Pastebėjote, kaip prieš audrą nutyla paukščiai? Prisimenate 2004 m. Indoneziją nusiaubusį cunamį, prieš kurį visi pakrantėse buvę gyvūnai kažkur paslaptingai dingo dar prieš atsiritant milžiniškai bangai? Sako, netgi žiurkės sprunka iš skęstančio laivo… Visi šie faktai skatina apmąstyti klausimą – ar gyvūnai iš tiesų jaučia artėjantį pavojų?

 

gyvunai nujaucia pavoju

Kas yra šeštasis jausmas?

 

Tikima, kad gyvūnai gali nujausti artėjančias nelaimes dėl to, jog turi stiprų šeštąjį jausmą. Esą kadaise tokį turėjo visi žmonės, bet dėl kintančio gyvenimo būdo ir atotrūkio nuo gamtos jis nuslopo. Mokslininkai šį jausmą, dažnai vadinamą tiesiog intuicija, įvardija kaip vidinį žinojimą, nepagrįstą jokiais išoriniais veiksniais arba logika, bet leidžiantį daryti tam tikras prielaidas. Anot britų tyrėjų, intuicija pagrįsta patirtimi. Žmogui atsidūrus tam tikroje situacijoje, smegenys ją vertina pasąmoningai, besiremdamos panašiais praeities įvykiais, ir akimirksniu priima sprendimą, kaip reikėtų elgtis dabar. Suvokimas atkeliauja taip staiga, kad sąmoningai nespėjama suvokti jo kilmės. Gyvūnams, skirtingai negu žmonėms, nėra būdingas loginis mąstymas ir jie kliaujasi instinktais, todėl pasąmoninga atmintis gali pasireikšti stipriau, nes nėra užgožiama racionalių prieštaravimų.

 

Kiti mokslininkai su tokia nuomone nesutinka ir teigia, kad gyvūnai neturi jokių paranormalių galių. Tiesiog jų juslės stipresnės: šunų uoslė dešimtis tūkstančių kartų stipresnė negu žmonių, drambliai jaučia net mažiausias vibracijas už didžiausių atstumų, šikšnosparniai vikriai orientuojasi aplinkoje kliaudamiesi echolokacija. Natūralu, kad tokios stiprios juslės leidžia pajusti artėjančią katastrofą anksčiau, negu ją pastebi žmogus.

 

Jaučia artėjančias stichines nelaimes

 

Dar Imanuelis Kantas pastebėjo keistą gyvūnų elgesį prieš įvykstant gamtos katastrofoms. 1755 m. filosofas tapo keisto sliekų elgesio liudininku pietrytinėje Ispanijos teritorijoje. Tūkstančiai jų dėl neaiškios priežasties išlindo į žemės paviršių, o po aštuonių dienų kaimyninę šalį, Portugaliją, sudrebino didžiulis žemės drebėjimas, laikomas vienu stipriausių žmonijos istorijoje. 1966 m. Kalifornijos miestą Parkfieldą netikėtai užplūdo barškuolės, būriais sprukdamos iš miestą supančių kalvų. Po dviejų dienų toje teritorijoje įvyko žemės drebėjimas. Keistą gyvūnų elgesį 1975 m. pastebėjo ir Haicheng mieste gyvenantys kinai. Valdžia nusprendė, kad artėja pavojus, todėl evakavo 90 000 gyventojų. Netrukus įvyko žemės drebėjimas, sunaikinęs 90 % gyvenvietės. Gyvūnai jaučia ir kitas artėjančias stichines nelaimes: audras, tornadus, potvynius, cunamius. Pavyzdžiui, 2004 m. Indijos vandenyno cunamis pražudė apie 285 000 žmonių ir esą vos kelis gyvūnus. Tailandiečiai pasakojo, kad dar kelias dienas prieš ištinkant katastrofai pastebėjo, jog iš pajūrio dideliais būriais į miškus migruoja skruzdės. Panašiai elgėsi ir drambliai – 10 d. prieš atsiritant milžiniškai bangai, skleisdami panikos kupinus garsus, bėgo į aukščiau esančias teritorijas. Netgi zoologijos sodo gyvūnai demonstravo neįprastą elgseną, slėpėsi narvuose arba bandė iš jų ištrūkti. Šunys neva apskritai atsisakė eiti į lauką iš namų. Pasak mokslininkų, gyvūnai iš tiesų anksčiau negu žmonės pajaučia artėjančią gamtos nelaimę, bet tikrai ne dėl mistinių gebėjimų matyti ateitį. Jie puikiai jaučia netgi silpnas vibracijas, jautriau reaguoja į slėgio bei elektromagnetinių laukų permainas, jų ausys fiksuoja infragarsus, todėl gali nuspėti ir artėjančią audrą, uraganą ar kitą stichinę nelaimę. Žmogaus organizmas tokių jautrių dalykų nefiksuoja, todėl gyvūnų gebėjimas nuspėti artėjančias nelaimes mums atrodo mistinis. Tai būtų galima palyginti su šviesoforu. Jeigu nematytume spalvų, atrodytų mistiška, kodėl visi automobiliai vienu metu sustoja, paskui vėl pradeda judėti. Mokslininkai įsitikinę, kad gyvūnai nesupranta, kodėl reikia sprukti, bet neįprastus reiškinius užfiksuojančios juslės ir instinktai liepia taip elgtis. Nebūtinai visi gyvūnai jaučia artėjantį pavojų. Tiesiog kai pradeda sprukti keli jų būrio atstovai, suveikia bandos instinktas ir likusieji seka iš paskos.

 

Mirties pranašai

 

Ne paslaptis, kad keturkojai bičiuliai puikiai jaučia šeimininkų nuotaikas. Visgi gyvūnai geba kur kas daugiau. Sakoma, kad jie gali pajusti ligą arba net visiškai šalia tykančią mirtį. Tai įrodo 2007 m. Naujojoje Anglijoje pagarsėjusi istorija apie katiną Oskarą. Šis gyveno slaugos namuose ir pranašavo pacientų mirtis. Katinas visuomet prieš kurio nors nelaimėlio mirtį atsiguldavo miegoti ant jo lovos. Po kelių valandų tas žmogus mirdavo. Murklys teisingai išpranašavo mažiausiai 25 mirtis. Jeigu katiną, įsitaisiusį ant ligonio lovos, kas nors mėgindavo nuvyti, šis itin pykdavo ir stengdavosi likti savo vietoje. Pacientui iškeliavus anapilin, murklys pasukdavo savais keliais. Šį fenomeną tyrinėję mokslininkai mano, kad gyvūnas užuosdavo specifinį mirštančiojo kvapą, mat tokio žmogaus organizmas išskiria tam tikrų cheminių medžiagų. Gyvūnai vien pagal kvapą gali atskirti sveiką ir sergantį žmogų arba gyvūną. Šunys 98 % tikslumu geba užuosti prostatos vėžį. Nieko keisto žinant, kad jie turi 200 mln. uoslės receptorių (žmogus vos 5 mln.). Įrodyta, kad keturkojai bičiuliai geba iš žmogaus prakaito nustatyti cukraus kiekį organizme, pagal ką galima vertinti riziką susirgti cukriniu diabetu. Anot mokslininkų, žmonės taip pat galėtų pajusti ligą dar nepasireiškus akivaizdiems jos simptomams. Sunegalavęs organizmas siunčia ženklus, tik jie labai subtilūs, todėl žmonės linkę juos ignoruoti arba klaidingai aiškinti. Gyvūnai nekuria jokių interpretacijų, todėl visus ženklus priima tiesiogiai ir į juos atitinkamai reaguoja. Jie jaučia ir savo mirtį – dažnai prieš jai ištinkant pabėga iš namų, slepiasi. Pasak mokslininkų, toks elgesys nėra neįprastas, mat gyvūnai slepiasi jausdami skausmą, todėl nenori, kad juos kas nors liestų. Jie suvokia, kad yra pažeidžiamesni negu įprastai, todėl instinktyviai saugosi.

 

Specialistės komentaras

Parapsichologė, ezoterikos mokslų daktarė, Lietuvos ezoterikų konfederacijos prezidentė Elona Petkelienė

 

Gyvūnai – mūsų mažieji draugai. Ne veltui animaciniame filme ,,Mauglis“ skamba žodžiai: ,,Aš ir tu – vieno kraujo…“ Itin stiprus ryšys užsimezga tarp šeimininko ir jo gyvūno. Mažieji bičiuliai puikiai jaučia mūsų nuotaikas, fizinę ir emocinę būsenas. Laikomas keturkojis pajunta grįžtantį šeimininką ir, šiam dar neatvėrus būsto durų, savo ,,antenėlėmis sugaudęs“ grįžtančio šeimininko virpesių dažnius puola prie durų. Kiekvienas žmogus ir gyvūnas sukelia bei priima įvairius energijos virpesius. Gyvūno ir jo šeimininko virpesiai susiderina, todėl gyvūnas jaučia, ar žmogus gerai jaučiasi. Jeigu šis sunegaluoja, jausdamas kitus nei įprasta virpesių dažnius, gyvūnas stengiasi šeimininkui padėti atsiguldamas ant skaudamos vietos arba prisiglausdamas. Taip elgiasi katės ir šunys. Augintinis tarsi perima savo šeimininko ligą, ypač tai pasitaiko sergant sunkiomis, pavyzdžiui, onkologinėmis ligomis. Mokslininkai pastebi, kad šunys tarsi užuodžia onkologinius susirgimus. Pastebėtas ne vienas atvejis, kai vėžiu susirgęs žmogus pasveiko, bet nuo tos pačios ligos nugaišo jo šuo. Būtų galima sakyti, kad tai – tik atsitiktinumas arba sutapimas, bet iš tiesų atsitiktinumų ir netikėtų sutapimų nebūna.

 

 

Panašiai pagal pasikeitusius aplinkos virpesių dažnius gyvūnai jaučia artėjančias gamtos stichijas ir kataklizmus: žemės drebėjimus, tornadus, cunamius, Saulės užtemimus. Laikomos žuvytės arba keturkojai gyvūnai gerokai prieš nelaimę pradeda blaškytis, neramiai jaustis, šunys ima kaukti lyg bandydami perspėti žmones, o prieš pat nelaimę tarsi nuščiūva, lyg susitaikydami su blogos baigties neišvengiamumu. Visgi dauguma gyvūnų išsigelbėja bėgdami į saugesnes vietas. Prisiminus 2004 m. gruodžio 24 d. cunamį, nusinešusį daugybę aukų, liudininkai pasakojo, kad tą rytą tarsi neliko aplink gyvūnų: nei paukščių, nei šunų. O prieš 1910 m. balandžio 12 d. iš uosto išplaukiant „Titanikui“ lydintieji išplaukiančiuosius matė trapais iš laivo bėgančias žiurkes. Pastebėtas ne vienas atvejis, kai jos sprunka dar iš stovinčio laivo, kuris vėliau taip ir nepasiekia kelionės tikslo. Nelaimių nuojauta būdinga tiek žmonėms, tiek gyvūnams. Taip Visata bando mus apsaugoti.