kad jis jaustų turintis vietą šiame pasaulyje. Kaip tik neseniai kalbėjome laidoje „Skirtingos spalvos“ apie depresiją. Šios ligos atveju ypač svarbu nepalikti žmogaus vieno, palaikyti jį, eiti kartu pasivaikščioti, užsiimti įvairiomis veiklomis, kurios išjudintų iš vidinės būsenos, kad jis nevertas būti šiame pasaulyje.

 

Kaip mūsų savivertę lemia socialiniai tinklai?

 

Socialiniai tinklai savaime nėra nei geras, nei blogas dalykas, tai – priemonė. Kažkada vadybininkai sakydavo, kad turiu kuo dažniau kurti įrašus socialiniuose tinkluose, nes reikia palaikyti žinomumą. Galvojau sugriūsiu, jei man kasdien reikės iš savęs kažką traukti per prievartą. Pradėjau ieškoti, kaip viską pakreipti man naudinga linkme. Taip gimė knyga „Iššūkis“, kai kiekvieną dieną dalindavausi sąmoningu pastebėjimu, o ne skirtinga nuotrauka. Užteko kamerą nusukti nuo savęs į pasaulį ir pastebėjau dalykus, kuriais noriu dalintis: mintimis, per kurias pažinau save ir pasaulį, ir vaizdais, kuriuos pastebėjau aplinkoje. Kartais verta ne tik nusukti kamerą nuo savęs, bet apskritai palikti telefoną namuose. Dažnai su sūnumi be telefonų išeiname į mišką. Vaikščioji, grožiesi ir jauti, kaip ranka tiesiasi telefono, bet neturi – „tenka“ džiautis akimirka (šypsosi).

 

Kokie vaizdai dažniausiai patraukia jūsų dėmesį?

 

Jei būnu tarp žmonių, pastebiu ir gamtai būdingus dalykus – pradžią, pabaigą. Kai žmonės eina dviese, labai įdomu žiūrėti, kaip jie bendrauja. Esame vienas kitam reikšmingi. Vienas žmogus gali išaugti iki savo ribų, bet jei nori patirti pasaulį iki galo, turi eiti į santykį su žmonėmis. Artimiausi santykiai labiausiai tobulinantys, nes per savo pažeidžiamumą prisileidi žmogų arčiausiai. Vaikystėje tai – mama ir tėtis, kuriems atsiveri ir įsipareigoji nieko neslėpti, vėliau – draugai, partneris.

 

Gamtoje stebiu pokyčius. Kartais žiūriu į medį ir stebiuosi, kad kažkur plikose šakose gyvena pumpurai, kurie greitai išsprogs lapais, žiedais, vaisiais. Įdomus suvokimas pasaulio, kuriame gyveni. Apskritai patinka aplinkoje ieškoti gyvybės, tai padeda surasti gyvybę ir savyje.

 

Ką santykiai su kitais pasako ar parodo apie mus pačius?

 

Vaikai dažniausiai yra mamos ir tėčio atspindys viename, plius kažkas unikalaus, kodėl šis žmogeliukas atėjo į šį pasaulį. Puoselėjant santykius su partneriu, manau, dažniau reikia prisiminti save kaip atskirą asmenį. Jei esame per daug pažeidžiami, kitas žmogus gali daryti pernelyg didelę įtaką – prarasime save. Svarbu nusibrėžti, kur esu aš ir kur prasideda kitas žmogus. Santykiuose „aš“ neturėtų dingti. Man gražiausi tie santykiai, kur yra palaikymas, priėmimas, o ne bandymas perdaryti kitą pagal savo standartus. Kitame turime matyti kosminį stebuklą, kuriam negalėtume pasakyti blogo žodžio. Žinoma, iš pradžių reikėtų pamatyti tą stebuklą savyje. Kiekvienas esame tobulas organizmas, puikiai besitvarkantis viduje, tik reikia netrukdyti.

 

Kaip išmokti sau ir kitam pasakyti gerą žodį? Kodėl jis toks svarbus?

 

Sąmoningas žmogus normaliai priima ir blogą žodį. Mes su sese kadaise turėjome etapą, kai viena kitai pasižadėjome padėkoti už komplimentus – išgirdus gražų žodį pasakyti „ačiū“, o ne bandyti paneigti ar prieštarauti „ne, man ir tas negerai, ir anas prastai“. Buvo tokių savęs nepriėmimų. Geras žodis skleidžia teigiamą energjją. Jei netikite, pradėkite gražiai bendrauti su augalu, glostyti jo lapelius, klausti, kaip gyvena, girti – pamatysite, kaip suklestės, ims stiebtis, leisti naujų ūglių. Visgi kuklumas žmogui ne mažiau svarbus, ypač kai tam tikru metu už kažką yra stipriai visų mylimas ir giriamas: kai esi ant aukšto kalno, gali skaudžiai nukristi. Naudinga žinoti, kokios gerosios mūsų savybės, bet kartu ir dalykus, kuriuos dar reikėtų patobulinti. Sakydami komplimentą dalinamės jausmais, o jausmų sužadinimas savaime puikus dalykas. Visada linkiu neuždaryti jausminio pasaulio, nes per tai jaučiamės gyvi ir galime dovanoti gyvybę kitiems.

 

Autorius Laima Samulė