Terminas „nimfomanija“ siejamas su per dideliu moters libido, nepasotinama aistra, liguistu potraukiu ir priklausomybe nuo sekso. Patriarchalinėje visuomenėje, kurioje klestėjo nuolankumo ir kuklumo kultas, paleistuvystė laikyta nuodėme ir ydingu elgesiu, net liga, kurią būtina gydyti.

 

Autentiški atvejaiSexy,Blonde,Woman,In,Underwear,Bite,Whip,,Bdsm

 

1856 m. į gydytoją ginekologą ir būsimą Amerikos medikų asociacijos prezidentą Horacio Storerį kreipėsi nusivylęs vyras, prašydamas padėti suvaldyti daug jaunesnės žmonos seksualumą. Sutuoktinis pasakojo, kad intymiu gyvenimu nesiskundė septynerius metus ir moteris reiškė didelį norą mylėtis, tačiau vėliau atšalo, esą žmona vis dar geidžia kitų vyrų, tačiau ne jo. Savo kaltės nematė, nepaisant garbingo amžiaus, ir prašė gydytojo „pataisyti“ žmoną. H. Storeris sudarė griežtą nimfomanijos gydymo planą. Liepė moteriai gyventi atskirai nuo sutuoktinio, apribojo mėsos ir alkoholio vartojimą, nurodė pakeisti plunksnų pagalves ir pūkines antklodės, neva gyvūniniai produktai didina jausmingumą. Taip pat išrašė šaltas klizmas ir tamponus į makštį, kad atvėsintų aistrą. Nepasiteisinus gydymui planavo išsiųsti į vienuolyną, kad „maldos pakeistų kūną, mintis ir sapnus“.

 

1857 m. į gydytojo Johno Tompkinso Waltono kabinetą atėjo mama su septyniolikmete dukra. Motina skundėsi, kad paauglė yra „apsėsta“ ir nuolat patiria priepuolius, kurių metu dirgina lytinius organus, o veidą iškreipia keistos grimasos. Gydytojas nusprendė, jog dėl nevaldomos susijaudinimo būsenos kalta anatomija ir gyvuliška prigimtis: mažos akys, didelė ir plati nosis, storos lūpos. Iškelta teorija, kad mergina galėjo užsikrėsti seksualiniu potraukiu ir amoraliu elgesiu, nes maudėsi tame pačiame tvenkinyje, kuriame anksčiau plaukiojo vaikinai. Paskirta griežta daržovių dieta, įvairūs vaistai, ledinės vonios ir dėlės tarpvietės srityje. Remiantis išlikusiais medicininiais įrašais, po septynių mėnesių gydymo „mergina tapo tinkama žmonos pareigoms“.

 

1895 m. gydytojas L. M. Phillipsas diagnozavo nimfomaniją 35-erių ištekėjusiai trijų vaikų mamai. Šeimos galva pareiškė, kad žmona „sugedo“ po apsilankymo Niujorko teatro vakarėlyje, kurio metu nuogos moterys pozavo dailininkams. Užuot pasibjaurėjusi vaizdu, žmona susižavėjo nuogumu ir pradėjo dažniau lankytis sutuoktinio miegamajame. Dorovingam vyrui nepatiko, kad ji staiposi nuoga lyg statula. Po dviejų metų moteris prarado susidomėjimą seksu. Vėliau pasireiškė dar vienas padidėjusio libido epizodas, tačiau greitai praėjo, nes vyras reikalavo mylėtis dėvint uždarus naktinius. L. M. Phillipsas pateikė išvadas, kad nimfomanija išsivystė dėl nugaros smegenų pažeidimų.

 

Diagnozė nuo senų senovės

 

Medicinos pradininkas Hipokratas knygoje „Apie jaunų moterų ligas“ aprašė padidėjusį geismą kaip būseną, kurią ištaiso santuoka. Kitas graikų gydytojas Galenas tikėjo, kad nimfomaniją lemia „gimdos įniršis“, kai seksualinis badas priveda jaunas našles iki beprotybės.

 

XV a. klinikinius simptomus ir diagnozę apibrėžė Italijos, Prancūzijos, Ispanijos, Vokietijos, Anglijos medicinos teoretikai. Štai italų ginekologas Girolamo Mercuriale rašė, kad „būdingas nuolatinis deginimo jausmas lytinių organų srityje, o karščio pliūpsniai pripildo klitorį. Moterys praranda protą“. Kiti gydytojai, tokie kaip Pieteris van Foreest, kaltino „sugadintą vaizduotę“ ir manė, jog didelio libido priežastys slypi pažeistose smegenyse.

 

Iki Renesanso vyravo teorija, kad nimfomanija serga tik turtingos moterys. Nors hiperseksualumas diagnozuotas ir vyrams, manyta, kad dailioji lytis labiau pažeidžiama dėl iracionalumo. Tiesą sakant, bet kokia iniciatyva mylėtis laikyta patologija, įtvirtinant ideologiją, kad moteris iš prigimties jaučia mažiau geismo, orgazmas pageidaujamas tik tuo atveju, jei tikimasi susilaukti vaikų.

 

Vieni gydytojai teigė, kad nimfomanija dažniausiai serga moterys šviesiais plaukais nuo 16 iki 25 m. Kiti nurodė, jog tai našlių ir nekaltų mergelių liga. Treti pateikė išvadas, kad nimfomanija susijusi su padidėjusiu kūno plaukuotumu. Atsirasdavo ir tokių, kurie kaltino netikusius sutuoktinius, esą neatliekant vyriškos pareigos lovoje moterų kūne „prabunda žvėris“. Daugelis to meto gydytojų seksualinę disfunkciją siejo su isterija ir psichoze, t. y. nevaldomu elgesiu. Svarbūs simptomai buvo flirtas, neištikimybė, noras puoštis ir kvėpintis, didesnis nei vyro libido, aktyvi partnerių paieška ir susidomėjimas seksu.

 

Neįtikėtinos susirgimo priežastys

 

XIX a. vyravo teorija, kad moteris yra menkesnė, silpnesnė ir ne tokia tobula, nes reprodukciniai organai (kiaušidės, gimda) paslėpti viduje, o ne išorėje, kaip vyrų sėklidės ir varpa. Šis „defektas“ atsirado dėl prigimtinio šaltumo. Vadinasi, moters mąstymas ir elgesys tiesiogiai priklauso nuo reprodukcijos organų. Iki santuokos mergina turėjo būti kukli ir santūri, laukti trokštamo prabudimo, kurį suteikia tik teisėtas sutuoktinis. Deja, net ištekėjusi moteris privalėjo likti seksualiai pasyvi, taip atlikdama žmonos ir motinos vaidmenį.

 

Dideliu nuokrypiu nuo normos laikytas klitorinis orgazmas. Tikėta, kad moterį gali patenkinti tik vyras ir tik vaginalinės sueities metu. XIX a. viduryje atsirado teorija, kad seksualinį aktyvumą, kuris tradiciškai laikomas vyriškumo požymiu, lemia būtent varputė – neišsivysčiusi liekana. Bandyta susieti nimfomaniją su anatominiais išorinių lytinių organų požymiais, tačiau ši idėja subliuško 1840 m. Prancūzijoje atlikus tyrimus su 6000 prostitučių.

 

Prasidėjus kapitalizmo erai, sustiprėjo skirstymas tarp vyrų ir moterų vaidmenų, ypač viduriniame sluoksnyje. Kol sutuoktiniai uždirbo pinigus, žmonos sėdėjo namuose su vaikais. Motyvuota, kad moterų nervų sistema nestabili dėl menstruacijų. Jos negali mokytis, dirbti, balsuoti ir dalyvauti visuomenės gyvenime. „Mažesnės smegenys ir specifiniai lytiniai organai“ pavertė moteris nesveikomis ir neįgaliomis. Nebūdingas elgesys, toks kaip drąsa, veržlumas, tvirta nuomonė, aštrus protas, taigi, vyriškų asmenybės bruožų visuma, laikytas disbalansu ir galimu nimfomanijos požymiu. Net jei nebuvo jokių užuominų apie hiperseksualumą, aktyvus socialinis elgesys esą rodė androgeniškos energijos perteklių, o tai lėmė elgesį viešumoje ir lovoje.

 

XIX a. pabaigoje nimfomanijos priežastys sietos su menstruacijomis. Prancūzų gydytojas M. D. T. Bienville rašė, kad geismą didina prabanga ir turtas, riebus ir saldus maistas, aštrūs prieskoniai. Šie veiksniai didina kraujo pritekėjimą į lytinius organus, todėl per menstruacijas išteka daug kraujo. Pabrėžta, kad pagundoms labiausiai jautrios vidurinio sluoksnio moterys, kurios smaginasi su turtingais vyrais, o vėliau nenori grįžti prie kuklaus gyvenimo. Palaipsniui nimfomanija atskirta nuo medicininės diagnozės ir susieta su moraliniu nuosmukiu, ypač sustiprėjus krikščionybės įtakai.

 

Dietos, vaistai, kraujo nuleidimas, šaltos vonios ir psichiatrų konsultacijos nesugebėjo išgydyti problemų, susijusių su moterų seksualumu, todėl XIX a. pabaigoje prieita iki chirurgijos. Išplito nuomonė, kad visas psichologines ligas, tarp jų ir didelį libido, lemia kiaušidės. Pateikta įrodymų, kad nimfomanija dingsta vien dėl operacinio šoko. Be sveikų kiaušidžių šalinimo, pristatytas kitas drastiškas sprendimas – klitorio arba išorinių lytinių lūpų amputacija. Teorijos šalininkai, pavyzdžiui, gydytojas ginekologas Isaacas Bakeris Brownas iš Anglijos, teigė, kad operuojant išpjaunamas nenormalus nervas, kuris sukelia padidėjusio susijaudinimo būseną. Praktikos buvo tokios populiarios, jog 75 % moterų, gydytų psichiatrijos ligoninėse, diagnozuota dubens organų liga ar anomalija. Ilgainiui chirurginis gydymas sukritikuotas kaip nehumaniškas ir neteisėtas. T. Spenceris Wellsas, skaitęs pranešimą medicinos kongrese, retoriškai klausė: „Ar kas nors sutiktų šalinti vyro varpą susirgus gonorėjai? Arba pasiūlytų kastruoti vien dėl sėklidžių edemos? Tai moralinis nusikaltimas moterims.“

 

Grėsmė visuomenei

 

Nepaisant mokslo pažangos, moterų seksualumas demonizuotas iki XX a. Pabrėžta grėsmė vyriškajai giminei, nes tokia „furija“ gali pavergti ir užvaldyti. Palaido elgesio moterys buvo pristatomos kaip pavojingos – šeimai, moralinei tvarkai, civilizacijai. Kai kurie gydytojai nimfomanių gundymą ir seksą prilygino prievartiniam lytiniam aktu. Taip atsirado vyrų kaip aukų vaidmuo, esą jie negali atsispirti ir niekuo dėti dėl neištikimybės.

 

Medicinos atstovai grupavo visas seksualias moteris į tris kategorijas: nimfomanes (nori mylėtis su vyrais), lesbietes (nori mylėtis su moterimis) ir prostitutes (nori mylėtis už pinigus). Pirmosios kritikuotos labiausiai, nes užsiėmė seksu dėl malonumo. Išskirtas genetinis veiksnys ir galimas paveldimumas, esą nimfomanija perduodama nuo mamų dukroms. Kai kurie medikai atkreipė dėmesį į aplinkos poveikį ir iškėlė teoriją, kad nimfomanija išsivysto dėl vaikystės traumų, pavyzdžiui, nepatyrus tėvų meilės, bei antisocialių sąlygų (tėvų girtuokliavimo, smurto).

 

Ilgus metus biologija grįsti lyčių vaidmenys reiškė, kad moteris, netelpanti į standartus, serga. Tiek nimfomanės, besimėgaujančios seksu, tiek feministės, atstovaujančios savo teises, buvo laikomos blogiu ir pavojumi visuomenei. Bet kokios pastangos ištirti savo kūną ir pažinti seksualumą negailestingai užgniaužtos, o pacientės baustos žalojančiomis operacijomis. Moteris galėjo būti apkaltinta vien dėl to, kad krūpčioja dėl prisilietimų per ginekologinę apžiūrą, nes, pasak vyrų medikų, turėjo tverti procedūras abejingai ir šaltai.

 

Senamadiškas požiūris į moters libido išliko net XX a. Siekiančios karjeros, feministės, nesusituokusios ir nenorinčios vaikų, dirbančios neva vyriškus darbus potencialiai laikytos mažiau moteriškomis. Joms priskirtas seksualiai agresyvus elgesys. 1905 m. S. Freudas vis dar tvirtino, jog moteris gali patirti orgazmą tik per makštį, o tos, kurias jaudina klitoris, yra frigidiškos. Tai reiškė, kad moters seksualinė patirtis vertinta tik per vyriškos fiziologijos modelį, kuris leido kontroliuoti ir pritaikyti savo poreikiams.

 

Autorė Jurgita Ramanauskienė