Brandinanti moters vidurio amžiaus krizė

Tiek vyrai, tiek moterys tam tikrame amžiaus tarpsnyje neišvengiamai susiduria su sudėtingu reiškiniu – vidurio amžiaus krize. Psichologė Dovilė Ridzevičienė pasakoja, kokie yra pagrindiniai moters krizės požymiai, kokia jos prasmė ir pataria, kaip lengviau ją išgyventi.

Kokio amžiaus moteris gali ištikti vidurio amžiaus krizė? Kiek laiko vidutiniškai ji tęsiasi?

Tiek vyrams, tiek moterims amžius yra panašus – nuo 35 m. iki 50 m. amžiaus tarpsnyje. Krizė gali trukti trejus, penkerius metus ar ilgiau, priklausomai nuo to, kaip žmogus stengiasi ją įveikti.

Kokie yra pagrindiniai moters vidurio amžiaus krizės požymiai?

Sulaukę šios krizės žmonės dažnai sako, kad atsiranda mirties baimė arba nepaaiškinamas nerimas. Taip pat gali būti juntama prislėgta, depresinė nuotaika, nusivylimas gyvenimu, aplinkiniais arba savimi. Tai tarsi buvusių svajonių neišsipildymo laikotarpis, dėl kurio žmogus išgyvena liūdesį. Gali išgyventi gyvenimo beprasmybės jausmą, taip pat jausmą, kad gyvenimas apskritai baigėsi ir nieko jame laukti nebeliko. Dar vienas požymis – žmogus savęs tarsi nebepažįsta. „Aš“ tampa nebe toks, koks buvo anksčiau, o koks jis – žmogus nebežino, jis jaučiasi nestabiliai. Jeigu anksčiau jis žinojo, kaip elgtis, reaguoti, tai išgyvendamas krizę gali nustebti, kad niekada taip nereagavo ir nesupranta, kas su juo vyksta. Vokiečių psichoanalitikas Murray’us Steinas teigia, kad krizės laikotarpiu pasireiškia žmogaus užslėptos beprotybės. Iš išorės asmuo gali atrodyti tarsi išprotėjęs. Visuomenėje tą ir tenka išgirsti: ją ištiko vidurio amžiaus krizė ir jai visiškai stogas važiuoja. Iš tikrųjų pokyčiai žmogaus viduje šios krizės laikotarpiu yra tokie gilūs ir stiprūs, kad jis iš tiesų gali jaustis tarsi išprotėjęs.

Kokia yra šios krizės prasmė?

Psichologiškai aiškinama, kad šios krizės metu žmogus pereina nuo šiek tiek vaikiško-jaunuoliško požiūrio į gyvenimą (kuomet galvoja, kad visos perspektyvos yra ateityje; kad išpildys savo svajones) prie žvilgsnio į gyvenimo baigtinumo perspektyvą (pradeda suvokti, kad ir laikas, ir galimybės, ir kūnas yra riboti). Tuomet atsiranda realistiškesnis požiūris į gyvenimą, kad ne viskas yra idealu, kaip buvo tikėtasi, ir tada žmogus pradeda svarstyti, ką jis iš tiesų gyvenime nori nuveikti, kur yra prasmė. Ši krizė atsiranda dėl to, kad žmogų nukreiptų jo gyvenimo prasmės paieškų link ir suprastų savo tikrąjį „aš“ – ne tas, kuris pagal visuomenės lūkesčius prie jos prisitaikė, o tas, koks iš tiesų nori būti, ką nori realizuoti, kas svarbiausia.

Kadangi tokiame amžiuje žmogus neišvengiamai susiduria su mirties tema, todėl tampa itin svarbus dvasingumo išgyvenimo aspektas. Jei žmogus krizę įveikia pozityviai, tuomet jis atranda savo dvasingumą. Atsiranda tikėjimas aukštesniąja jėga ir pasikliovimas ja.

Dėl vidurio amžiaus krizės žmogus dažniausiai tampa visapusiškesnis, t. y. jeigu iki tol moteris buvo labai moteriška, švelni, emocionali, išlaukianti, gyvenanti vidiniame pasaulyje, puoselėjanti jausmus ir pan., tai po vidurio amžiaus krizės ji savo asmenybę papildo daugiau vyriškuoju pradu. Tampa racionalesnė, drąsesnė, labiau užsibrėžianti ir siekianti tikslų, protas ima diktuoti daugiau nei jausmai, gali imti labiau pasitikėti savimi. Moteris tampa daugiau kovotoja ir save papildo vyriškais bruožais. Tas pats nutinka ir su vyrais – po krizės savyje atranda daugiau moteriškojo pasaulio.

Kas lemia vidurio amžiaus krizės atsiradimą?

Šiai krizei būdingame amžiuje žmonės dažnai jau laidoja savo tėvus arba tėvai sparčiai sensta. Tokiu būdu suaugę vaikai priversti pajusti visišką atsakomybę už savo gyvenimą ir nesitikėti, kad tėvai už juos ką nors išspręs. Čia yra visiška vaikystės pabaiga.

Kitos priežastys gali būti išorinės: įvairios nesėkmės (karjeros žlugimas, skyrybos šeimoje), artimų žmonių netektys, svajonių žlugimas – objektyvios priežastys, kurios priverčia žmogų gilintis į savo emocinius išgyvenimus, nusivilti, liūdėti ir klausti, kur yra gyvenimo prasmė. Net jeigu gyvenimas susiklostęs gana gerai, vidurio amžiaus krizė žmogų vis tiek ištinka, nes, kaip jau minėta, jos tikslas – subrandinti žmogų.

Kokie gali būti šios krizės intensyvumo lygiai?

Nuo… Iki… Jeigu moteris vienu metu netenka stabilaus išorinio gyvenimo ir dar prisideda vidiniai pokyčiai, tuomet krizės intensyvumas gali būti labai aukštas, t. y. išgyvenimai gali užgriūti ūmiai. Tada gali pasireikšti įvairių simptomų: depresija, nepaaiškinami psichosomatiniai skausmai, kūno negalavimai ar dar gilesni psichikos sutrikimai. Jei krizė vyksta ūmiai, galima pamatyti beveik visus psichiatrinius simptomus, ypač jei žmogus tam turi polinkį. Tačiau moteris gali jausti ir labai lengvų požymių, ypač kai ta krizė vyksta ne ūmiai, o palaipsniui, ir išoriniame moters gyvenime tuo metu nebūna kokių nors žlugimų.

Sakoma, kad vidurinio amžiaus krizė gali virsti sunkia depresija arba galimybe augti. Nuo ko tai priklauso?

Vidurio amžiaus krizė pasireiškia kiekvienai bręstančiai moteriai ir bręstančiam vyrui. Jos vengti nereikėtų, nes tuomet sustoja asmenybės augimas. Kad išgyvendama šią krizę augtų ir tobulėtų, moteris neturėtų bėgti nuo ją užklumpančių išgyvenimų. Liūdesį, nerimą, beprasmybę, nusivylimą, mirties baimę išgyventi ypač sunku, tuo labiau kad krizės metu gali atsiverti buvę gyvenimo skausmai (patirti vaikystėje ar vėlesniame amžiuje), įvairios nuoskaudos ir neteisybės. Natūralu, kad stengiamasi viso to išvengti, nuo tokių jausmų pabėgti. Tad jeigu moteris visomis jėgomis stengsis negalvoti, kad ji sensta, kad jos gyvenimas kada nors baigsis, kad ne visas svajones realizuos ir visomis pastangomis stengsis sau parodyti, kad ji vis dar jauna, sveika ir pajėgi viską padaryti, tuomet arba kūnas, arba psichika to gali neatlaikyti. Tada moterį ištinka depresija arba pasireiškia ūmių kūno ligų. Norėdama išvengti tokių krizės pasekmių, moteris turėtų kuo labiau stengtis būti atvira kylantiems išgyvenimams. Jeigu ji jaučia nusivylimą (savimi, vyru ar tėvais), neturėtų tiesiogiai išrėkti, kokie jie negeri, o pripažinti sau, kad tam tikra svajonė neišsipildė. Apie nusivylimus galima bandyti kalbėti, bet kartais tai nieko nekeičia. Todėl labai svarbu likti su savo nusivylimo jausmu ir stengtis įtikinti save, kad viskas bus gerai arba apsimesti, kad nemalonūs dalykai nevyksta.

Tam, kad žmogus išgyventų jį užplūdusius jausmus, jam reikia draugijos. Vienam žmogui tai padaryti labai sunku. Reikia artimo, kuris galėtų išgirsti ir išbūti kartu. Labai skatinčiau moteris daugiau kalbėtis tarpusavyje, dalyvauti seminaruose, mokymuose, eiti į koncertus, spektaklius ar kitaip pažinti meną, nes net ir jis padeda. Svarbiausia – nelikti vienai ir negalvoti, kad gyvenimas yra baigtas. Taip pat gali padėti psichologas arba dvasinis palydėtojas.

Kodėl išgyvenant krizę taip dažnai norisi drastiškų pokyčių gyvenime?

Nes vis dar norisi išlikti jaunam ir turinčiam galimybių. Kai žmogų kankina krizė, jis galvoja vien apie tai, kad sensta, o senti nenori. Visi visuomenėje matomi reiškiniai, kai moteris stengiasi atjaunėti, susirasti jaunesnį vyrą ir pan. – visa tai yra ženklai, kad moteris nori likti jauna, o krizė verčia tapti brandesne.

Kokiais atvejais krizę išgyvenanti moteris turėtų kreiptis pagalbos į specialistus?

Tuomet, kai ji labai kenčia, kai jaučia užsitęsusias depresines nuotaikas, beprasmybės išgyvenimą, panikos atakas, didžiulį nerimą, kuris neleidžia susikaupti ir gyventi išorinį gyvenimą, jeigu kūnas ima stipriai sirgti. Psichologas, psichoterapeutas šiuo atveju tampa žmogumi, kuris padeda išbūti ir suprasti vidinius pokyčius.

Kokie pagrindiniai skirtumai tarp moters ir vyro vidurio amžiaus krizių?

Vyrai greičiau sugalvoja mesti visą lig tol gyventą gyvenimą: keisti darbą, palikti šeimą ir pan. Jie drastiškiau nei moterys keičia savo gyvenimą. Moterys labiau stengiasi išlaikyti savo išorinį gyvenimą ir labiau orientuojasi į vidinius išgyvenimus. Pagal prigimtį vyrai orientuoti į tai, kad jeigu kas nors negerai, reikia numatyti strategiją, kaip išspręsti krizę ir imtis konkrečių veiksmų. Apskritai tai labai vyriškas sprendimo būdas. Moterys dažniau linkusios išlaukti, išbūti, subrandinti idėjas. Jos orientuotos į vidinius išgyvenimus, o ne į veiksmus, ką turi padaryti.