Jam viskas nesiseka, jį išnaudoja net draugai, jis nemyli pats savęs. Tai – auka, ir šis vaidmuo, rodos, yra jo kraujyje. Faktą, kad egzistuoja aukos sindromas, pripažįsta ir psichologai, ir ezoterijos specialistai. Kodėl tampama auka ir ar įmanoma atsikratyti šio vaidmens?

 

aukos sindromas

Kas yra aukos sindromas?

 

Ezoterikai tikina, jog tarp mūsų egzistuoja energetiniai vampyrai, kurie vagia aplinkinių energiją nepažeisdami jų fizinio kūno. Aiškinama, jog vampyrai yra dviejų tipų – aktyvūs ir pasyvūs. Aktyvieji, dar vadinami Saulės vampyrais, stengiasi žmones išvesti iš pusiausvyros – aprėkti, kritikuoti, niekinti. Šie vampyrai minta kitų žmonių nerimu, ašaromis, stresu, išgyvenimais. Pasyvūs vampyrai, vadinamieji Mėnulio, nuolat skundžiasi, aimanuoja ir minta aplinkinių dėmesiu, rūpesčiu, gailesčiu. Būtent pastarieji ir yra žmonės, kuriems psichologai priskiria aukos mentalitetą. Nors atrodo tarsi aukos, iš tiesų jie kitų energiją siurbia nepastebimai, ramiai ir tyliai, įsiskverbdami į to neįtariančių žmonių širdį, protą ir sielą. Ezoterijoje aiškinama, jog kai kurie vampyrai yra karminiai. Jų gimimo datoje būna užkoduoti trys šešetai. Vampyrizmą esą galima paveldėti iš tėvų ar protėvių. Tokiais gali tapti ir žmonės, kuriems stinga energijos.

 

Psichologijoje aukos mentalitetas – tai asmenybės bruožas, kurį turintys linkę visada priskirti sau aukos vaidmenį. Aukos leidžiasi visų išnaudojamos ir jaučiasi nuskriaustos net tada, kai jų niekas neskriaudžia. Šie žmonės visada užguiti ir išsigandę. Dėl nepageidaujamų situacijų jie visada apkaltina kitus asmenis, reikalauja daug kitų dėmesio, nuolat baiminasi, jog kiti turi piktų kėslų ir šventai tiki, jog visiems kitiems sekasi daug labiau. Aukos patiria palengvėjimo jausmą, jei pačios savęs gailisi, o dar geriau – jei yra gailimos kitų.

 

Aukos mentalitetas skatinamas

 

Atrodo, niekas netrokšta kentėti, tad šio jausmo visi natūraliai vengia. Bet ar tikrai? Juk buvimas auka neretai visuomenėje yra ir pateisinamas, ir net išaukštinamas. Daugelis religijų ir filosofijos krypčių skatina aukos mentalitetą.

 

Krikščioniškas kančios sutaurinimas

 

Vadovaujantis krikščioniškomis vertybėmis, kentėti ir būti auka yra ir normalu, ir sveikintina, ir net tauru. Ši religija teigia, jog visas žmogaus gyvenimas yra kančia. Žmogus savo esme – kenčianti būtybė, turinti susitaikyti su kančios neišvengiamybe. Esą jo kančia atperka gimtąją nuodėmę ir priartina prie amžinojo gyvenimo bei Dievo. Geriausiu kančios pavyzdžiu ir simboliu laikoma Kristaus kančia už žmonių nuodėmes. Galima spėti, jog dėl šio krikščioniškojo kančios sutaurinimo lietuviai yra amžiais kenčianti tauta. Juk būti auka yra savotiška garbė. Todėl gerbiamas alinantis darbas, lenkiama galva prieš moterį, kuri gyvena su smurtaujančiu vyru, garbinama ir 11 vaikų motina, kuri visą save atidavė šeimai. Netgi savižudybės neretai apipinamos heroizmo mitu…

 

Fatalistų pasiteisinimas

 

Kam prisiimti atsakomybę už savo veiksmus ir spręsti psichologines problemas, jeigu dėl visų kančių lengviausia apkaltinti likimą? Filosofijos terminais – tai žmogų, gamtą ar net dievus pranokstanti galia, kuri lemia, diktuoja pasaulio įvykių eigą ir valdo žmonių gyvenimus. Tikėjimas likimu – tai įsitikinimas, kad viskas, kas vyksta pasaulyje, yra iš anksto determinuota, nulemta priežasties, esančios už gamtos ribų ir nuo jos nepriklausomos. Vadinasi, jei esate auka, taip buvo lemta. Jums tiesiog nepasisekė dėl nepaaiškinamo antgamtinio likimo… Ar vaiko likimą derėtų kaltinti dėl to, jog prieš jį smurtavę tėvai žalojo jo psichiką ir užaugino amžina auka? Tikėjimas likimu, kaip ir pasikliovimas kitomis antgamtinėmis jėgomis, yra akivaizdus mėginimas išvengti atsakomybės už savo veiksmus ir savo gyvenimą. Tai dažnai ir pasiteisinimas nesugebant ar tingint kažką keisti.

 

Gal dėl visko kalta karma?

 

Karma dabar yra madingas, visus gyvenimo reiškinius paaiškinantis, su visomis skriaudomis ir neteisybėmis susitaikyti padedantis žodis. Karmos samprata yra kilusi iš senovės indų religinės filosofijos. Hinduistai, kaip ir budistai, tiki reinkarnacija – sielos persikūnijimu, t. y. atgimimu kitame žmoguje, gyvūne ar paukštyje. Į ką siela persikūnys kitame gyvenime ir kokį gyvenimą teks nugyventi, lemia darbai praėjusiuose. O tų gerų ir blogų darbų visuma vadinama karma. Jei tikėtume karma, visos negandos yra skirtos išmokti tam tikras būtinas pamokas ir taip ištobulinti sielą. Tad jei šiame gyvenime esate auka, vadinasi… taip ir turėtų būti. Lieka tik tinkamai atlikti aukos vaidmenį. Beje, pagal karmos dėsnius, jei sergate sunkia genetine liga, vadinasi, esate pats dėl to kaltas, jei miršta naujagimis – taip nutiko dėl jūsų sielos arba paties vaiko sielos kaltės… Tokia karma? Skamba žiauriai, nepriimtinai ir neįtikinamai…

 

Prisiimti atsakomybę ir keisti

 

Auka pasijusti lengva – vienas turi įgimtų sveikatos sutrikimų, kitą galbūt vaikystėje skriaudė, trečioji gavo prastą vyrą arba visą gyvenimą paaukojo nedėkingiems vaikams, o ketvirtasis dirba už kvalifikacijos neatitinkantį atlyginimą. Psichologai teigia, jog daugeliu atveju žmonės, turintys aukos mentalitetą, kažkada iš tiesų yra buvę aukomis – greičiausiai vaikystėje juos nuvertino, žemino, skriaudė, mušė. Gal tėvai buvo alkoholikai ir nesirūpino taip, kaip derėjo arba auklėjo kaip mokėję, nors ir ne pačiu geriausiu būdu. Galbūt vėliau nepasisekė ir žmogus tapo nusikaltimo ar prastai susiklosčiusių aplinkybių auka arba susirgo sunkia liga ir nuo to laiko jaučiasi labai nelaimingas. Yra du keliai – galima tiesiog susitaikyti su likimu ar priimti karmą ir atlikti savo kančios vaidmenį iki pabaigos. Kitas kelias – prisiimti atsakomybę už gyvenimą ir pradėti šį tą keisti. Tyrimai rodo, jog gyvenimo pabaigoje 75 % žmonių gailisi ne kažką padarę, o dėl to, ko nepadarė…

 

Įdomu

 

  • 44 % lietuvių galvoja, kad gyvenimas priklauso tik nuo paties žmogaus, nes jis – savo likimo kalvis. 19 % teigia, kad likimą lemia Dievas ir kitos aukštesniosios jėgos.
  • 9 % lietuvių mano, kad likimas priklauso nuo žmogaus karmos, 2 % – kad lemiamą įtaką daro astrologija.
  • Australijos mokslininkai nustatė, kad asmenys, tikintys, jog patys kuria savo likimą, yra turtingesni už manančius, kad jų ateitis nulemta.
  • Asmenys, vaikystėje patyrę smurtą, suaugę gali tapti smurtautojais, tačiau labiau linkę tapti aukomis, t. y. agresiją nukreipti prieš save.
  • Aukos sindromo kamuojamiems asmenims labiau gresia nedarbas arba tikimybė dirbti netenkinantį darbą, jie dažniau būna nutukę ir linkę į įvairias priklausomybes.
  • Teigiama, jog Mėnulio vampyrus išduoda gelsvos, rusvos arba tamsiai rudos spalvos delnų linijos. Tikima, jog Mėnulio vampyrai dažniau būna ne mėlynakiai, o tamsių akių savininkai…
  • Mėnulio vampyro įtaką neutralizuoja arbata, kurios sudėtyje yra debesylų, čiobrelių, bitkrėslių, kiečių, ugniažolių, meškauogių, žemuogių, amalų, mėtų, pelkinių gailių.

 

 

Specialistės komentaras

Geštalto psichoterapijos ir Taro terapijos praktikė, taroanalizės metodo autorė Joana Aužbikavičienė 

 

Kas lemia aukos mentalitetą?

 

Dažniausiai aukos vaidmuo kyla iš vaikystėje patirtų traumuojančių bendravimo patirčių su vaikui reikšmingais asmenimis (tėvais, seneliais, broliai, seserimis). Vaiko orumas, savigarba ir tikėjimas savimi būna taip sužlugdytas, kad net ir menkiausias pasipriešinimas tampa neįmanomas, nes reiškia gyvybiškai svarbios tėvų meilės praradimo riziką. Taip pat aukos sindromas gali formuotis suaugusiam patekus į kriminalines situacijas (pagrobimai, įkalinimai). Jei traumuojančios patirtys ir emociniai išgyvenimai slopinami, prisiverčiant juos užmiršti, sukaupta skaudžių emocijų energija niekur nedingsta. Todėl dar ir dar kartą užmezgami destruktyvūs santykiai kaip traumavusių santykių su tėvais ar kitais skriaudėjais atkartojimas. Traumuojančių vaikystės santykių pasekmė – pasąmoningas noras dar kartą išgyventi tą pačią situaciją, tik turint galimybę ją pakeisti. Žmogus nesąmoningai susiranda partnerius ar užmezga kitus santykius, kuriuose užimamos aukos ir skriaudėjo pozicijos. Santykiuose gali pasikeisti asmens vaidmuo, kuomet iš vaikystės aukos jis pats tampa partnerio skriaudėju, taip stengdamasis apginti, reabilituoti save vaikystėje bei prevenciškai apsisaugoti, kad daugiau niekada netektų būti auka. Arba sukurtuose santykiuose vėl nesąmoningai renkasi aukos poziciją kaip išmoktą ir vienintelį žinomą bendravimo būdą, kad gautų dėmesio ir neliktų apleistu vienišu žmogumi. Buvimas auka tampa iliuzinės meilės kaina, tik ne tos meilės, kurios reikia dabar, o tos, kurios reikėjo vaikystėje. Taip ir užsisuka aukos egzistencijos ratas – auka jaučiamasi ne tik santykiuose su kitu žmogumi, bet ir su savimi pačiu ar net visu supančiu pasauliu. Kažkada jau buvus auka lengva ja vėl tapti dėl ligos, priklausomybių užvaldyto proto ir visų kitų nemalonių gyvenimo aplinkybių.

 

Kas gali padėti išsivaduoti iš aukos vaidmens?

 

Visoms aukoms būdingas skriaudėjų ar net viso pasaulio kaltinimas, už kurio slepiasi baimė ir vengimas prisiimti atsakomybę. Dar subtiliau pasireiškia savęs kaltinimas, kuris tarsi legalizuoja jautimąsi auka. Labai lengva apkaltinti auką už buvimą auka, bet vargu ar kaltinimai ir pamokymai išmokys tapti nugalėtoju. Šiuo atveju daug prasmingiau pamėginti suprasti, kodėl čia ir dabar yra svarbu būti auka? Galbūt šiuo klausimu tik prasidėtų kelionė į aukos gimimo momentą, kuris, padedant profesionaliam psichoterapeutui ir taikant specialias psichoterapines technikas, baigtųsi išgydytomis emocinėmis praeities žaizdomis…

 

Būdamas auka žmogus atmeta ir neigia save kaip unikalią, reikšmingą ir svarbią asmenybę, unikalu ir vertinga tik tai, kas susiję su buvimu auka. Tad labai svarbus uždavinys – jo savasties reabilitavimas, savigarbos, savivertės ir orumo susigrąžinimas. Gera žinia, kad aukos sindromas pats savyje turi siekį transformuotis – auką paversti nugalėtoju. Tačiau transformacija įvyksta ne tuomet, kai bėgama, neigiama ir stengiamasi pozityvumu uždangstyti vidinius skaudulius, o kai iškeliami slapčiausi jausmai ir su jais susitinkama akis į akį. Vienas svarbiausių jausmų, darančių įtaką aukos sindromui žmoguje, – baimė. Ir vienintelis būdas ją įveikti – leisti sau būti išsigandusiam, pajausti savo baimę tokią, kokia ji yra, o jos akivaizdoje pasitikėti terapeutu ir daryti tai, kas turi būti padaryta – įveikti ją.

 

Galiausiai svarbu suvokti, kad auka ir kaltininkas yra neišskiriamas bei vienas nuo kito priklausomas duetas. Jei vieno iš jų nebūtų, išnyktų ir antrasis. Tad jei niekaip nepavyksta savyje nugalėti aukos, tuomet gal pavyks pašalinti kaltininkus? Jei nebeliks poreikio kaltinti ir ieškoti kaltų, tuomet natūraliai nebebus prasmės būti auka. Iš tiesų patys didžiausi piktadariai yra mūsų neįsisąmonintos mintys, nepažintos baimės, užslopintos emocijos… Ir visi jie kenkia mums gerokai labiau nei visi skriaudėjai ir visos gyvenimo nesėkmės kartu sudėjus.