Atsakyti tik tiek, kiek vaikas klausia

Šnekėtis su vaikais atvirai ar neapkrauti tėvų problemomis? Kiek ir ko skirtingo amžiaus vaikai turi žinoti apie iššūkius, kuriuos patiria šeima? Kalbamės su psichologe, studijos „Sielos terapija“ įkūrėja Rūta Davidoniene.

Rūta, esate psichologė, konsultuojate tėvus. Kokia pagrindinė konsultacijose kylanti tema?

Viena dažniausių temų, dėl kurios į mane kreipiasi tėvai, vadintina „nesusitvarkau su vaiku“. Tai dažnai reiškia, kad vaikas nejaučia sveikų ribų tėvų atžvilgiu. Su vaikais tvarkytis nereikia, su jais galima susitarti. Tačiau susitarimai dažnai lieka tik susitarimais, o realybė būna kitokia.

Kas yra sveikos ribos? Kaip žinoti, kada jos sveikos, o kada jau nebe?

Sveikos ribos pirmiausia kalba apie susitarimų laikymąsi. Pavyzdžiui, jei su vaiku sutarėme, kad per dieną naudotis telefonu galima iki 1 val., tai reiškia, kad taip ir bus. Realybėje vaikai praranda laiko sąvoką. Tad tenka padėti, priminti, kad laikas jau baigėsi. Tačiau dažnai tėvai tikisi, kad vaikas turi pats prisiminti, pats sutilpti į sutartą laiką. Žinoma, tai priklauso ir nuo atžalos amžiaus. Tačiau vaikai valdomi norų. Noriu dar ir viskas. Ir tai visiškai normalu. Mes, suaugę, tam tikrose situacijose kartais irgi elgiamės kaip vaikai – negebame patys sau nubrėžti sveikų ribų, atsisakyti to, kas mums nepadeda ar žaloja. Tad ko tikėtis iš vaikų?

Tam, kad vaikas suformuotų naujus įpročius, turime ištiesti pagalbos ranką primindami, jog laikas baigėsi. Taip pat svarbu sutarti apie pasekmes. Vaikui svarbu žinoti, kad kiekvienas susitarimas, kurio jis nesilaikė, turės pasekmes. Kokios jos bus, svarbu sutarti iš anksto. Ir tai nėra tolygu bausmei. Dažnai tėvai painioja šias dvi sąvokas. Kai kalbame apie pasekmes, svarbu jausti, su kokiu jausmu mama / tėtis apie jas kalba. Jei tėvai jaučiasi taip, tarsi vaiką baustų, jis išgirs ne žodžius, o jausmą. Jei pasekmes aptaria ramiai, palaikančiai, atžala tai priims ramiai.

Nesveikos ribos yra tada, kai tėvai nepadeda vaikams tų ribų laikytis, patys įkrinta į bejėgystės, nusivylimo jausmą. Dažnai tokie tėvai linkę kaltinti vaiką, kad jis negeba laikytis susitarimų, kad toks ir anoks. Garsiai išreiškia nusivylimą atžala. Iš tiesų vaikai dažnai bando, tik jiems nepavyksta. Arba pavyksta ne iš karto. Nesulaukdami sveiko suaugusiųjų palaikymo, tokie vaikai taip pat nusivilia, pyksta ant savęs, kad nepatenkina tėvų lūkesčių.

Visi tėvai siekia ryšio su vaikais, tačiau ne visomis temomis linkę dalintis – neretai nutyli apie sunkumus. Gerai tai ar blogai?

Manau, nėra teisingo atsakymo. Aktualu tai, kas įdomu pačiam vaikui. Kokius klausimus jis kelia, ką girdi ir ko ne. Svarbu atliepti poreikius, atsakyti į tuos klausimus, kurie kyla vaikui. To gana.

Kitaip tariant, jei neklausia, tai ir nepasakoti?

Teisingai. Jei tėvai su atžala turi artimą ryšį, lengvai gali pajausti, kuo vaikas gyvena, kokiame etape jis yra, kur jo dėmesys šiandien. Iš to ir kyla klausimai, kuriuos svarbu atliepti. Manau, didesnė blogybė, kai tėvai patys nusprendžia, kad jų vaikas jau turi kažką žinoti. Štai teko girdėti mamą, kuri nusprendė, kad antrokė dukra turi būti šviečiama lytiškumo tema. Tačiau jei vaikas ta tema dar nesidomi, kam jam kišti tokią informaciją. Kaip minėjau, vaikams poreikis įvairioms temoms atsiranda natūraliai. Klausimai iškyla būnant socialinėje erdvėje, sąveikaujant su bendraamžiais, mokykloje. Šiuo atveju svarbus ryšys tarp tėvų ir vaiko, kad jis jaustųsi saugus užduoti klausimų ir žinotų, kad jie bus atliepti, atsakyti.

Ar yra temų, kurios vaikams per sunkios arba ne vaikų reikalas?

Tikrai yra. Viena tokių temų – tėvų tarpasmeniniai santykiai. Jų neturi spręsti vaikai. Kitaip tariant, atžala neturi stovėti tarp abiejų tėvų. Šiuos klausimus geriau spręsti taip, kad ji negirdėtų.

Jei namuose vaikas girdi kalbant apie kilusius sunkumus ir jam kyla klausimų, svarbu patenkinti tą poreikį. Vaikai yra stiprūs ir geba priimti daug. Svarbiau pačių tėvų emocinė būsena, kaip su tuo tvarkosi, kur ir kaip ieško pagalbos, koks jų santykis su kilusiu sunkumu. Kaip transliuoja tai vaikams. Jie labiau nuskaito ne patį faktą, o tėvų emocinę būseną.

Ar atvirumas – ryšio tarp tėvų ir vaikų garantas?

Atvirumas atvirumui nelygus. Jeigu jo per daug ir tėvai asmeniniais klausimais, patiriamais iššūkiais dalinasi su vaikais, tai nebūtinai yra ryšio tarp tėvų ir vaiko garantas. Gali nutikti taip, kad vaikas jaučiasi atsakingas, jog turi kažką daryti su ta sudėtinga situacija, turi kažkaip spręsti už mamą / tėtį, nes sunku nešti šią naštą. Štai mama paauglei dukrai skundžiasi prastais santykiais su tėčiu. Tokiu atveju vaikas užsikrauna mamos emocinį sunkumą ir bando palengvinti jos naštą savo sąskaita. O vaikui abu tėvai vienodai svarbūs, tad jis patiria savotišką emocijų dualizmą. Jei tėvai sveikai rodo savo emocijas ir geba priimti vaiko jausmus, tai stiprina tarpusavio ryšį.

Įsivaizduokime, kad vaikas girdi tėvų barnius ar diskusijas apie užgriuvusias bėdas – ar tai jam žalinga?

Konfliktų būna įvairių. Svarbu suvokti, kada vaikas supranta, kad tai jau konfliktas – gal tai tiesiog karšta diskusija? Būna, nesutampa požiūris ir vaikas girdi pokalbį pakeltu tonu. Jei tas pokalbis yra pagarbus ir ieškantis sprendimo, jokios žalos vaikui nedaro.

Jei konfliktuodami tėvai laido vienas į kitą strėles, bendrauja žemindami vienas kitą ir konfliktas nėra nukreiptas į problemos sprendimą, tai atžalai žalinga. Vaikai besąlygiškai myli abu tėvus, tad tokia situacija kelia nesaugumo jausmą, norą palaikyti abi puses. Beje, vaikai dažnai renkasi palaikyti silpnesnę.

Bet kokiu atveju gyvenime pasitaiko visko – suaugusiesiems ne visada pavyksta susitvarkyti su kilusiais sunkumais, o vaikams tenka būti viso to liudininkais. Tuomet svarbu nepalikti vaiko vieno su matyta situacija, mintimis. Svarbu pasiteirauti, kaip jautėsi girdėdamas konfliktą ar tėvų problemas, kokios jo mintys, kaip galime jam padėti.

Ar nekalbėjimas su vaiku apie tėvų patiriamus sunkumus tikrai jį apsaugo? Juk neretai įtampa tiesiog tvyro ore ir vaikas gali jausti, kad kažkas blogai, tačiau nežino, kas konkrečiai. Ar tokia situacija nekuria dar didesnės žalos, nerimo?

Vaikų saugoti nuo šeimos patiriamų sunkumų nereikia. Labai svarbu, kaip tas sunkumas juntamas namuose. Jei tai kuria įtampą, bet vaikui nepaaiškinama, kas vyksta, jis labiau žalojamas, nes sudaroma erdvė asmeninėms interpretacijoms. Jei vaikui paaiškiname tiek, kiek svarbu jam žinoti, su ta informacija jausis daug saugesnis.

Vaikai dažnai skaito informaciją jausmu. Būna, kad tėvai sako, jog nieko nepasakojau vaikui, bet jis visą laiką piktas. Piktas, nes jaučia, kad žodžiai nesutampa su namie tvyrančia atmosfera. Vaikams meluoti nereikia, kaip ir nutylėti. Tie maži žmogeliukai supranta daug, kartais daugiau už mus pačius. Todėl, kaip ir minėjau, svarbu transliuoti vaikams savo būseną ir atsakyti į kilusius klausimus.

Jei kalbėtume apie amžiaus grupes – kokias temas apie tėvų / šeimos gyvenimą turėtų žinoti darželinukas, o kuriomis su juo dalintis nereikėtų?

Nemanau, kad yra konkretus amžius. Kiekvienas vaikas turi savo etapus. Jeigu kyla klausimas, svarbu rasti atsakymą. Tačiau atsakyti tik tiek, kiek jis klausia.

Apibendrinimui – ar tėvai ir vaikai gali turėti savų paslapčių?

Manau, tikrai taip. Yra dalykų, kurių nebūtina žinoti. Mes visi esame žmonės ir tikrai ne visada pavyksta kalbėtis visomis temomis su vaikais. Kartais mūsų nuomonė gali labai išsiskirti. Suaugusiesiems svarbu pripažinti, kad jie irgi turi savo ribotumą. Vaikams nebūtina žinoti visko. Visi turime teisę į asmeninę erdvę.

Autorius Laura Auksutytė