„Eurovizijos“ scenarijus: apgalvotas taisyklių apėjimas ar jų nesilaikymas?

Bene labiausiai aptarinėjama tema pastarosiomis dienomis yra „Eurovizija“, po padidinamuoju stiklu atsidūrė keletas konkurso favoritais laikomų atlikėjų. Šį rytą galiausiai buvo patvirtintas ir Monikos Marijos sprendimas konkurso finale pasirodyti su vienu kūriniu bei taip nusižengti konkurso taisyklėmis.

Jau keletą dienų viešai diskutuojama tema tapo būtent šis atlikėjos apsisprendimas ir „piešiamas“ toks scenarijus. Ilgai delstas atsakymas galimai buvo tik viešųjų ryšių kompanijos dalis ir tikslas šiąžinią konkurso gerbėjams paskelbti kaip įmanoma vėliau.

Panašu, kad „Elitaz“ prodiuserinės kompanijos ir jos vadovo Gedimino Jauniaus auklėtinės Monikos Marijos siekis nacionalinėje „Eurovizijos“ atrankoje nuo pat pradžių turėjo gerai apgalvotą scenarijų ir baigtį bet kokia kaina laimėti konkursą ir išvykti į Tel Avivą.

Šiandien pasitvirtino tai, apie ką buvo kalbėta jau nuo pat pirmadienio – atlikėja galiausiai apsisprendė pasirodyti tik su kūriniu „Light On“ ir taip pasididinti šansus laimėti konkursą. Atrodo, kad tai logiškas sprendimas, tačiau klausimas išlieka vienas, ar mes, konkurso žiūrovai, rinkome dainas ar atlikėjus? Jeigu dainas, kur dingo tautos išrinktas kūrinys „Criminal“ ir už jį išleisti pinigai balsuojant? Ir apskritai, koks balsuojančio žiūrovo vaidmuo šiame konkurse?

Nepaisant to, situaciją bandoma glaistyti į konkursą sugražinant vieną iš iškritusių atlikėjų – Alen Chicco. Taip pabrėžiant vaidinamą gerumą ir nuoširdumą bei fake „antrąjį šansą“.

Vieną dalyką scenarijaus „autoriai“ gali būti ir praleidę – grėsmę, kuri nurodyta LRT paskelbtose konkurso taisyklėse. Atlikėjui gresia ne tik 2000 eurų bauda, bet ir pašalinimas iš konkurso. Žinoma, visa tai sprendžia aukščiausius skaidrumo standartus sau taikanti LRT. Jeigu įdomu, apie tai kalbama konkurso III dalies 19 punkte. Bet juk taisyklės tam ir parašytos, kad būtų galima jas apeiti arba tiesiog interpretuoti taip, kaip patogu. Tiesa?

Atrodo, kad būtent šiųžingsnių turėtų užtekti, kad šiais metais oriai į konkursą išsiųstume, tiksliau kažkas išsiųstų, apie asmeninius išgyvenimus dainuojančią atlikėją Moniką Mariją. Kiek to tikro jautrumo, emocijų ir išgyvenimų slypi dainoje ar visoje viešųjų ryšių kampanijoje galime tik spėlioti.

Apgailestauti galima čia tik dėl vieno – tų visų likusių atlikėjų, kurie stengsis kuo geriau pasirodyti ir patyliukais tikėsis, kad ir jie gali kovoti dėl išsvajoto kelialapio į Tel Avivą, bet deja…Tokios taisyklės arba toks taisyklių apėjimas.

Klausimųčia kyla įvairių ir jie susiję toli gražu ne tik su Monikos Marijos ir jos komandos moralės normomis, bet ir LRT vaidmeniu šiame scenarijuje. Kaip viskas vyksta? Ar aukščiausią skaidrumą deklaruojančiai organizacijai taip elgtis priimtina?