Geiša – grakštumo, elegancijos, rafinuoto meno simbolis, atspindintis Japonijos estetiką, tradicijas ir dvasinę discipliną. Nors dažnai supamos paslapčių ir klaidingų įsivaizdavimų, kai kurios geišos drąsiai peržengė savo laikmečio rėmus ir tapo tikromis pokyčių kūrėjomis. Trys išskirtinės asmenybės – Mineko Iwasaki, Kiharu Nakamura ir Sada Yacco – ne tik meistriškai įvaldė tradicinius geišų menus, griovė stereotipus, bet ir tapo Japonijos kultūros ambasadorėmis.

 

Tiesos skleidėja Mineko IwasakiGion,District,,Kyoto,,Japan,,January,26,,2024:,Young,Geisha,Maiko

 

Mineko Iwasaki – labai gerbiama geiša, žinoma dėl išskirtinio artistiškumo ir geišų tradicijų puoselėjimo. Savo geišos kelionę pradėjo vos ketverių Kiote, Japonijoje, kur parodė nepaprastą talentą ir aistrą tradiciniams menams, tokiems kaip šokiai, muzika ir arbatos ceremonijos. Būdama vos 15-os tapo maiko (geišos mokine) ir buvo išrinkta namų atotori, arba paveldėtoja. Sulaukusi 16-os jau buvo pelniusi populiariausios Japonijos maiko reputaciją ir, sulaukusi 21-ojo gimtadienio, pasiekė geišos statusą. Būdama geriausia geiša Kioto Gion Kobu rajone, Mineko žavėjo publiką grakščiais pasirodymais Japonijoje ir užsienyje. Linksmino daugybę įžymybių ir garbingų užsienio asmenų, įskaitant Jungtinės Karalystės karalienę Elžbietą II ir tuometį princą Čarlzą. Nors jos talentai pelnė galybę pagyrimų, tuo neapsiribojo. M. Iwasaki atliko svarbų vaidmenį demaskuojant klaidingai kurtą geišų pasaulį ir įkvėpė Arthurą Goldeną parašyti kontroversiškai vertinamą romaną „Geišos memuarai“. Nors rašytojas užtikrino, kad knyga tiksliai atspindės geišų profesiją, tačiau norėdamas parduoti daugiau egzempliorių ir padaryti knygą sensacingesnę iškreipė tiesą ir pridėjo ištraukų apie geišas, parduodančias savo kūną kaip prostitutės. Japonijoje tai sukėlė pasipiktinimo bangą, knygos niekas nepirko. Galiausiai Mineko padavė A. Goldeną į teismą dėl šmeižto teigdama, kad nors daugelis įvykių jo istorijoje buvo paimti iš jos pačios gyvenimo, tačiau vėliau iškreipti ir melagingai papasakota istorija apie prostituciją. Be to, reaguodama į situaciją, 2002 m. pati parašė išsamesnius memuarus pavadinimu „Geiša, gyvenimas“, kuriuose dalijasi asmenine patirtimi ir nušviečia tikrąją geišos prigimtį. Jos memuarai suteikė autentišką žvilgsnį į geišų kultūrą ir išsklaidė paplitusias klaidingas nuomones. M. Iwasaki dėka susižavėjimas geišomis ir jų vertinimas išplito visame pasaulyje. 2005 m., kai buvo išleista A. Goldeno knygos ekranizacija, ji vėl sulaukė kritikos visoje Japonijoje dėl kinų aktorių vaizduojamų japonių ir dėl visiškai netikslaus siužeto. Geišos visoje šalyje buvo įsiutusios dėl to, kad jas vaizdavo amerikietis, nesuprantantis, ką iš tikrųjų reiškia jų profesija. Didžiausias pasipiktinimas kilo, nes geišos vaizduotos kaip prostitutės ir kad minimas Gion Kobu rajonas atrodė kaip palaidumo, o ne aukštųjų menų vieta.

 

Tradicijų saugotoja Kiharu Nakamura

 

1913 m. balandžio 14-ąją Hokaido saloje, Japonijoje, gimusi Kiharu Nakamura savo geišos kelią pradėjo septynerių. Būdama geiša, Kiharu pasižymėjo įspūdingais talentais, pavyzdžiui, grojo muzikos instrumentais, tokiais kaip šiamisenas ir tsuzumi. Taip pat išmoko anglų kalbos, kurią vartojo, kai į Šimbaši rajoną atvykdavo daug svarbių lankytojų iš užsienio. Per Antrąjį pasaulinį karą buvo priversta dirbti šnipe, rinko informaciją iš užsienio svečių. Ieškodama išeities iš chaoso, Kiharu ištekėjo už diplomato Shintaro Otos ir su juo persikėlė į Indiją. Ten užmezgė romaną su Subhasu Chandra Bose, indų nacionalistu, prieštaraujančiu britų valdžiai. Tai sukėlė nemažai įtampos tarp jos ir S. Otos, todėl netrukus po sūnaus gimimo jiedu išsiskyrė. Kiharu grįžo į Tokijo užmiestį. Japonijai kapituliavus 1945 m., Kiharu po trumpo gyvenimo užmiestyje grįžo į Tokiją. Ten ištekėjo už fotografo Masayos Nakamuros, bet neilgai trukus išsiskyrė. Tuo metu geišos buvo klaidingai suprantamos kaip moterys, užsiimančios prostitucija, ypač Vakaruose. Jausdama neteisybę, Kiharu išvyko į Niujorką, kad pakeistų šį klaidingą įsitikinimą. Tapo lektore ir meno konsultante, dalijosi žiniomis apie geišų tradicijas ir japonų meną. Vienas žymiausių jos projektų – konsultacijos kuriant Džakomo Pučinio operą „Madam Baterflai“, kurioje yra geišų personažų. Be to, Kiharu patirtis padėjo užtikrinti tikslesnį ir pagarbesnį geišų kultūros vaizdavimą pastatyme. K. Nakamura mirė 2004 m. sausio 5 d. Niujorke, sulaukusi 90-ies. Pasaulio atmintyje ji išliko kaip geiša, kultūros ambasadorė ir autentiškos geišų kultūros bei japonų meno tradicijų puoselėtoja.

 

Neįtikėtino talento Sada Yacco

 

Daugelį metų Sados Yacco geišų kultūros palikimas Europoje buvo menkinamas, gal net visiškai ignoruojamas. Tačiau pastaraisiais metais keli leidiniai jai sugrąžino buvusią šlovę. Sada Yacco, dar žinoma kaip Kawakami Sadayakko, gimė 1871 m. liepos 18 d. Tokijuje. buvo 12-as vaikas garbingą statusą turinčioje šeimoje. Tėvas buvo fudasashi – samurajų tarpininkas. Feodalinės sistemos laikais samurajams buvo mokama ryžių ryšuliais, o fudasashi keisdavo ryžius į pinigus ir įvairias prekes. Savo spindinčią karjerą pradėjo suprastėjus šeimos finansinei situacijai, kai samurajų klasė buvo išnaikinta. Skolų kankinamas tėvas savo vos 7-erių sulaukusią dukrą paliko geišų globai. Vėliau Sada su kartėliu pasakojo: „Kai Japonijoje gimsta sūnus, net ir tarp skurdžiausių šeimų jaučiamas didelis džiaugsmas ir vyksta šventės… Kai gimsta dukra, jausmas kitoks. Ji niekinama, keikiama ir mokoma, kad yra vyro vergė ir visais atžvilgiais žemesnė bei prastesnė.“ Būdama su geišomis išmoko visų tradicinių menų: arbatos ceremonijos, gėlių komponavimo, dainavimo ir, svarbiausia, šokių bei teatro meno. Sulaukusi 12-os tapo geišos mokine. Buvo išmokyta visų tradicinių geišos menų ir kitų įgūdžių, tokių kaip dziudo, jodinėjimas ir biliardas. Pasakojama, kad net dalyvavo jojimo profesionalų lenktynėse. Vėliau šintoistų kunigas išmokė skaityti ir rašyti. 1920-aisiais šie įgūdžiai ir išsilavinimas pavertė ją šiuolaikinės japonų moters simboliu. Žavėjusi grožiu ir didingais pasirodymais, vos 15-os tapo ministro pirmininko meiluže. Vėliau sutiko būsimąjį vyrą, aktorių Kawakami Otojiro, su kuriuo Tokijuje atidarė teatrą. Supratę, kad nori pasiekti daugiau, išsiruošė užkariauti JAV. Kaip atlikėja, Sada Yacco įkvėpė tokias garsias asmenybes kaip dailininką Pablą Pikasą ir šokėją Izadorą Dunkan. Klodas Debiusi sėmėsi įkvėpimo iš jos kurdamas muziką. Savo unikaliu mados pojūčiu ir dramatišku geišos makiažu padarė įtaką aukštajai madai. Vieną iš nedaugelio išlikusių S. Yacco nuotraukų padarė pats P. Pikasas. Japonizmo judėjimo metu Sada Yacco buvo prancūzų menininkų mūza. Garsusis kosmetikos prekės ženklas „Guerlain“ jai pagerbti sukūrė kvepalus „Yacco“. Maža to, Sada pristatė savo kosmetikos ir kimono liniją, kuria prekiauta netoli Paryžiaus esančioje parduotuvėlėje „Opéra Garnier“. Kai 1901 m. grįžo į Japoniją, Sada nebebuvo tik vietos žvaigždė, o tarptautiniu mastu žinoma asmenybė, kurią amžininkai laikė modernios, laisvos moters simboliu. Po septynerių metų Tokijuje atidarė pirmąją teatro mokyklą moterims ir suteikė būsimoms aktorėms platformą tobulinti savo įgūdžius ir siekti svajonių.

 

Autorė Monika Budnikienė