Asmeninės ribos itin svarbios norint geriau suprasti save ir pažinti aplinkinius. Jos apibūdina mus kaip asmenybę ir padeda lengviau orientuotis aplinkiniams. Asmeninių ribų peržengimas verčia jaustis nesaugiai, nekomfortiškai, išskirtiniais atvejais gali net traumuoti, todėl emocinės ir fizinės savisaugos tikslais turime išmokti pasakyti „ne“.

 

Asmeninių ribų rūšysWoman,Drawing,Line,To,Create,Personal,Boundaries,Around,Her,To

 

Psichologai išskiria net šešias asmeninių ribų rūšis, būdingas visiems. Tiesa, kiekvieno mūsų jos brėžiamos skirtingai.

 

Fizinės ribos siejamos su kūnu, prisilietimais, asmenine erdve, taip pat tuo, ką valgome ir geriame, kada ilsimės ir esame aktyvūs. Visiškai normalu pranešti apie šias ribas kitiems: „nenoriu būti liečiamas“, „man reikia pabūti vienam“, „noriu miego“ ir pan. Į fizines ribas patenka aplinka ir daiktai: nenorime, kad kažkas eitų į miegamąjį, naršytų po telefoną ir pan. Fizinių ribų pažeidimas gali būti išreikštas lyg nekaltai (pasinaudojant asmeniniu daiktu neatsiklausus) ir šiurkščiai – smurtu ar nepriežiūra.

 

Emocinės ribos nurodo, su kuo jaučiamės maloniai dalindamiesi jausmais, rūpesčiais, paslaptimis. Jos susijusios su pagarba, nes jautriais asmeniniais dalykais dalinamės tik su keletu žmonių.

 

Laiko ribos – kaip mokate planuoti ir paskirstyti laiką. Šių ribų nustatymas itin svarbus darbe, namuose ir socialiniame gyvenime. Šios ribos peržengiamos, kai vėluojama, atšaukiama paskutinę žinutę, prašoma dirbti be užmokesčio ir pan.

 

Seksualinės ribos siejamos su sąmoningu ir laisvu sutikimu, pagarba, privatumu, saugių taisyklių nusistatymu intymiame gyvenime. Tai apima legalų amžių mylėtis, aiškų žodinį sutikimą, apsisaugojimo priemones ir t. t. Seksualinių ribų peržengimu laikomas ne tik išprievartavimas, bet ir spaudimas santykiauti, baudimas, akivaizdus nuliūdimas, supykimas, kai kitas nenori turėti lytinių santykių, sutikimo neprašymas, nepageidaujami seksualiniai komentarai, melas dėl kontracepcijos ir lytiškai plintančių ligų, kito asmens seksualinių pasirinkimų kritikavimas, nepageidaujami prisilietimai.

 

Intelektinės ribos susijusios su mintimis ir idėjomis, smalsumu. Kaip reaguojate, kai kažkas negerbia jūsų idėjų, kaip komunikuojate su kitais nepatogiose diskusijose. Tokių ribų pažeidimu laikoma, kai mintys sumenkinamos ar nevertinamos. Kai pokalbiui tam tikra tema pasirenkamas nederamas laikas ir vieta. Niekas neprivalo mandagiai iki galo klausyti įžeidžiančių ir nepagarbių kito asmens minčių.

 

Materialinės ribos susijusios su turima nuosavybe, pvz., namais, rūbais ir pan. Šios ribos pažeidžiamos, kai daiktai sunaikinami, pavagiami ar kai skolinamasi per dažnai. Arba kai daiktais naudojamasi, kad galėtų manipuliuoti, kontroliuoti santykius.

 

Ribos yra kintančios

 

Visos ribos gali siaurėti, plėstis ir net visai išnykti, atsižvelgiant į asmenines patirtis ir supančius aplinkinius. Tarkime, su sese galima kalbėtis apie jautriausius dalykus, o su vadove – tik darbo reikalais. Kai kurie vaikai užaugo į tėvus kreipdamiesi „jūs“ ir nepasakodami apie asmeninį gyvenimą, kiti su tėvais sutaria geriau nei bendraamžiais, tad emocinės ribos tikrai skirtingos.

 

Tam tikros patirtys taip pat koreguoja asmenines ribas. Jei žmogus patyrė skaudų fizinių ar seksualinių ribų peržengimą, ši patirtis traumavo, jo ribos gali tapti kur kas griežtesnės, o jų peržengimas daug jautresnis. Kai kada gali prireikti specialisto pagalbos, kad žmogus apskritai vėl galėtų prisileisti ir pasitikėti.

 

Kai kurios ribos keičiasi kartu su amžiumi, įgyjant daugiau patirties, žinių, perprantant sociumo taisykles. Jei mažas vaikas gali pradėti rėkti ar net trinktelėti paėmus mėgstamiausią žaislą, tai paaugęs vaikas jau geba tinkamai pasakyti, kad jam nepatinka, kai kiti ima žaislus. Laiko ribos taip pat iš pradžių gali būti neaiškios, kol jaunas žmogus tampa atsakingas už laiko planavimą: pats laiku keliasi, nevėluoja į darbą, randa laiko sportui ir pan.

 

Labai įdomus dalykas vyksta su fizinėmis ribomis, nes kaip tik maži vaikai ir net paaugliai geba geriau iškomunikuoti, kai jų fizinės ribos peržengiamos. Augdami kartu su elgesio taisyklėmis, moralinėmis normomis įgyjame įvairių kompleksų, siekį įtikti kitiems, nesukelti rūpesčių. Tai viena iš daugelio priežasčių, kodėl kartais leidžiame peržengti savo ribas.

 

Businessman,Is,Shouting,With,Speech,Bubble,With,Text,No!,VectorKodėl peržengiame ribas?

 

Gana aukštoje priežasčių sąrašo vietoje – nenorėjimas eskaluoti situacijos, sukelti konflikto, susipykti su brangiais žmonėmis. Pasirenkame nutylėti, nepasakyti, kad jaučiamės nekomfortiškai. Neretai sutrukdo kito autoritetas: visuomet sunkiau apginti savo ribas, kai jas bando peržengti tas, kurį laikome viršesniu už save. Autoritetą gali lemti giminystės ryšys, amžius, pareigos ir kt. Dažnai asmenines vaikų ribas peržengia suaugę giminaičiai, kai neatsiklausę puola apsikabinti, bučiuoti, klausinėja asmeniškų dalykų, komentuoja išvaizdą ir pan. Suaugusiųjų ribas gali bandyti draugai, kolegos, vadovai, net gydytojai ar aptarnaujantis personalas.

 

Peržengti ribas dažnai leidžiame žmonėms, kuriuos nuoširdžiai mylime, nes nenorime jų skaudinti, statome juos į pirmą vietą. Dažniausiai taip nutinka tėvams, kurie vaikams leidžia visiškai suminti bet kokias ribas. Neretai sunku nusibrėžti asmenines ribas su antrąja puse. Atrodo, turime viskuo dalintis, apie viską kalbėtis. Tačiau iš tiesų turėtume išmokti šiek tiek erdvės pasilikti sau, kad visiškai nesusilietume su kita asmenybe.

 

Įvairios pasekmės

 

Pasak psichologų, kai peržengiamos asmeninės ribos, pirmiausia žmogus pasijunta esąs nesaugus, nes į jo erdvę kažkas įsiveržė nepaisydamas nieko. Jei tai kartojasi dažnai, aplanko bejėgiškumo jausmas, taip pat siekis atsiriboti, susikurti realias sienas, kurios padėtų išvengti nekviestų svečių. Tad žmogus gali imti vengti bendrauti, rinktis vienatvę, tapti uždaru namisėda. Asmeninių ribų peržengimas sukelia pyktį, nepasitikėjimą, atstūmimo reakciją, ilgainiui tai sukuria įtampą bet kokiuose santykiuose – gresia atšalimas, skyrybos.

 

Pasikartojantis asmeninių ribų peržengimas mažina pasitikėjimą savimi, o tai gali turėti neigiamą poveikį bet kuriai gyvenimo sričiai. Kartu su menkstančia saviverte mąžta lūkesčiai karjerai, darbo aplinkai, renkantis partnerį ir kitiems svarbiems komponentams, kurie lemia gyvenimo kokybę.

 

Jei žmogus neturi nusibrėžęs aiškių asmeninių ribų, nežino, kaip tai padaryti arba negeba apie jas pasakyti, kiti gali tuo naudotis. Pavyzdžiui, jei kartą vieni atlikote grupinį projektą ir rezultatas tenkino visus, neiškomunikavus kolegoms, kad kitą kartą vieni už visus nedirbsite, vėl teks nešti visą naštą ant savo pečių. Jei šeimoje visus buities darbus atlieka vienas žmogus ir niekada nepasako, kad norėtų dalintis šia pareiga bei atsakomybe, namiškiai tikrai mielai skirs laiką malonesniam laiko leidimui nei tvarkymuisi.

 

Nenubrėžus aiškių seksualinių ribų, galima patirti rimtų psichologinių ir fizinių traumų, todėl labai svarbu nusibrėžti ribas taip, kad jas suprastų kiti.

 

Kaip nubrėžti ribas?

 

Pirmiausia reikia aiškiai suvokti, kokios yra asmeninės ribos, kada ir kodėl jaučiuosi komfortiškai, o kokie veiksmai, žodžiai ar aplinkybės priverčia jaustis prastai. Vadinasi, reikia gerai pažinti save, įsiklausyti į vidinį balsą ir kliautis intuicija. Dažnai sąmoningai galime nesuvokti, kad peržengiamos ribos, bet apie tai išduoda kylančios neigiamos emocijos ir kūno kalba. Tad lieka būti budriems. Pavyzdžiui, jei svetimas ar agresyvus žmogus nori paliesti, pasąmoningai atsitraukiame, sukuriame fizinį barjerą kokiu nors daiktu, užėję už baldo ir pan.

 

Apie kai kurias savo ribas sužinome tik atsidūrę konkrečioje situacijoje, kitaip tariant, iš patirties, todėl visiškai natūralu, kad tos ribos keičiasi. Tarkime, kol svečiai neliko po šventės nakvoti dar vienai nakčiai, nesupratome, kad peržengtos svetingumo ribos.

 

Supratus tam tikras ribas, svarbu apie jas iškomunikuoti aplinkiniams. Iš anksto kiekvieno perspėti apie elgesio, bendravimo, svetingumo ar kitas preferencijas neįmanoma, todėl dažniausiai tenka atsikovoti jau peržengtas ribas. Geriausia tai padaryti ramiai kalbantis akis į akį. Jei susirinkime kolega kalbėjo nemandagiai, po susirinkimo reikėtų pasivesti į šalį ir pasakyti, kad toks bendravimas nepriimtinas ir tikitės, jog ateityje seksis geriau išlaikyti abipusiai mandagų bendravimo toną.

 

Kalbant apie fizines ribas, jei kažkas iš svečių nuėjo į miegamąjį ir tai sukėlė neigiamų emocijų, kitą kartą reikėtų laikyti šio kambario duris uždarytas, galima net pakabinti smagų užrašą: „netrukdyti / neiti / užimta“ ar kt.

 

Kai kurias ribas galima nubrėžti iš anksto. Tarkime, laiko – gimtadienio kvietime įrašykite šventės pradžią ir pabaigą. Kviesdami į susitikimą pažymėkite, kiek laiko galite skirti ir nesijauskite blogai sutartu metu atsisveikindami.

 

Materialias ribas galime nubrėžti taip pat užbėgdami nuostoliams už akių. Jei skolinate bičiuliams kemperį, palikite raštišką naudojimosi instrukciją, kurioje būtų punktai apie automobilio plovimą, salono valymą, tepalų ir langų plovimo skysčių papildymą.

 

Stebuklingas žodis NE

 

Siekiant išlaikyti asmenines ribas, reikia susidraugauti su žodžiu „ne“, kas daugeliui gana sudėtinga, ypač jei augo auklėjami įtikti kitiems. Kaip ir kitų dalykų, šio įgūdžio reikia mokytis palaipsniui. Štai kokie žingsniai galėtų padėti.

 

Nuspręsti, kas iš tikrųjų svarbu: išlikti draugiškam kito akyse ar laiku atlikti darbus, turėti daugiau laiko šeimai, pomėgiams ar kt.

 

Neatsakyti iš karto. Jei nedrąsu išsyk pasakyti „ne“ – palaukite, paprašykite laiko apgalvoti prašymą. Per tą laiką galėsite nuspręsti, kaip ir ką atsakyti pašnekovui. Žinoma, lengviau tiesiog paskolinti pinigų, bet galbūt mėnesio pabaigoje paskui pritrūks patiems.

 

Išsiaiškinti emocinius spąstus, kurie trukdo sakyti „ne“. Gerai pamąstykite ir susirašykite sąrašą priežasčių, kodėl bijote pasakyti „ne“. Galbūt baiminatės atrodyti nedraugiškas, grubus, o gal nerimaujate, kad būsite atstumtas. Pasverkite, kurios iš tų priežasčių pagrįstos, juk artimasis tikrai nenustos bendrauti, jei šį kartą nepažiūrėsite jo šuns.

 

Analizuoti teigiamas ir neigiamas pasekmes. Kas nutiks, jei pasakysite kolegai, kad negalite atlikti darbų už jį? Turbūt minutėlę bus nepatenkintas, o paskui ims pats daryti užduotis. Tad imsite labiau pasitikėti savimi, turėsite daugiau laiko savo darbams.

 

Pradėti nuo lengvesnių situacijų. Galite pasipraktikuoti parduotuvėje, turguje ar bet kur kitur, kur bando įsiūlyti dar kažką nusipirkti. Drąsiai ir garsiai sakykite „ne“.

 

Girdėti save sėkmingai atsisakant. Vizualizacijos veikia, tad kuo dažniau įsivaizduokite situacijas, kai pasakote „ne“ ir liekate savimi patenkinti, besididžiuojantys, pasitikintys, kokią laisvę pajuntate neapsikrovę papildoma atsakomybe.

 

Atpažinti manipuliacijas. Pajauskite, kada žmogus naudojasi jūsų gerumu ir ima piktnaudžiauti skolindamasis, užkraudamas savo darbus, perkeldamas atsakomybę.

 

Žinoti, kokiais būdais pasakyti „ne“. Kartais tinka paprastas „ne“ be paaiškinimų ar pasiteisinimų, pavyzdžiui, atsisakant kažką pirkti. Retsykiais tenka pasakyti: „Ne, negaliu“, ar „ne, nenoriu“, „atsiprašau, bet ne“ ir „ne, nes negaliu tam skirti laiko“.

 

Pasiūlyti alternatyvą. Pasitaiko, kad tenka atsisakyti kažką daryti šiuo metu dėl tam tikrų priežasčių, todėl galite sakyti: „Ne, šiandien negaliu, bet galėčiau kitą savaitę.“

 

Iš pradžių sakyti žodį „ne“ sudėtinga, bet galiausiai jis padės saugoti asmenines ribas ir suteiks pasitikėjimo savimi bei laisvės. Žinoma, nereikėtų piktnaudžiauti: jei norite ir galite būti naudingi, ištiesti pagalbos ranką nenuskriausdami savęs ar artimųjų, tai irgi praturtinanti patirtis.

 

SPECIALISTĖS KOMENTARAS

 

Kūno terapijos akademijos įkūrėja, „WoW University“ dėstytoja Rasa Mažionienė

 

Kodėl kiekvienas turi mokėti pasakyti „ne“?

 

Mūsų ribos – kaip kraujo grupė. Jei leidžiame peržengti asmenines ribas, tai tarsi leidžiame mums įpilti kitos kraujo grupės kraujo. Nė vienas kraujas nėra blogas, jis tiesiog mums netinkamas. Tačiau blogai jausimės mes, nes mums įpylė. Kitas net nesupras blogos savijautos priežasties. Gal ir jums, turint tai minty, pasakyti „ne“ bus daug lengviau.

 

Savo praktikoje pastebėjau, kad posakį „elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad kiti su tavimi elgtųsi“ žmonės interpretuoja savaip, atsiranda daug erdvės manipuliacijoms. Mano nuomone, santykiai susideda iš dviejų dalykų: vidinių vertybių – kaip elgiamės su žmonėmis, ir asmeninių ribų – kaip norėtume, kad kiti su mumis elgtųsi. Kitaip atsiranda didelė rizika patekti į destruktyvius santykius. Turime išmokti su meile, be jokios kaltės pasakyti „ne“ tiems asmenims ir situacijoms, kurios pažeidžia mūsų asmenines ribas. Su laiku pastebėsime, kad aplink atsiranda vis daugiau žmonių, su kuriais sieja abipusė pagarba.

 

SPECIALISTĖS KOMENTARAS

 

Geštalto terapeutė ir lektorė, biblioterapeutė, psichologinių knygų autorė Daiva Žukauskienė

 

Ginant asmenines ribas gali padėti pyktis

 

Pyktis – toks pat reikalingas, kaip ir džiaugsmas, liūdesys ar skausmas. Pykčio užduotis – signalizuoti, kad kažkas aplinkoje, išorėje, o gal net paties viduje yra ne taip, kaip norisi. Pyktis parodo, kad pasaulis nepaklūsta žmogaus tvarkai, nepasiduoda jo kontrolei ar veikia priešingai, nei jis tikisi. Pyktis aiškiai užbrėžia ribas ir garsiai rėkia, kai jos peržengiamos. Taigi, pyktis – puiki savisaugos priemonė, kuri duoda suprasti, kad pasaulis ar kiti peržengė asmenines ribas ir kad šito jis kentėti nepasiruošęs.

 

Ar reikia ir ar galima pyktį kreipti į artimuosius? Atsakymas paprastas. Jei artimieji peržengia jūsų ribas, jums nusikalto, reikia pykti. Atsiranda tik pykčio formos klausimas. Jo negalima ilgai volioti rankose, nes kaip sniego gniūžtė vis kietės, sunkės ir gali tapti pavojingas. Pyktį reikia kuo greičiau išreikšti. Pyktis yra prasmingas, tik žmonės jo bijo ir padaro didelį baubą. Žvilgtelėkime į mažą katinėlį, kuris šnypščia tam, kad kitą sustabdytų nuo nepageidaujamų veiksmų, apsaugotų save, savo guolį, įspėja, kad nesiartintumėte ar tiesiog pažeidėte komforto ribas, signalizuoja, kad jūsų veiksmai nepageidaujami. Pyktis – mūsų draugas, atliekantis apsaugos funkcijas.

 

Autorius Laima Samulė