Rumunija, įsikūrusi pietryčių Europoje, vilioja keliautojus unikaliu žavesiu, kuriame susipina senovės dvasia ir modernumo elementai. Čia stūkso didingi Karpatų kalnai, saugantys nuošalius kaimelius ir viduramžių pilis, o Juodosios jūros pakrantėje driekiasi smėlėti paplūdimiai. Miestuose, tokiuose kaip Bukareštas, pulsuoja šiuolaikinis gyvenimas, o senamiestyje galima pasiklysti siaurų gatvelių labirintuose ir grožėtis įspūdinga architektūra. Visgi ši šalis dar apipinta daugybe nepagrįstų mitų, kuriuos įmanoma paneigti tik patiems ją aplankius.

 

Gerėjantis gyvenimas ir atverti Šengeno vartaiAerial,Drone,View,Of,Romanian,Pelesh,Castle,,Royal,Residence,And

 

Šių metų gegužę Rumunijai buvo skiriama itin daug dėmesio – šalyje vyko itin reikšmingi prezidento rinkimai, tikriausiai svarbiausi nuo tada, kai 2007 m. Rumunija tapo Europos Sąjungos nare. Paskutiniame ture varžėsi proeuropietiškų centristinių pažiūrų Bukarešto meras Nicusoras Danas ir nacionalistas George’as Simionas. Šie rinkimai buvo laikomi lemiamais šalies, besiribojančios su karo draskoma Ukraina, ateičiai. Rumunai ne tik rinko šalies vadovą, bet ir sprendė, ar likti vienybėje su Europos Sąjunga ir NATO, ar pasiduoti Rusijos spaudimui. Paskelbus galutinius rezultatus, dauguma piliečių lengviau atsikvėpė – laimėjo Nucusoras Danas, kuris iškart paskelbė apie pertvarkas, kurios dar labiau priartins šalį prie europietiškų standartų. Tarptautinė bendruomenė šiuos rinkimus stebėjo itin atidžiai. 19 mln. gyventojų turinti Rumunija jau susidūrė su dideliais iššūkiais: 2024 m. lapkritį buvo anuliuoti kai kurių rinkimų rezultatai dėl Rusijos kišimosi. Vis dėlto rumunai nuosekliai siekia išsilaisvinti iš agresyvios kaimynės įtakos. Vykdomos politinės reformos ir stiprinama ekonomika. Rumunai nori gyventi geriau – ilgą laiką šalis buvo viena skurdžiausių ES narių, todėl kiekvienas žingsnisį priekį laikomas švente. Puiki proga pasidžiaugti atsirado šių metų sausio 1 d., kai Rumunija tapo visateise bevizės Šengeno erdvės nare. Metų sandūroje panaikinta pasienio kontrolė sausumoje, o jūrų sienų kontrolė ir oro uostų patikros buvo panaikintos dar pernai kovą. Naujųjų metų išvakarėse Džurdžu-Rusė pasienio punkte vyko iškilminga barjerų pakėlimo ceremonija, kurioje dalyvavo abiejų šalių vidaus reikalų ministrai. Panaši šventė surengta ir Rumuniją su Vengrija jungiančiame greitkelyje, dalyvaujant abiejų šalių aukšto rango policijos pareigūnams. Tai gera žinia ne tik rumunams, bet ir turistams – dabar šią gražią ir įdomią šalį galima aplankyti be papildomų rūpesčių.

 

Du erzinantys mitai

 

Ne tik bevizis režimas ir palengvintos keliavimo sąlygos, bet ir aktyvios Rumunijos turizmo sektoriaus pastangos lemia, kad šią įdomią šalį kasmet aplanko vis daugiau turistų. Beje, vietinės turizmo agentūros bei gidai Rumunijoje dažnai pusiau juokais, pusiau rimtai prašo atvykėlių padėti išsklaidyti apie šalį sklandančius mitus. Pirmasis jų – tai įsitikinimas, kad Rumunija yra vampyrų šalis. Už tokį klaidinantį įvaizdį reikėtų „dėkoti“ airių rašytojui Bramui Stokeriui ir jo romanui „Drakula“. Šio literatūrinio vampyro prototipu tapo tikras istorinis veikėjas – Vladas III Tepešas, valdęs Valakiją – sritį, kuri dabar priklauso Rumunijai. Tiesa, gotikinis Drakulos įvaizdis mažai ką turi bendro su tikrąja asmenybe. Nors Valakijos princas garsėjo žiauriomis bausmėmis, jokių įrodymų, kad gėrė kraują, nėra. Priešingai – jo valdymo laikotarpiu buvo pastatyta ne viena stačiatikių cerkvė bei vienuolynas, taip pat įkurta būsimoji šalies sostinė. Be to, Drakuklos (Brano) pilis tėra simbolinis objektas. Istoriniai šaltiniai liudija, kad Vladas III Tepešas joje negyveno – galėjo tik nakvoti žygius arba kalėti jos požemiuose. Iš tiesų jam priklausė kita tvirtovė – Poenario pilis, iš kurios šiandien likę tik griuvėsiai. Antrasis mitas, dažnai žeidžiantis vietos gyventojus, susijęs su klaidingu įsitikinimu, esą rumunai yra romai. Romų Rumunijoje tikrai yra, tačiau jų ne tiek daug, kaip įprasta manyti. Oficialiais duomenimis, romai sudaro iki 3 % šalies gyventojų, o neoficialiai – iki 11 %. Tačiau tapatinti šias tautas – didelė klaida. Romai yra indų kilmės etninė grupė, o rumunų protėviai – trakai, gyvenę Balkanų pusiasalio rytuose. Painiava veikiausiai kilo dėl panašių pavadinimų – rumunai ir romai. Tačiau Rumunijos pavadinimas kilęs ne nuo romų, o nuo lotyniško žodžio romanus, reiškiančio „Romos“. Visgi šios tautos turi kai ką bendro – ir rumunai, ir romai yra labai muzikalūs. Liaudies dainos ir šokiai Rumunijoje skamba ne tik per vestuves ir šventes, bet ir daugelio radijo stočių eteryje. Beje, jomis domisi ir šalies jaunimas – tradicinė muzika čia vis dar gyva ir vertinama.

 

Europe,,Romania,,Transylvania,,Carpathian,Mountains.,Hill,Sides,,Hiking,Trails,,Fields.Tikrieji Rumunijos skoniai

 

Galbūt įkyrokas liaudies muzikos skambesys, kičo elementai viešbučių ar apartamentų interjeruose, galiausiai spalvingos rumunų kapinaitės ir ištapytų antkapiai yra tai, kas rumunus išskiria iš kitų tautų. Šis savitumas vienu metu ir traukia, ir šiek tiek glumina. Visgi tai – tik pavieniai akcentai, tarsi tautinės tapatybės prieskoniai. Iš tiesų Rumunija yra tokia įvairialypė, kad kiekvieno apsilankymo metu ją galima patirti vis kitaip.

 

Vieni Rumuniją atranda keliaudami po gamtos rezervatus, kopdami į kalnus ir akimis godžiai gerdami Karpatų panoramas. Kiti – lankydami kultūrinius objektus ir mėgaudamiesi modernių (ar modernėjančių) miestų šurmuliu. Patys smalsiausi renkasi kelionę automobiliu ar autobusu, stengdamiesi „paragauti“ visos šalies vienu kąsniu.

 

Kelionių organizatoriai sutaria: geriausia Rumuniją pažinti su gidu arba savarankiškai susidėliojus maršrutą ir važinėjant po skirtingus regionus automobiliu. Kodėl? Nes Rumunija – didelė šalis. Vien sostinės Bukarešto pamatyti nepakanka. Iš tikrųjų Rumunija – viena iš nedaugelio valstybių, kur sostinė nėra svarbiausias lankytinas objektas. Nors Bukareštui verta skirti bent dvi dienas, tikroji šalies esmė glūdi mažesniuose miestuose, miesteliuose ir pavieniui išsibarsčiusiuose lankytinuose taškuose.

 

Dar vienas kelionių būdas – traukiniais. Rumunija turi vieną geriausiai išvystytų geležinkelių tinklų regione. Kelionės geležinkeliu nėra itin greitos, tačiau būtent traukinių vagonuose galima pamatyti tikrą rumunišką gyvenimą – paprastą, nebrangų, bet jaukų ir sotų. Visai kaip vietinė virtuvė. Rumunijoje būtina paragauti kukurūzų košės su įvairiais priedais (mămăligă), sočios sriubos su mėsos kukulaičiais (ciorbă de perișoare) ir į balandėlius panašių vynuogių lapų suktinukų su mėsos įdaru (sarmale). Beje, kelionių organizatoriai ragina neaplenkti šalies vynuogynų. Be stambių gamintojų, Rumunijoje gausu smulkių vyndarių, kurie turistus priima svetingai – rengia degustacijas ir prisitaiko prie kintančių vartotojų poreikių, įtraukdami į meniu nealkoholinių gėrimų.

 

Verta pamatyti

 
  • Dunojaus delta – viena didžiausių deltų Europoje, užimanti apie 5600 km2 plotą. Pelkėtose žemumose išsibarstę šimtai salelių, ežerų ir įlankėlių, o tankūs meldynai primena tikras džiungles. Kasmet čia suskrenda milijonai įvairiausių rūšių paukščių. Dunojaus delta paskelbta biosferos rezervatu – siekiant apsaugoti šį unikalų ir trapų kraštovaizdį.
  • Sinaja – garsus kalnų kurortas, vadinamas „Karpatų perlu“. Jis įsikūręs vaizdingame Prahovos slėnyje, žyminčiame Pietų ir Rytų Karpatų ribą. Aplink stūksantys kalnai – vieni gražiausių visame Karpatų kalnų lanke. Į aplinkines viršūnes galima pakilti keltuvais, o nuo jų atsiveria kvapą gniaužiantys peizažai. Netoli kurorto stovi karališkoji Pelešo pilis (pastatyta XIX a. pabaigoje), žavinti pasakiška architektūra ir prabangiais interjerais.
  • Brašovas (Brașov) – vienas gražiausių šalies miestų, „Transilvanijos širdis“. Įsikūręs tarp aukštų kalvų, miestas žavi puikiai išsilaikiusiu senamiesčiu. Nuo Tampos kalvos, esančios pačiame centre, atsiveria įspūdinga miesto panorama. Senamiestyje dominuoja XVIII–XIX a. architektūra, o pagrindinėje aikštėje išsiskiria senoji rotušė. Pagrindinėje aikštėje stūkso įdomi viduramžių rotušė. Netoli jos – garsioji Juodoji bažnyčia, laikoma didžiausia gotikine viduramžių bažnyčia tarp Vienos ir Stambulo.
  • Sigišoara (Sighişoara) – vienas autentiškiausių viduramžių miestų Europoje. Senamiestis driekiasi kalvų šlaituose ir papėdėse. Įspūdingiausia miesto dalis – viduramžių citadelė, išsiskirianti savitais bokštais. Garsiausias jų – Laikrodžio bokštas, laikomas miesto simboliu. Akmeniniai grindiniai, siaurų gatvelių labirintas, statūs laiptai ir ramios aikštės sukuria nepakartojamą magišką atmosferą.
  • Sibiu – vienas svarbiausių Transilvanijos kultūros centrų, žymus austrų ir vokiečių stiliaus architektūra. Sibiu senamiestis – vienintelis Rumunijoje, kurį iki šiol supa galingos gynybinės sienos su bokštais. Įdomiausios miesto įžymybės sutelktos aplink pagrindines aikštes: čia išsiskiria gotikinė evangelikų katedra ir prabangūs barokiniai Brukentalio rūmai.
  • Huniadų pilis – viena gražiausių Rumunijos pilių, iškilusių XIV–XV a. Transilvanijos pietvakariuose. Kadaise tai buvo Vengrijos karalių rezidencija. Pilį puošia aukšti bokštai, o per gilų griovį į ją veda du mediniai tiltai. Vidinis kiemas ir gotikinės salės kuria tikrą viduramžių dvasią.
  • „Astra“ muziejus – unikalus etnografinis muziejus po atviru dangumi, įkurtas vaizdingame gamtos parke netoli Sibiu. Čia eksponuojama daugiau nei 350 senovinių pastatų ir įrenginių iš visos Rumunijos – nuo malūnų iki gyvenamųjų namų, atspindinčių tautos istoriją ir regioninę įvairovę.

 

Autorė Eglė Stratkauskaitė