Jean-Jacques Rousseau gimė 1712 m. birželio 28 d. Mirė 1778 m. liepos 2 d.

Šveicarų kilmės filosofas, rašytojas, politikas teoretikas ir kompozitorius Žanas Žakas Ruso – viena iškiliausių prancūzų Švietimo epochos asmenybių, padėjusių pagrindus didžiajam meno ir mokslo atgimimui Prancūzijoje. Kadangi jis buvo savamokslis, Ruso nuolat pabrėžė švietimo laisvės svarbą, grįžimą į gamtą, prie savo šaknų ir natūralios prigimties, nes tai vienintelis kelias į laimę.

 

Sunki gyvenimo pradžia

Žanas Žakas Ruso gimė Siuzanos Bernard ir Izaoko Ruso šeimoje, Ženevoje, Šveicarijoje. Po devynių dienų nuo gimdymo naujagimio mama mirė. Jau būdamas trejų metų Žanas skaitydavo prancūziškus romanus kartu su tėvu, o aistrą muzikai berniukas paveldėjo iš savo tetos. Kai vaikui buvo dešimt metų, tėvas paliko Ženevą, nes vengė įkalinimo bausmės, o kai Žanui suėjo trylika metų, jo formalusis švietimas buvo baigtas ir vaikinas buvo nusiųstas dirbti į notarų biurą. Tačiau iš šio darbo jis buvo greitai atleistas pareiškus, kad jis tinkamas tik laikrodžius taisyti. Ir iš tiesų, po to trejus siaubingus metus būsimoji garsenybė praleido dirbdamas laikrodininku, dėl to jis jautėsi atskirtas nuo pasaulio, neturėjo nei pinigų, nei nuosavybės, nei jokio akivaizdaus talento.

 

Po baronienės sparneliu

Bėgdamas nuo nuobodaus jo netenkinančio gyvenimo, 1728 m. Žanas Žakas Ruso atsidūrė Prancūzijoje, kur apsigyveno apsukrios baronienės namuose. Po šios moters stogu vaikinas praleido trylika metų – baronienė buvo apsigimusi verslininkė, kurios įtakai Ruso lengvai pasidavė. Ji išlaikydavo vaikiną, kai jam būdavo sunku, surasdavo jam darbų, kurių daugumos Žanas nemėgo. Vienas baronienės draugas pareiškė, kad Ruso nėra tinkamas niekam daugiau, tik būti kaimo kunigu. Tačiau vaikinas toliau daug skaitė, studijavo ir mąstė. Jis mėgo muziką ir dirbo asmeniniu baronienės mokytoju.

 

Gyvenimo moteris – tarnaitė

Žanas Žakas Ruso toliau domėjosi muzika: parašė dvi operas, išleido keletą publikacijų muzikos tema, be to, įsidarbino Prancūzijos ambasadoriaus Venecijoje, Italijoje, sekretoriumi, kur pirmą kartą iš arti susidūrė su politikų bukagalviškumu ir klestinčia korupcija. 1745 m. Ruso užmezgė romaną su Terese Le Vasjo, 24-erių tarnaite, dirbančia vyro gyvenamuosiuose apartamentuose. Ši moteris liko šalia Žano visą likusį jo gyvenimą – kaip meilužė, namų šeimininkė, jo vaikų motina ir galiausiai 1768 m. – kaip jo žmona. Pora susilaukė penkių vaikų, nors kai kurie biografai abejoja, ar tikrai visų jų tėvas buvo Ruso. Pats Žanas su jais elgėsi kaip su savais, tačiau neturėjo tikslo suteikti jiems gero išsilavinimo teigdamas, kad daug geriau, jog vaikai įgytų valstybės suteikiamą išsilavinimą, skirtą darbininkams ir prasčiokams.

 

Pirmoji sėkmė

Ruso artimai susidraugavo su prancūzų filosofu Denisu Didro, kurio publikacijos dėl savo revoliucionieriškumo patupdė jų autorių į kalėjimą. Kartą Žanas eidamas lankyti Didro į įkalinimo įstaigą pamatė skelbimą apie Dižono akademijos skelbiamą konkursą esė tema „Ar meno ir mokslo progresas labiau prisidėjo prie korupcijos, ar prie moralės išgryninimo“. Ruso laimėjo prizą savo žymiuoju „civilizacijos puolimu“, kuriame teigė, kad menas ir mokslas, užuot išlaisvinęs žmones ir suteikęs jiems daugiau laimės, dažniausiai juos tiesiog įkalina.

 

Žymiausi darbai

Žymiausiuose Žano Žako Ruso darbuose, parašytuose 1761–1762 metais, nagrinėjamos sudėtingos švietimo ir lavinimo bei socialinės tvarkos problemos. Juose teigiama, kad švietimas turėtų skatinti žmones elgtis natūraliai, pagal prigimtį, būti laisviems ir nesusaistytiems, nes tik tokiu būdu – grįžtant atgal į gamtą – įmanoma būti laimingais. Nors romanai susilaukė ir aršios kritikos, aistringa kalba patraukė plačios visuomenės dėmesį ir nusipelnė didžiulio populiarumo. Iki Prancūzijos revoliucijos 1789 m. Ruso knygos buvo geriausiai parduodami bestseleriai.

 

Gyvenimo pabaiga

Priverstas pasitraukti iš Prancūzijos, Ruso persikėlė gyventi į Berną, tačiau ir iš čia greitai buvo išspirtas. Pagaliau, po ilgų gyvenamosios vietos paieškų, jis gavo kvietimą iš žymaus britų filosofo Deivido Hjumo persikelti gyventi į Angliją, kur šis netgi parūpino Žanui ankstyvąją pensiją. Tačiau įtarusis filosofas jos atsisakė manydamas, kad Hjumas eina išvien su jo priešais prancūzais ir šveicarais. Gavęs princo protekciją, 1767 m. Ruso grįžo gyventi į Paryžių, čia, tarsi grįždamas į praeitį, vėl kūrė muziką. Garsusis filosofas mirė nuo sunkios kepenų ligos sulaukęs 66-erių metų. Jo žmona Teresė pergyveno jį dar dvidešimt dvejus metus.

 

Įdomūs faktai

  • Nors didžiąją gyvenimo dalį Ruso praleido gyvendamas Prancūzijoje, šioje šalyje jis visuomet jautėsi svetimas ir mėgdavo tai pabrėžti teigdamas, kad yra „Ženevos pilietis“.
  • Nors baronienė, pas kurią ilgai gyveno Žanas, iš pradžių elgėsi su juo kaip su sūnumi, po kurio laiko jie tapo meilužiais.
  • Paryžiuje Ruso garsėjo kaip puikus meilužis, aplink kurį nuolat sukiojosi gražių moterų būrelis, viena jų ir parūpino jam ambasadoriaus sekretoriaus darbą.
  • Vieninteliais laimingais savo gyvenimo metais filosofas pavadino tą trylikos metų laikotarpį, praleistą gyvenant pas baronienę.