Jogos akademijos įkūrėja Inga Urbonavičienė įsitikinusi, kad didžiausia mūsų bėda yra tai, kad daug žinome, tačiau valios veikti pristingame. Parodykite moterį, kuri nesuprastų, kad išnešioti kūdikį yra sunkus ir atsakingas darbas? Arba kuris šių laikų žmogus nėra girdėjęs apie minties galią? Visi girdėję, visi žino, bet… Giliai širdyje daugelis vis tiek jaučiasi nelaimingi ir mano, kad kalti dėl to kiti.

     

Rytų tradicijoje tėvo energiją įprasta tapatinti su dangumi, o motinos – su žeme. Gal galite paaiškinti plačiau?

   

Motina kaip žemė yra ir mums įprastas palyginimas. Kiekviena trokštanti kūdikio moteris turėtų mąstyti taip: nauja gyvybė augs manyje tarsi grūdas žemėje. Kokia yra ta mano „žemė“? Ar sveika, laiminga? O gal nualinta, persmelkta nepasitenkinimo, priekaištų, pykčio? Ką aš duosiu savo vaikui? Sąmoninga moteris pirmiausia atliks savęs „reviziją“. Rūkau? Vadinasi, nuo šiol nerūkysiu. Nesimankštinu? Vadinasi, imsiu stiprinti savo silpną kūną, paruošiu jį tam atsakingam darbui –išnešioti, pagimdyti ir auginti kūdikį. Mano emocijos slogios? Vadinasi, ieškosiu, kaip jas praskaidrinti. Padėti gali ir psichoterapeutas, ir draugai, ir įvairiausia širdžiai miela veikla. Tik tada, kai jautiesi kupina gėrio, galima prašyti dangaus atsiųsti naują sielą.

 

   

Taigi pasirengimas nėštumui prasideda ne nuo vitaminų, o nuo sąmoningumo?

   

Kai praktikuoji jogą, asanos – kvėpavimo ir dėmesio koncentracijos pratimai stipriai veikia sąmonę. Sąmoningumas didėja. O tai reiškia, kad giliau supranti save, taip pat – aplinką. Apsnūdusios sąmonės žmogus gyvena į nieką nesigilindamas, plaukdamas pasroviui. O sąmoningas geba suvokti esmę, žino, ko turėtų siekti. Jis stebi save ir aplinką. Suvokia, koks jo santykis su pasauliu – draugiškas ar priešiškas. Sąmoningas žmogus turi galimybę pasirinkti – žlugdyti save ir savo vaikus ar juos ugdyti, tobulinti.

     

Apie nėščių moterų užgaidas sklando anekdotai: „Nenoriu braškių! Mirsiu, jei dabar pat neužvalgysiu raugintų agurkų, ne – geriau torto…“ O ar pasitaiko, kad nėščia moteris įsigeistų mankštintis? 

   

Apskritai, mankštintis reikia visą gyvenimą, o ne mėnesį prieš nėštumą arba pradėjus lauktis. Kiekvienas turėtų išmokti įsiklausyti į savo kūną: suprasti, kaip jaučiasi įvairūs raumenys, vidaus organai. Todėl moteris ir mokau „kūno sąmoningumo“ – supratimo, kas su jomis vyksta. Tuomet nereikia gydyti jau įsisenėjusios ligos, ją galima aptikti gerokai anksčiau. Mankštintis dėl to, kad staiga įsigeidė? Su tokiu atveju neteko susidurti. Tačiau, jeigu moteris yra įpratusi mankštintis, ji neturi šio savo įpročio atsisakyti todėl, kad laukiasi.

 

Moteriai būtina stiprinti savo kūną visų pirma dėl to, kad pagimdžius, vaikutį reikės nešioti, kilnoti, maitinti, t. y. daug fiziškai dirbti. Jei nugara silpna, po vaiko maitinimo moteris gali likti kuprota. Jei silpnas kūnas – bus sunku pagimdyti. Būtina stiprinti visus – ne tik išorinius, bet ir vidinius, smulkius raumenis. Tempimo, lankstumui didinti skirtų pratimų per nėštumą reikia mažiau arba net visai nereikia, nes kūnas ir taip darosi paslankesnis, ruošiasi gimdymui.

 

Reikėtų atminti, kad ne žmogus taikosi prie jogos, o joga pritaikoma kiekvienam konkrečiam žmogui pagal jo poreikius. Žmogus iš jogos pasiima tai, kas jam reikalingiausia tuo metu. Taigi, kai moteris ne nėščia, jai svarbesni vieni dalykai. Kai ji laukiasi – kiti. O kai pagimdys kūdikį, bus reikalingi dar kiti.

   

Ar joga gali nudžiovinti ašaras toms, kurios linkusios ašaroti?   

 

Besilaukianti moteris būna dar jautresnė nei paprastai, paūmėja visos reakcijos. Jogos pratimai, kurių dauguma veikia raminančiai, padeda išlaikyti vidinę pusiausvyrą. Nuolatinis sudirgimas nemalonus ir pačiai moteriai, ir tiems, kas būna greta. Bet daugiausia žalos slogi moters nuotaika pridaro jos įsčiose augančiam vaikeliui. Pasaulyje garsus dvasios mokytojas O. M. Aivanovas labai vaizdžiai apibūdino motinos minčių įtaką jos kūdikiui: „Švininės mintys – švininis vaikas. Auksinės mintys – auksinis vaikas.“ Tai, ką mama nėštumo metu jaus, toks bus ir jos vaikas. Kiekvienąkart, kai girdžiu jauną mamą guodžiantis, esą jos mažylis neramus ir irzlus, neištveriu neparaginusi pasižiūrėti į save. Turime suvokti – vaikas viską sugeria. Vadinasi, tobulo vaiko norinti motina pati turi būti tobula.

 

 

Argi įmanoma būti tobula? Jeigu vaikus gimdyti galės tik tokios moterys, tuoj išvis išnyksime…

 

Šiuo atveju tobulumą tapatinu su vidine ramybe, gerumu ir gebėjimu mylėti. Už visa tai žmogus yra atsakingas pats. Aplinkybės gali būti palankesnės ar sudėtingesnės, bet daugiausia vis tiek lemia žmogaus pasirinkimas. Jeigu rastume laiko įsiklausyti į save, suprastume, kad gimėme būti laimingi ir geri. Tačiau daug dažniau jaučiamės visai kitaip.

 

Savo kailiu patyriau, kad joga – puiki galimybė pasirengti gimdymui. Kai gimdžiau savo jaunėlę Vėjūnę, iš gydytojų sulaukiau daugybės komplimentų: jie sakė dar neturėję tokios būsimos mamos, kuri gimdytų taip sąmoningai ir be jokio nuskausminimo. Tiesiog viską kontroliavau, stebėjau, kada koks pojūtis kyla, kada sąrėmis prasideda ir atslūgsta, atitinkamai kvėpavau, ir tai padėjo suvaldyti kūną.

 

Be kitų dalykų, joga išmoko pasiruošti skausmui, jį stebėti, kvėpuoti per jį, o ne užgniaužti kvapą… Juk paprastai žmogus elgiasi būtent taip: suskaudo – ir jis nekvėpuoja. Skausmas išgąsdina, priverčia sutrikti ir tada jau tampa valdovu. Bet jeigu žmogus geba neprarasti savikontrolės ir kvėpuoti, jis išlaiko gyvybines jėgas ir energiją. Gimdančiai moteriai išlikti energingai, stipriai ir gyvybingai labai svarbu.

 

Tačiau kūdikį įsčiose nešiojanti moteris tokia pažeidžiama…

 

Ir tuo pat metu stipri kaip žemė. Priklauso nuo to, ką pabrėšite. Pati būdamanėščia treniravausi žinodama, kad treniruojamės abi – aš ir dukrytė. Ji ruošėsi į šį pasaulį, ir aš ruošiausi. Būdavo pasakoju jai, ką veikiu. Tarkime, guliu atsipalaidavusi ir visa esybe jaučiu, kad atsipalaiduojame drauge. Atrodo, tiesiog matau vaiką palaimingai ramų. Jau tada tarp mūsų užsimezgė ryšys, kuris, esu tikra, liks visą gyvenimą. Matydama jogą praktikuojančių kolegių atžalas galiu patvirtinti, kad su joga dar įsčiose susidūrę vaikai nepaprasti – mylintys, nekompleksuoti, laisvi, džiugūs ir turi be galo stiprią intuiciją.

   

Joga treniruoja ne tik kūną, ar ne? Todėl ja, o ne tiesiog sportu, norėtumėte sudominti mamas ir tas moteris, kurios mamomis kada nors bus?

 

Į jogos pratybas žmonės ateina norėdami geriau pasijusti fiziškai. Tai lengviausia įvardyti. Bet nėra nė vieno, kuriam nebūtų svarbu įgyti daugiau emocinės pusiausvyros ir dvasinės stiprybės. Visada sakau: gyvenkite taip, kad jums nieko neskaudėtų, kad jūsų kūnas būtų sveikas, kad jūsų protas būtų ramus. Šiais laikais dvasingumas suprantamas labai skirtingai. Man dvasingas yra harmoningas, visus mylintis, atjaučiantis, besirūpinantis kitais žmogus. Kiekvienam savas kelias. Nesuklysti jį pasirenkant irgi gali padėti joga. Pirmiausia ji moko suvokti save, paleisti tai, kas nėra tikrasis „aš“.

 

Daug žmonių mano, kad jie meldžiasi ir medituoja. Bet dažnai tai tėra įsivaizdavimas. Iš tikrųjų žodžiais šiuos dalykus nusakyti per sunku, nes tai reikia pajusti. Dieviškumas, dvasingumas, tiesa patiriami kaip pojūtis. Kol žmogus neturi tokio patyrimo, paaiškinti šių dalykų jam nėra kaip. Joga padeda būti beribio gyvo pasaulio dalimi. Ir mamai, ko gero, svarbiausia išmokyti savo vaiką šio jausmo neprarasti.