Priešistoriniais laikais Viduržemio jūros regione buliai buvo aukojami dievams. Senovės Graikijoje atsirado mitas apie minotaurą, kurio nužudymas ilgainiui tapo bulių kautynių simboliu. Ekstremali pramoga vertinama prieštaringai. Vieni ją laiko menu, kiti mano, kad tai labai žiaurus pasirodymas.

 

korida

Bulių kautynių istorija siekia 4000 metus prieš Kristų. Kretoje buvo rastos freskos, vaizduojančios vyrus ir moteris, besigalinėjančius su gyvuliais. Romėnų amfiteatruose taip pat pastebėta įrodymų, kas šalia kruvinų gladiatorių kovų vyko ir bulių kovos.

 

Bulių kautynės atrodo neatsiejamos nuo Ispanijos kultūros, bet ši sporto šaka buvo praktikuojama ir kitose valstybėse, tokiose kaip Prancūzija, Meksika, Kolumbija, Venesuela, Peru, Ekvadoras, Gvatemala, Panama. Reikia pažymėti, kad ne visų šalių taisyklės leidžia užmušti bulių. Pavyzdžiui, Portugalijoje egzistuoja kiek kitokios koridos taisyklės: matadoras raitas ant žirgo kovoja su buliumi, užspeičia jį į kampą, bet nenužudo. Net ir pačioje Ispanijoje taisyklės varijuoja. Tarkime, baskų krašte per bulių kautynes jauni vyrai atlieka akrobatinius triukus šalia arba virš gyvulių.

 

Bulių kautynės traukė žymius pasaulio tapytojus ir rašytojus. Kovas stebėjo F. Goya, E. Manet, P. Picasso, L. Tolstoy, F. G. Lorca, E. Hemingway ir daugelis kitų. Renginys buvo neatsiejamas nuo Ispanijos meno kultūros.

 

Šiuolaikinių bulių kautynės buvo pradėtos rengti kaimų aikštėse ir tapo oficialiai įteisintos XVIII amžiaus pradžioje, kai Malagos provincijos (Ispanija) mieste Rondoje buvo pastatyta bulių kautynėms pritaikyta arena. 1723 metais Rondos miestelėnas Franceso Romero sukūrė bulių kovų taisykles, kurių metu pradėtos naudoti ietys ir skraistės. Nuo tada koridoje eilės tvarka pasirodydavo bulius, pikadoras (ietimi ginkluotas raitelis, erzinantis bulių), bandelijeras (tarptautinių žodžių žodynas aiškina, kad tai pėsčias koridos imtynininkas, suvarantis buliui ietį – banderilę) ir galiausiai matadoras (svarbiausias koridos dalyvis, suduodantis buliui mirtiną smūgį). Buliai arenoje dažnai sunkiai sužeisdavo pikadorų žirgus, todėl dabar grumtynių metu jie pasirodo su specialiomis apsaugomis. F. Romero įsteigė pirmąją bulių kautynių mokyklą. Iš esmės taisyklės nepasikeitė iki šių dienų.

 

Andalūzijoje yra apie 70 bulių kautynių arenų. Sevilija didžiuojasi turėdama pačią svarbiausią visoje šalyje. Seniausia arena – Rondoje. Daugelis pasirodymų rengiami per miesto šventes. Šalia kai kurių arenų yra įsikūrę koridos muziejai.

 

Dažnai ginčijamasi, kas yra bulių kautynės – menas ar sportas. Daugelis sutinka, kas tai tam tikra meno forma, nes ringe nevyksta varžybos, nors kraujas liejasi laisvai. Be to, tokios žaidynės nėra lygiavertės. Bulių akys prieš pasirodymą yra patepamos vazelinu, kad jie negalėtų aiškiai matyti. Taip pat jie būdavo laikomi tamsoje, kad arenoje apakintų Saulės šviesa. Kad nebūtų tokie agresyvūs jiems duodama laisvinamųjų ir raminamųjų vaistų. Prieš koridą gyvuliai nešeriami, kad būtų nusilpę ir matadorams juos būtų lengviau įveikti.

 

Įdomūs faktai

 

  • Buliai neskiria spalvų. Raudona skraistė koridoje naudojama, siekiant užmaskuoti gyvulio kraują.
  • Arenoje žūsta daugiau žirgų negu bulių. Nuo 1930 metų žirgai nešioja apsauginius apdangalus, kurie apsaugo nuo bulių nevaldomo įsiūčio.
  • Ispanijoje į koridą atrenkamas bulius turi būti penkerių metų amžiaus. Jie specialiai auginami ir ruošiami savo gyvenimo misijai.
  • Dažniausiai bulių kautynėse gyvulys yra nužudomas, nors žiūrovai turi teisę jį išgelbėti nuo mirtino smūgio. Tačiau tai yra nutikę tik keletą kartų istorijoje.
  • Carmelo – koridos istorijoje buvo vienas iš bulių kurių buvo pasigailėta. Nepaprastai stiprus gyvulys įveikė liūtą ir tigrą. Kovinis bulius buvo paleistas į ganyklą.
  • Pažiūrėti įspūdingų ir kraują stingdančių kovų žmonės traukia ne tik iš aplinkinių Ispanijos miestų, bet ir iš tolimiausių pasaulio kampelių.