Endis Varholas (Andy Warhol) – XX amžiaus 6 dešimtmečio amerikiečių dailininkas, poparto krikštatėvis, fotografas, nestandartinių filmų kūrėjas. Prieštaringai vertinamo menininko garbei gimtajame mieste Pitsburge 1994 m. įkurtas didžiausias muziejus JAV, skirtas vienam asmeniui.

 

pop artas

Ankstyvas gyvenimas

 

Jauniausias vaikas iš trijų, Andy Warholas gimė 1928 m. rugpjūčio 6 d. imigrantų iš Slovakijos šeimoje. Augo darbininkų rajone Oaklande, Pistburge, Pensilvanijoje. Tėvas, Ondrejus Warhola buvo statybų darbuotojas, o mama, Julia Warhola darė rankdarbius, siuvinėdavo. Nuo pat mažumės labai silpnas ir ligotas berniukas mėgo spalvinti, todėl mama pradėjo skatinti norą piešti duodama saldainį už kiekvieną nuspalvintą knygutės puslapį. Aštuonerių metų Andy susirgo skarlatina, vėliau liga komplikavosi. Persirgtos ligos lėmė, kad Andy visą gyvenimą paniškai bijojo daktarų.

 

Dėl ligos praleido daug pamokų mokykloje. Tada, klausydamas radijo, daug piešė, klijavo įžymybių nuotraukas ant lovos, karpė popierines lėles. Paties A. Warholo nuomone, šis laikotarpis buvo labai svarbus jo, kaip asmenybės vystymuisi. Sulaukęs 14 išgyveno tragediją, kai nuo geltos mirė tėvas. Po skaudžios netekties labai prisirišo prie motinos. Tėvas prieš mirtį tikėjo sūnaus talentu, todėl visas santaupas paskyrė sūnaus meno mokslams koledže.

 

Dailės pamokų mokykloje neužteko, todėl mama papildomai nuvedė į Karnegio meno muziejuje organizuojamus piešimo kursus. Ten išblyškęs šviesiaplaukis atrado save – iki vėlumų vaikščiodavo vienas muziejaus koridoriais su eskizų pluoštu rankose. Sulaukęs 17 metų įstojo į Karnegio technologijos instituto aukštąją mokyklą, studijavo komercinį meną ir buvo geriausiai piešiantis studentas. Iš įvairių piešimo konkursų susitaupė 200 dolerių, todėl galėjo gavęs dailės bakalauro išsilavinimą iškart išvažiuoti į Niujorką.

 

Karjera ir galimybių miestas Niujorkas

 

Warholas persikėlė į Niujorką toliau siekti komercinio menininko karjeros. Čia jis pakeitė pavardę iš Warhola į Warhol. 1950 –ųjų rugsėjį gavo darbą „Glamour“ žurnale. Kūrė reklamas „I. Miller“ avalynei, piešė „Tiffany & Company“ kalėdinius atvirukus, knygų ir muzikinių albumų viršelius.

 

1952 m. Andy Niujorke apsigyveno su mama, kuri buvo labai svarbi jo kūryboje. Ilgainiui jis tapo vienu iš geriausiai apmokamų reklamos meno atstovų, vitrinų menininku. Tačiau Warholas suvokė, kad turi sukurti kažką savito ir išskirtinio, jei nori patekti į menininkų elitą. Eksperimentuodamas pradėjo tapyti „Coca – Cola“ buteliukus, paveikslus iš komiksų, tačiau sužinojęs, kad jau tai daro kitas JAV poparto menininkas, Roy‘us Lichtensteinas, liovėsi. 1961 metų gruodį draugė pasiūlė unikalią idėją, už kurią Andy sumokėjo 50 dolerių. Ji patarė pradėti piešti tai, ką labiausiai Warholas myli ir mėgsta pasaulyje. Tada jis pradėjo piešti pinigų banknotus ir sriubos skardines.

 

Pirmoji paroda Los Andžele buvo surengta 1962 metais. Joje buvo eksponuojamos  32 sriubos skardinės. Kūrinys buvo įvertintas 1000 dolerių. Pirmą kartą sužibo A. Warholo žvaigždė.

 

Kodėl 32 skardinės? Todėl, kad tiek yra šios sriubos rūšių. Kai žiūri iš toli – atrodo, kad visos vienodos, o pažvelgus iš arčiau, matosi, kad kiekvienoje skardinėje yra vis kita sriuba. Čia ir yra paslėpta simbolinė prasmė –  visi žmonės laiko save unikaliais ir ypatingais, o kai pažvelgi iš toliau, visi esą pagaminti tame pačiame fabrike ir sugrūsti į tuos pačius rėmus. 1962 – 1964 metais Andy organizavo kitą darbų parodą, kurioje pristatė daugiau unikalių kūrinių, piešinių ir trimačių modelių: „Coca – Cola“, „100 skardinių“, „200 vieno dolerio banknotų“, „Prieš ir po“.

 

Po tokios sėkmės Warholas suprato, kad negali taip greitai, kaip norėtų perteikti tapybos ant drobės. Tada jo gyvenime atsirado šilkografija ir spausdinti, spalvoti įžymybių trafaretai. Ši technika labai tiko idėjoms išreikšti, nes paveikslus reikėjo gaminti, o ne tapyti.

 

Chaotiška meno – pornografijos studija „Fabrikas“

 

Baigiantis 1962 –iesiems Andy Niujorke įrengė pramonines patalpas ir įkūrė kūrybos studiją – „Fabriką“. Iki 1968 m. liepos 3 d. pasikėsinimo į Warholo gyvybę, čia rinkosi visa Niujorko bohema, gėjai, transvestitai, bei turtingi mecenatų vaikai. Galima sakyti, kad klubinė kultūra prasidėjo būtent nuo „Fabriko“, vietos kur kiekvienas galėjo pasijusti savimi, išbandyti viską – alkoholį, narkotikus, grupines orgijas. Beje, pats Andy narkotikų beveik nevartojo, tiktai šiek tiek dietinių tablečių, suteikiančių daugiau energijos darbui ir vaizduotės kūrybai. Pramoniniame  fabrike, išdažytame sidabro spalvomis, išklotame folija ir dekoruotame veidrodžių šukėmis, Andy kūrė eksperimentinius, neformalius, nestandartinius, avangardinius filmus (daugiau nei 60), iš kurių dauguma, keisti, pornografiniai, ekscentriški. Pirmame filme „Sleep“ (liet. „Miegas“) vaizduojamas visą laiką t.y. penkias su puse valandos miegantis vyras. Į klausimą „ar nenuobodu 5 valandas žiūrėti į miegantį žmogų?“ Andy atsakė paprastai: „Aš nesuprantu, kaip gali apskritai atsibosti žiūrėti į žmogų“. Vėliau Andy pastatė šio filmo tęsinį – „Sleep 2“ (liet. „Miegas 2“), kuris trunka 8 valandas.

 

Kiti išskirtiniai filmai, alsuojantys pornografija ir avangardu, tokie kaip „Kiss“ (liet. „Bučinys“) (1963 m.) truko valandą. Jame vaizduojamos besibučiuojančios skirtingos poros (taip pat skirtingų pakraipų). Filme „Blowjob“ (liet. „Oralinis seksas“) (1964 m.) filmuojamas vyro veidas, kai jis yra tenkinamas oraliniu būdu. Filmas „The Chelsea girls“ (liet. „Čelsio merginos“) (1966 m.) susideda iš dviejų filmų rodomų vienu metu šalia vienas kito, todėl žiūrovas priverstas žiūrėti filmą kelis kartus, kad pamatytų skirtingose ekrano pusėse rodomus vaizdus.

 

Pasikėsinimas ir mirties baimė

 

1968 m. liepos 3 d. Valerie Solanas – nuolatinė „Fabriko“ lankytoja, feministė, atvykusi į studiją paleido keletą šūvių į Warholo krūtinę. Moteris tai padarė (kaip pati sakė), nes nusprendė, kad: „Andy turi pernelyg daug įtakos mano gyvenimui“. Šis pasikėsinimas vos neatėmė Andy gyvybės, jis buvo net trumpai paskelbtas mirusiu. Po šio įvykio liko suluošintas visam gyvenimui: turėjo nešioti tvarstį. Valerie nuteisė 3 metus kalėti, o „Fabrikas“ dabar įsileisdavo ne kiekvieną norintį. Tokie pokyčiai patiko ne visiems. „ Andy tapo „kartonu“, o ne Andy, kurį aš mylėjau ir su kuriuo žaisdavau“, – sakė vienas artimas draugas.

 

Dabar svarbiausia buvo pinigai. Gamino komercinius įžymybių portretus (Micko Jaggerio, Michaelo Jacksono, Muhammado Ali, karalienės Elžbietos, Brigitte Bardot). Vėliau Andy pradėjo leisti populiarų žurnalą „Interview magazine“. Ir tada, ir dabar jame būdavo publikuojami visuomenės veikėjų interviu, žymių žmonių gyvenimo įvykiai ir biografijos. Taip pat jis parašė keletą knygų apie save ir poparto meną, nevengė ir televizijos.

 

Po pasikėsinimo Warholą buvo apsėdusi mirties manija. Supratęs, kad gyvybė yra trapi, Andy dar labiau įtikėjo Dievu, lankydavosi stačiatikių bažnyčioje beveik kasdien. Kūriniuose pradėjo atsirasti vis daugiau kaukolių, šautuvų, pjautuvų. Galiausiai, nutapė „Paskutinę vakarienę armijos kamufliaže“ pagal Leonardo Da Vinči paveikslą, Kristų su motociklu. Šie paveikslai – tai didžiausia  religinės tematikos paveikslų serija nutapyta JAV menininko.

 

1987 m. vasario 21 d.  Andy Warholas patyrė dar vieną tulžies pūslės operaciją. Nors operacija praėjo sklandžiai, dėl nežinomos priežasties ar daktarų aplaidumo netikėtai mirė kitą rytą. Andy buvo tik 58-erių. Testamentu menininkas paliko apie 600 milijonų JAV dolerių turtą, iš kurio, po pusę milijono JAV dolerių paliko broliams, o likusius – avangardo menininkams remti. Poparto krikštatėvis buvo palaidotas šalia savo mamos (mirė 1971m.) ir tėvo. Prieš palydint Andy amžinajam poilsiui į karstą vienas iš artimiausių draugų įdėjo „Interview magazine“ žurnalą, reklaminius marškinėlius ir „Estee Lauder“ kvepalų „Beautiful“ buteliuką.

 

Po 20 metų „Gershwin“ viešbutis Niujorke surengė savaitės trukmės parodų ciklą, skirtą poparto krikštatėvio mirties metinėms.

 

Warholo asmenybė

 

Andy buvo labai keista ir ekscentriška asmenybė. Pats apie save sakydavo: „Esu labai  paviršutiniškas žmogus. Man patinka nuobodūs dalykai“. Nuo 1950 metų jis pradėjo dažyti plaukus šiaudų spalva, o 1980 metais nusiskuto ir pradėjo nešioti sidabro spalvos peruką, kuris išryškino jaunatviškus vyro bruožus (bent jis pats taip manė). Turėjo labai savitą stilių ir kai kažkas pasakė, kad jo akys atrodo pavargusios, pradėjo nešioti akinius su matiniais stiklais, kuriuose buvo maža skylutė.

 

Vienas iš Andy draugų yra apibūdinęs jį kaip tikrą darboholiką, apsėstą ambicijų išgarsėti ir praturtėti ir kuris žino, kad amerikietišką svajonę galima pasiekti tik sunkiu darbu. Andy dažnai sakydavo: „Uždirbti pinigus yra menas, dirbti yra menas ir geras verslas yra didžiausias menas“.

 

Daugelis žiūrėdami į jo kūrinius, kuriuose vaizduojami vyrų lytiniai aktai, gėjai, mano, kad jis buvo homoseksualus arba bent jau biseksualus. Beveik visi menininko filmai buvo pristatyti gėjų erotinio meno festivaliuose.

 

Andy buvo aistringas kolekcionierius, pradedant nuo lėktuvų meniu, nesumokėtų sąskaitų, picos tešlos iki prekybos centrų lankstinukų, sausainių pakuočių ir kitų keistenybių. Viena iš didžiausių jo kolekcijų – perukai, jų turėjo daugiau nei keturiasdešimt ir juos visus labai saugojo, kadangi jie buvo siuvami Niujorke, o patys plaukai importuojami iš Italijos.

 

Warholas nemėgo aiškinti ir komentuoti savo darbų. Dažniausiai paklaustas, ką mano, tik kažką neaiškiai numykdavo ir leisdavo interpretuoti kitiems.

 

Andy dievino roką ir lengvojo roko grupę „Duran Duran“: „Aš juos myliu, aš juos garbinu. masturbuojuosi žiūrėdamas „Duran Duran“ vaizdo įrašus“. Daug prisidėjo prie roko populiarinimo. Buvo grupės „Velvet Undergrounds“ vadybininkas, suteikė jiems visišką veiksmų laisvę. Andy asmeniškai jiems surengdavo įspūdingą šviesų šou. Įkvėpimo iš jo scenografijos sėmėsi „Pink Floyd“  ir Davido Bowie.

 

Nesvarbu, kiek metų prabėgo po A. Warholo mirties, nėra jokių abejonių, kad jis visada liks viena įtakingiausių figūrų šiuolaikinio meno ir kultūros pasaulyje.

 

Įdomūs faktai:

 

  • Pop menininkas mėgo kates.
  • Į filmo „Miegas“ premjerą atėjo 9 žiūrovai, tačiau iki pabaigos liko tik 7.
  • Sukūrė daugiau nei 60 filmų.
  • Tris kartus į menininko gyvybę pasikėsinusi Valerie Solanas buvo apipjaustytų vyrų klubo įkūrėja.
  • Bobas Dylanas parašė dainą, skirtą A. Warholui, „Like a Rolling Stone“.
  • 2010 m. buvo parduotas A. Warholo autoportretas (1986 m.) už 32,6 mln JAV dolerių.
  • Mėgo pirkti apatinius drabužius.
  • 29-erių pasidarė nosies plastinę operaciją.
  • Andy slapyvardis tarp transvestitų buvo „Drella“ nuo žodžių „Dracula“ ir „Cinderella“.