Atvirkštinis siekio dėsnis

Žmogaus gyvenimas kupinas paradoksų. Sąmoningas asmuo nuolat kelia sau tikslus, o paskui atkakliai jų siekia. Vienintelė sąlyga – to negalima daryti aklai, perlenkiant lazdą ir paminant visas kitas vertybes. Netgi siekiant svarbiausio gyvenimo tikslo būtina paisyti aukso vidurio taisyklės. Priešingu atveju, jeigu tikslas užvaldo žmogaus protą, sąmonę ir kūną, suveikia atvirkštinio siekio dėsnis – rezultatas būna visiškai priešingas.

Kai veikia ne fizika, o psichika

Turbūt ne kartą ilsintis paplūdimyje arba prie baseino teko stebėti keistą fenomeną… Kai du panašūs žmonės panašiomis aplinkybėmis sulaukia skirtingų rezultatų.

Žmogus, kuris iš visų jėgų stengiasi nenuskęsti, išsilaikyti vandens paviršiuje, lyg akmuo grimzta į dugną. Jis taip atkakliai bando išsilaikyti vandens paviršiuje, tačiau vis tiek galų gale jam prireikia gelbėtojų arba plaukimo trenerio pagalbos. O kitas žmogus atvirkščiai – stengiasi panerti kuo giliau tam, kad kažką pakeltų nuo dugno, tačiau nematoma jėga jį nuolat iškelia į vandens paviršių.

Galbūt antruoju atveju suveikia fizikos dėsniai? Tuomet kodėl jie nesuveikė, kai skendo pirmasis žmogus? Todėl ir peršasi išvada, kad kalta ne fizika, o žmogaus psichika.

Kartais geriau nedaryti ir nesakyti nieko…

Tiesiog gyvenime, be visų kitų dėsnių, egzistuoja ir dar vienas – atvirkštinis pastangų dėsnis: kai žmogus kažko vieno isteriškai, maniakiškai siekia, rezultatas išeina atvirkščias.

Šią tiesą byloja ir senieji šventraščiai, kuriuose ne kartą rašoma, kad tas, kuris bandys bet kokia kaina išgelbėti savo sielą, praras viską.

Kuo labiau žmogus siekia apsisaugoti, tuo labiau jaučiasi nesaugus. Išties išmintingi žmonės visais laikais suvokė, kad žmogus nėra absoliutus savo gyvenimo šeimininkas, todėl žemiškomis pastangomis visiško saugumo jis negali sau garantuoti.

Tačiau žmonės vis tiek desperatiškai ieško būdų, kaip apsisaugoti. Ir… daro esmines klaidas. Pavyzdžiui, dažnai šeimoje žmonės pasikalba (arba bent pagalvoja): „Ačiū Dievui, mes teisingai auklėjame savo vaikus, teisingai elgiamės ir teisingai gyvename, bet štai Petraičiai (Jonaičiai, Juozaičiai, Pilipaičiai) – visiški paklydėliai. Todėl geriau jų vengti, reikia nesielgti taip, kaip jie. Vadinasi, ir vaikus turime įspėti, kad nedraugautų su Petraičių (Jonaičių, Juozaičių ar Pilipaičių) vaikais.“

Taip labai paprastai ir buitiškai troškimas būti geresniems, tobulesniems duoda atvirkštinį rezultatą – sukuriama neigiama energija. Asmuo, kuris desperatiškai stengiasi aplink save sėti gėrį, įžeidžia ir suerzina aplinkinius.

Dao filosofija tvirtina, kad daryti reikia nedarant, kovoti nekovojant. Garsus kinų išminčius Laodzi teigė, kad nėra nieko prasmingiau ir galingiau už tylą. Tačiau žmonės bet kokia kaina ją stengiasi užpildyti savo veiksmais ir kalbomis. Dėl šios priežastis, jeigu žmogus išties neturi ko pasakyti išmintingo, kartais geriau tiesiog patylėti

Specialisto komentaras

Okultinių mokslų daktaras, filosofas Leopoldas Malinauskas

Kodėl kartais gyvenimas būna toks neteisingas – kai žmogus prie kažko itin prisiriša, viso to netenka?

Neatsitiktinai sakoma, kad nieko negalima sureikšminti ir kelti aukščiau Dievo. Jeigu tik kažkas bus iškeliama aukščiau Dievo, to tiesiog bus netenkama. Žmogus turėtų į viską reaguoti ramiai, nieko nehiperbolizuoti ir nieko desperatiškai nesiekti.

Turbūt dažnam teko girdėti tėvo ar motinos frazę: „Šitas vaikas man svarbiausias pasaulyje ir neįsivaizduoju, kaip be jo gyvenčiau“ arba „Neįsivaizduoju, kaip man už tokį atlyginimą išgyventi.“ Labai svarbu, kad žmogus galvotų, su kuo ir kam jis apie tai kalba – žmonėmis ar dievams. Jeigu tai sakoma kolegoms, draugams, nieko tokio, tačiau jei tai buvo šnekama su ypatinga energija, neva apeliuojant į aukštesniųjų jėgų ausis ir sąžinę, tuomet jos labai greitai pasistengia išmokyti žmogų „įsivaizduoti“…

Vaikas gali būti tiesiog atimtas – liga arba laidotuvės. Taip gimdytojui, kuris neva neįsivaizdavo gyvenimo be atžalos, tarsi liepiama išmokti gyventi be jos…

Šiuolaikinėms moterims gana dažnai vaikai tampa svarbesni už vyrus. Jie sureikšminami iki begalybės, todėl gyvenimas ir kerta… Tokios moterys privalo žinoti savo vietą, nes yra paklydusios.

Per pastaruosius 60 m. mūsų visuomenėje vaikai buvo iškelti aukščiau visko. Jie yra užkelti ant Olimpo viršūnės. Šiuolaikiniai sutuoktiniai per vaikus dažnai vienas kitam daro didžiulį spaudimą. Nors ir moteris, ir vyras turi aiškiai suvokti, kad giminę pratęsti, t. y. išlikti, gali ne su savo vaiku, o su savo antrąja puse. Todėl mylint vaiką (bet jo nesudievinant) privaloma puoselėti santykius su partneriu. Labai neteisinga, kai šeimoje sudievinamas vaikas ir visiškai nepaisoma partnerio poreikių. O į padanges savo vaiką gali iškelti tiek tėvas, tiek mama.

Kodėl šiuolaikiniai žmonės nemoka gyventi nekurdami vaikų, darbų, daiktų kultų?

Santykiai tarp žmonių, šeimų santykiai išsigimsta, ir visa tai griauna miestas arba miestų civilizacija. Kaimo sodyboje viskas aišku ir paprasta – šuo prie tvarto pririštas, katė peles kamaroje gaudo; vyras kerta mišką, moteris ravi daržą; vyras kieme malkas kapoja, moteris prie puodų sukasi. Nereikia jokių lygių galimybių, vaikai mato, kaip tėvai dirba. Miesto daugiabutyje nei šuo, nei katė nereikalingi. Jeigu žmonės ir toliau gyvens daugiabučiuose, niekas nesikeis. Kai kurios šeimos iš miesto persikelia gyventi į kaimą tam, kad vaikai užaugtų „normaliais“ žmonėmis. Ne visada visuomenė tokį tėvų poelgį supranta… Nors paprastai tie, kurie palieka miestą ir apsigyvena arčiau gamtos, išsiskiria kitokiu požiūriu ir į santykius, ir į bendravimą. Juk kai miestiečiui negerai, jis eina į naktinį klubą, kur moterys aplink stulpą sukasi… Gyvenant kaime to nepadarysi.

Kodėl kartais žmogui, bandant išsikapstyti iš visiško skurdo ir dedant milžiniškas pastangas, vis tiek nesiseka – jis nuolat atsiranda pradiniame taške?

Tiesiog kartais žmogui, kuriam niekaip nesiseka įgyvendinti tikslo, reikėtų susitaikyti su tokiu gyvenimo etapu. Gali būti ir taip, kad žmogus tiesiog siekia to, kas jam neduota. Tada lieka tik viltis, kad arba tai bus atnešta ant padėklo, arba tiesiog to nė neverta siekti. Kartais skurdas, nepriteklius siunčiami žmogui kaip išbandymas. Tai puiki proga atsispirti nuo paties žemiausio taško ir prasiveržti į priekį.

O kaip suprasti, kad vienas ar kitas dalykas žmogui neduotas?

Tiesiog tuomet siekiant tikslo reikalai visiškai nejuda iš vietos. Siunčiami tam tikri ženklai. Juk jei vairuotojas mato įspėjamąjį kelio ženklą, jis į jį reaguoja: arba sustoja, arba sulėtina greitį. Derėtų elgtis lygiai taip pat.

Kaip žmogui žinoti, kaip susidėlioti prioritetus ir nelįsti ten, kur vis tiek nieko gero neišeis? 

Visų pirma reikėtų atkreipti dėmesį, kuriai stichijai žmogus atstovauja. Jeigu jis atstovauja Vandens stichijai (Vėžys, Skorpionas, Žuvys), tuomet viską reikėtų matuoti jausmais, o ne nauda. Toks žmogus turėtų apeliuoti jausmais – tik tada visuomenė jam atsakys tuo pačiu. Vandens stichijos atstovams, jeigu nėra jausmų, neverta nė būti.

Oro stichijos atstovai (Dvyniai, Svarstyklės, Vandeniai) – turtingiausi pasaulio žmonės. Tiesa, po Svarstyklių ženklu gimę žmonės gana dažnai būna teisininkai, kurių irgi skurdžiais nepavadinsi. Šie žmonės viską matuoja pinigais arba nauda. Oro stichijos atstovams, jeigu nėra naudos, nėra ir prasmės.

Ugnies stichijos atstovai (Avinas, Liūtas, Šaulys) viską matuoja kova, karu. Jiems jei nėra karo, nėra kovos. Tuomet nemato prasmės gyventi.

Žemės stichijos atstovai (Jautis, Mergelė, Ožiaragis) viską matuoja darbu. Jie turėtų steigti įmones, kurti darbo vietas ir pan. Jeigu šio ženklo atstovai neturi darbo, gyvenimas tampa beprasmis.

Jeigu žmogui labai nesiseka, nors deda visas pastangas, vadinasi, arba jis užsiima ne ta veikla, arba nepripažįsta savo stichijos.

Būna, kad šeimoje auga 4 vaikai, kurie pagal Zodiaką priklauso skirtingoms stichijoms. Kaip tėvai juos turėtų auklėti ir ruošti gyvenimui, kad vėliau mažiau klaidžiotų?

Jie visi turėtų būti auklėjami visiškai skirtingai! Vandens stichijos mažylius reikėtų auklėti gerumu ir meile, Oro stichijos – pirkimu („Būk geras, padaryk darbą. Už jį gausi pinigėlį, pasidėsi į kiaulę taupyklę, pavasarį pirksime dviratį.“). Ugnies stichijos atžaloms itin efektyvi auklėjimo priemonė – kariuomenės muštras, riksmas, o Žemės stichijos mažylius reikėtų auklėti darbu („Nuravėsi šitą lysvę, eisi į šokius, nenuravėsi – niekur neisi.“).

Kaip žmogui išmokti desperatiškai nesiekti savo tikslo, į nieką nereaguojant? 

Kartais žmogui tereikia susivokti, kad tai jam neduota. Vienam neduota dainuoti, kitam – šokti, trečiam – automobilio vairuoti. Jeigu neduota, vadinasi, neduota. O kai žmogus priima savo karmą, savo misiją ir savo stichiją, jis atpažįsta save. Juk kas galima Jupiteriui, negalima Jaučiui. Priešingu atveju žmogus bus tol niurkomas ir murkdomas, kol pats nesusivoks, ko iš jo nori dievai. Gamta, vienatvė ir filosofinis požiūris į gyvenimą padeda rasti visus atsakymus.