Visa apimantis laimės jausmas – visų siekiamybė. Vieni tikina, kad iš tikrųjų laimingas gali būti tik geras žmogus. Darydami kilnius darbus ir rūpindamiesi kitais su kaupu pasisemiame tikrosios laimės, kuriai neprilygs jokie turtai. Kiti tvirtina, jog privalu nepamiršti ir savęs. Geruoliai kartais pernelyg stengiasi tenkinti kitų užgaidas, tad patenka į pačių susikurtus spąstus. Visgi kaip yra iš tiesų? Ar geri žmonės laimingesni už blogus?

 

gerumas

Gėris prieš blogį

 

2020 m. amerikiečių psichologai atliko įdomią studiją. Eksperimente dalyvavusiems vaikams ir suaugusiesiems jie pateikė trijų žmonių aprašymus. Pabrėžta, kad visi jie šiuo metu jaučia didžiulę laimę. Pirmasis asmuo apibūdintas kaip dabar švytintis iš laimės. Apie antrąjį pasakyta, kad jis reguliariai atlieka gerus darbus. Trečiasis įvardytas kaip mėgstantis kartais padaryti ką nors blogo. Dalyvių prašyta pagal pateiktą vertinimo sistemą apibūdinti šių trijų žmonių laimę. Tiek vaikai, tiek suaugusieji nusprendė, kad du pirmieji žmonės yra kur kas laimingesni už blogiuką. Antruoju tyrimo etapu jie turėjo įvertinti, kas laimingesnis – pirmasis ar antrasis žmogus. Visi laimingesniu įvardijo tą, kuris darė gerus darbus, o ne buvo tiesiog laimingas. Tad mokslininkai padarė išvadą, kad tikime, jog laimė – daugiau nei vien pozityvūs jausmai. Manome, kad net jausdamas laimę blogas žmogus iš tikrųjų negali būti laimingas. Juk blogi darbai galiausiai vis tiek pasivys. Tačiau kaip iš tikrųjų?

 

Kai kurie psichologai tikina, kad tikėti gėrio pergale išmokstame dar vaikystėje. Todėl mums norisi tikėti, kad laimingi gali būti tik geri žmonės. Tačiau šis įsitikinimas nebūtinai teisingas. Visuomenėje blogu laikomas žmogus gali jaustis kaip tik labai laimingas. O naivus geradarys gali kentėti. Būdamas geros širdies dažnai taps nusikaltėlių ir sukčių taikiniu. Įsivaizduokime, kad žmogus tiesiog nemoka pasakyti „ne“ ir stengiasi visiems bet kokia kaina padėti. Tad kaimynas jo paprašo paskolinti pinigų, ir žmogus sutinka. Vėliau geruoliuilėšų pritrūksta pačiam, ir jis prašo atiduoti skolą. Bet kaimynas atsako kol kas to padaryti negalįs arba išvis apsimeta nesuprantantis, apie ką kalba. Dėl geros širdies žmogus nesikreipia į policiją ir toliau gyvena visų mulkinamas. Vargu ar toks geradaris galėtų būti laimingas. Kita vertus, šis pavyzdys itin ekstremalus. Ne visi geros širdies žmonės yra tokie naivūs.

 

Laimės chemija

 

Pažvelkime į tuos, kurie daro gerus darbus, kartu nestokodami aštraus proto ir aukštos savivertės. Jie nesileidžia apgaudinėjami, bet skleidžia gerą nuotaiką ir neatsisako padėti kitiems, jei to tikrai reikia. Šie geradariai aplink save sukuria teigiamas emocijas, tad aplinkiniams su jais malonu bendrauti. Savo ruožtu draugai ir nepažįstamieji gėrį grąžina atgal. Toks asmuo išties gali būti itin laimingas. Tačiau kitiems pakiaulinti mėgstantys žmonės į aplinkinius taip pat linkę žvelgti įtariai. Patys nevengdami apgavysčių įsitikinę, kad ir kiti siekia juos apgauti. Tad šie asmenys natūraliai neturės daug draugų. O ir tie, kurie bus šalia, elgsis nenuoširdžiai. Aišku, tokiu atveju laimę pasiekti bus gerokai sunkiau. Psichologijos mokslas rodo, kad trūkstant artimo santykio su kitais, žmogus tiesiog negali būti laimingas. Esame itin socialios būtybės, kurioms būtinas šiltas bendravimas su aplinkiniais. Jeigu blogiukas peržengia visas ribas ir nusikalsta, visuomenė jį gali išvis išstumti iš savo ribų. O toks priverstinis atsiskyrėliškas gyvenimas niekam laimės dar neatnešė.

 

Vis dėlto šiai minčiai iš dalies prieštarauja Harvardo universiteto psichologas Danielis Gilbertas. Jis atkreipia dėmesį, kad laimės jausmas ne visada priklauso nuo atliktų veiksmų. „Ar karo nusikaltėlis, tingiai besivartantis saulėtame Argentinos paplūdimyje, negali būti laimingas? Tikrai gali. Be to, jis bus kur kas laimingesnis už geraširdį misionierių, kurį suvalgė kanibalai“, – sako jis. Mokslininkas atliko daugybę tyrimų ir padarė įdomių išvadų. Pasak jo, visų pirma, laimė priklauso nuo individualių savybių ir organizme veikiančių hormonų. Vienas žmogus dėl įgimtos laimės hormonų pusiausvyros gali būti labai laimingas, o kitas – mažiau. Tad nesvarbu – šie žmonės bus geri ar blogi. Jų jaučiama laimė nuo to smarkiai nepasikeis. Studijos taip pat parodė, kad romantiniai santykiai, išlaikyti egzaminai, paaukštinimai darbe ir kiti panašūs įvykiai turi gerokai mažiau įtakos laimei, nei iš tikrųjų manome. Iš tiesų tik nedaugelis įvykių laimės lygį geba pakelti ilgiau nei 3 mėnesius. Vėliau euforija vis tiek atslūgsta. Lygiai tas pats vyksta ir su negerumais. Išsiverkę galiausiai vėl grįžtame ten, kur buvome.

 

Įdomu ir tai, kad mūsų smegenys turi įvairiausių mechanizmų, kaip apgauti, kad esame laimingi. Pasak D. Gilberto, negavę to, ko nori, žmonės nuliūsta tik palyginti trumpam. Vėliau jie vėl jaučiasi gana laimingi. Pažvelkime į Pete‘ą Bestą, pirmąjį „The Beatles“ būgnininką. Jį dauguma laiko vyru, paleidusiu laimės paukštę. Muzikantas paliko grupę ir buvo pakeistas Ringo Starru prieš pat didįjį bitlų išgarsėjimą. Pete‘as toliau mušė būgnus, tačiau niekada nesulaukė šlovės. Žurnalistams paklausus, kaip jaučiasi praradęs šansą būti sėkmingiausios XX a. grupės dalimi, jis linksmai atšovė: „Niekada nesijaučiau toks laimingas.“ Galbūt jo žodžiuose daug tiesos. Mūsų smegenys visada stengiasi palaikyti laimės hormonų pusiausvyrą. Tad net jei P. Bestas būtų išgarsėjęs kartu su bitlais, ilgainiui turbūt nesijaustų laimingesnis nei dabar.

 

Altruizmo nauda

 

Su D. Gilbertu nesutinka psichologė Jennifer Baker. Ji mano, kad blogi poelgiai galvoje ir širdyje palieka pėdsakų. „Nebuvo nė vienų atostogų, kai gulėdama paplūdimyje nebūčiau prisiminusi ne taip ištartų žodžių ar klaidingų sprendimų. Sunku patikėti, kad žiaurus nusikaltėlis galėtų taip lengvai pasislėpti nuo neigiamų minčių“, – sako ji. Pasak specialistės, daug blogo padarę žmonės tikrai negali būti laimingi. Net jei juos ir aplanko laimė, ji būna trumpa. Juk praeitis anksčiau ar vėliau vis tiek pasiveja. Galų gale, kaip galima būti laimingam nuolat slapstantis nuo teisėsaugos?

 

Tačiau nusikaltėlius palikime ramybėje. Pakalbėkime apie tuos, kurie neturi problemų su teisėsauga, tačiau bendras gėris ir pagalba kitiems irgi nerūpi. Ar jie gali būti laimingesni už altruistiškus žmones? Vienareikšmio atsakymo turbūt nėra. Visų pirma, geraširdžiai yra labai jautrūs. Būtent todėl jie ir skuba padėti aplinkiniams. Tačiau jautri siela taip pat lemia kančias, mąstant apie kitus ištikusias nelaimes. Geruoliai neretai netgi ima kaltinti save, kad per retai aukoja labdarai, savanoriauja tik kelias dienas per savaitę ar panašiai. Norint padėti visiems ir visada, reikia dėti daug pastangų. Todėl pernelyg geraširdiški žmonės neišsimiega, per mažai pailsi, netinkamai maitinasi. Tad asmenys, kurių tokios kančios nekamuoja, greičiausiai bent šiek tiek laimingesni.

 

Tačiau jei kalbėtume apie adekvačiai gerus žmones, svarstyklės krypsta į jų pusę. Jeigu asmuo aplink skleidžia šviesą ir gėrį, bet nepamiršta ir savęs, jo gyvenimas kupinas džiaugsmo. Toks žmogus jaus gyvenimo prasmę, turės nemažai stiprių, jam padėti pasiruošusių draugų ir visada galės atsiremti į tvirtą petį. Tas, kuris dėl aplinkinių pernelyg nesijaudina, didelės meilės iš jų irgi nesulauks. O juk visiems kartais reikia paramos ir paguodos. Nutikus nelaimei ar nenumatytam įvykiui, mums svarbu žinoti, kad nebūsime palikti vieni. Tačiau jei patys niekada neskubame į pagalbą, būtų naivu tikėtis, jog puls padėti kiti.

 

Geri darbai lygu laimei 

 

Pastarąjį dešimtmetį atlikta nemažai tyrimų analizuojant laimės ir altruistiško elgesio sąsajas. Visos šios studijos parodė, kad laimė iš tiesų glaudžiai susijusi su gerais poelgiais. Štai vieno eksperimento metu studentų paprašyta per savaitę atlikti penkis gerus darbus. Tarkime, padėti draugui pasiruošti egzaminui, pavedžioti pažįstamos senolės šunį ar paaukoti keletą dolerių labdarai. Studentai galėjo atlikti po vieną darbą kasdien arba visus iškart. Tyrimo rezultatai parodė, kad visi dalyviai po eksperimento jautėsi laimingesni. Tačiau tie, kurie atliko visus darbus iškart, patyrė net 40 % didesnę laimę.

 

Kita studija atskleidė, kad ilgalaikių santykių ieškantys žmonės pirmenybę teikia altruistiškų bruožų turintiems partneriams. O juk meilė ir romantiniai santykiai sudaro svarbią laimės dalį. Tad jeigu geraširdžiams lengviau rasti antrąją pusę, galbūt jie iš tikrųjų laimingesni? Dar vienas tyrimas atskleidė, kad daug draugų turintys žmonės gyvena ilgiau ir laimingiau, nei turintys mažai bičiulių. O kas gali pasigirti galybe nuoširdžių draugų? Žinoma, geraširdžiai! Juk su pasipūtusiu žmogumi, kuriam rūpi tik jis pats, artimai bičiuliautis nenorės niekas. Net jei arogantiškas asmuo labai įtakingas ir svarbus, su juo aplinkiniai draugaus tik dėl naudos. Tai nebus tikri ir nuoširdūs draugai, padedantys nelaimėje.

 

Tad drąsiai galima teigti, kad geri žmonės laimingesni. Tačiau yra ir tam tikrų išlygų. Jei per visus gerus darbus žmogus pamiršta save ir tampa optimistišku naivuoliu, didelės laimės jam tai neatneš. Todėl visada svarbu išlaikyti sveiką protą ir gyventi darniai.