Vilna – vienas seniausių ir universaliausių pluoštų, nuo seno šildęs žmoniją, o šiandien įsitvirtinęs kaip tvarios mados simbolis. Nuėjęs ilgą kelią nuo primityvaus apdirbimo iki rafinuotų siuvinių, dabar vertinamas ne tik mados kūrėjų, bet ir mokslininkų – naudojamas inžinerinėms izoliacijoms ar net kosminiuose lanolino tyrimuose.

 

Nuo avių prijaukinimo iki rūboSoft,White,Wool,And,Spindles,On,Wooden,Table,,Flat,Lay.

 

Manoma, kad avys – vieni pirmųjų prijaukintų gyvūnų. Paleolito laikų urvų piešiniai, rasti Ispanijoje ir datuojami maždaug 13 tūkst. metų pr. Kr., vaizduoja ankstyvuosius bandymus prijaukinti gyvūnus. Nors ankstyvieji žmonės visoje Europoje ir Azijoje vertino avių kailius kaip šilumos šaltinį, tačiau prireikė dar kelių tūkstančių metų, kol vilna pradėta naudoti tekstilei. Pagrindiniai pirmųjų žmonių poreikiai buvo maistas, drabužiai ir pastogė. Avys ir jų vilna padėjo patenkinti šiuos poreikius. Senovės žmonės žiemą vilkėjo iš avikailio siūtus drabužius, kad sušiltų, o vasarą – kad būtų vėsiau. Vėliau jie išmoko verpti vilną. Galiausiai pagaminti pirmieji vilnos siūlai ir audiniai, kurie leido išgyventi atšiauriomis žiemomis. Pirmųjų tekstilės gaminių aptikta Turkijoje, Mesopotamijoje, Graikijoje, Egipte, net Kinijoje. 1991 m. Alpėse rastas kūnas, manoma, datuojamas maždaug 3300 m. pr. Kr., vilkėjo drabužius, siūtus iš avikailio ir vilnos. Tai rodo, kad tekstilės gamyba buvo svarbi įvairių civilizacijų gyvenime. Bėgant amžiams, tobulėjo ne tik medžiagos, bet ir jų apdirbimo būdai. Štai viduramžiais tekstilės gamyba patyrė reikšmingą pokytį. Verpalų ir audinių gamyba tapo gildijos amatu, kurtos naujos gamybos spartinimo technikos. XI a. pristatytos pirmosios horizontalios staklės, kurios buvo daug efektyvesnės nei senosios vertikalios. XIII–XV a. audimas horizontaliomis staklėmis plačiai paplito. Būtent tuo laikotarpiu išrastas verpimo ratelis, kuris pakeitė rankinį verpstą, gerokai paspartino ir pagerino verpalų gamybą. Plėtojant prekybą ir daugiau keliaujant, Europoje populiarėjo egzotiškos medžiagos, tokios kaip šilkas ir medvilnė. Medvilnė pamažu pigo, kol galiausiai pateko į praktiškai visų socialinių sluoksnių drabužių spintas. Europoje ji išstūmė liną kaip pagrindinį augalinį pluoštą. Tačiau ilgainiui vilna pasirodė esanti nepakeičiama.

 

Australija – viena didžiausių vilnos gamintojų pasaulyje

 

Vilnos pluoštui keliaujant į įvairias pasaulio vietas, atėjo avių eilė. Tiesa, ne visus regionus gyvūnai pasiekė panašiu metu. Štai pirmosios avys į Australiją atplukdytos tik 1788 m. iš Pietų Afrikos. Jos sunkiai prisitaikė prie kitokio klimato, todėl daugumos naujakurių vilna buvo prastos kokybės. Vis dėlto Australijai pavyko tapti viena didžiausių vilnos gamintojų pasaulyje, mat 1797 m. šalyje atsirado iš Ispanijos atgabentų avių – merinosų. Šios avys nepaprastai gerai prisitaikė prie Australijos aplinkos. Jų vilna buvo aukščiausios kokybės, o XIX a. pabaigoje merinosų vilna tapo didžiausia Australijos eksporto preke. Ši tarptautinė sėkmė pradėjo formuotis dar XVIII a. pabaigoje, kai pirmieji Australijos vilnos siuntiniai pasiekė Didžiąją Britaniją. Tuo metu vilnos eksportas vertintas kaip eksperimentas. Tačiau jau XIX a. viduryje tapo vienu pagrindinių šalies ekonomikos ramsčių. 1843 m. australų pramonininkas Thomas Sutcliffe‘as Mortas Sidnėjuje surengė pirmą oficialų vilnos aukcioną, kuris pakeitė visą šalies ekonomiką. Vietoj vilnos siuntimo į Londoną ir nestabilių sandorių, aukcionai leido ūkininkams gauti tiesioginę grąžą greičiau, o pirkėjams – konkurencingiau įsigyti produktą. Netrukus vilnos aukcionai išpopuliarėjo kituose miestuose, ypač Melburne, Brisbane, Adelaidėje. XIX a. pabaigoje ir XX a. pr. Australija tapo didžiausia vilnos tiekėja pasaulyje, o aukcionai – šio eksporto verslo širdimi. Vilna buvo vertinama pagal kokybę: pluošto ilgį, storį, svorį ir kitus kriterijus. Dažnai eksportuota į Europą, kur naudota kaip pagrindas prabangiai tekstilei – nuo britiškų kostiumų iki itališkų audinių.

 

1970 m. Australijos vyriausybė įsteigė rezervinės kainos schemą ir nustatė minimalų vilnos supirkimo tarifą, kuris leido ūkininkams apsidrausti nuo rinkos svyravimų. Tačiau ilgainiui ši sistema tapo neefektyvi: vilna kaupėsi sandėliuose, nes dirbtinai palaikoma kaina buvo per aukšta. Iki 1991-ųjų, kai schema žlugo, Australijos vyriausybė sukaupė šimtus tūkstančių tonų neparduotos vilnos ir, žinoma, milijardines skolas. Paskui sektorius perėjo prie laisvosios rinkos modelio, o 1994 m. įkurta Australijos vilnos birža. Ši nepriklausoma organizacija iki šiol reguliuoja ir standartizuoja vilnos prekybą, kokybės klasifikaciją, aukcionų skaidrumą. Šiandien Australijos vilnos aukcionai daugiausia vyksta virtualiai.

 

Vilnos rūšių gausa

 
  • Merinosų. Itin vertinama, plona ir minkšta, viena labiausiai paplitusių rūšių pasaulyje. Merinosų vilna dažnai naudojama, nes atsparesnė, lengviau prižiūrima ir pigesnė nei kitos.
  • Moheris. Tai Angoros vilninių ožkų vilna. Moheris yra lengvas, be to, iš jo megzti drabužiai turi išskirtinio blizgesio. Tačiau dėl sudėtingo proceso, reikalingo moheriui apdoroti, tai viena brangesnių vilnų.
  • Angoros. Ši vilna gaunama iš Angoros pūkinių triušių. Ji minkšta ir puresnė nei kitų rūšių vilna, puikiai išlaiko šilumą ir sugeria drėgmę. Dažnai maišoma su kitų rūšių vilna, kad būtų tvirtesnė. Viena brangiausių rinkoje esančių vilnų.
  • Alpakų. Išgaunama iš alpakų – Pietų Amerikoje paplitusių kupranugarinių šeimos žinduolių. Alpakų vilna yra šilta, lengva, tvirta.
  • Kašmyras. Gaunamas iš Kašmyro ožkų, paplitusių Artimuosiuose Rytuose ir Azijoje, Himalajų aukštikalnėse. Šis pluoštas naudojamas audiniams gaminti jau šimtus metų. Kašmyras – minkščiausias vilnonis audinys. Lengvesnis už daugumą kitų vilnų, tačiau puikiai šildo, itin malonus liesti.
  • Vikunijų. Vikunijos – nykstantys kupranugarinių šeimos žinduoliai, sutinkami Andų kalnų lygumose, Peru nacionalinis gyvūnas. Tai pati brangiausia vilna. Dėl nykstančių rūšių statuso vikunijas galima kirpti tik kartą per 3 metus ir tik 5 kartus per visą jų gyvenimą. Nenuostabu, kad vikunijų vilna – vienas subtiliausių audinių pasaulyje, gali kainuoti iki 2700 Eur už metrą.
  • Tibeto kašmyras (shahtoosh). Persų kalba reiškia vilnų karalių. Tai viena geriausių vilnų, tačiau ją gaminti, turėti ar parduoti draudžiama, nes laikoma nelegalia. Gaunama iš nykstančių tibetinių antilopių – čirų (Pantholops hodgsonii), gyvenančių daugiau nei 4000 m aukštyje Himalajuose. Kadaise tarp karališkųjų šeimų išpopuliarėjo šios vilnos šalikai ir skaros, tad tūkstančiai antilopių nužudyta tik dėl kelių gramų švelnios pavilnės. Norint išausti vieną šaliką, reikia net 3–5 antilopių vilnos. Tai tiesiogiai lėmė jų populiacijos nykimą.
 

Galybė panaudojimų būdų

 

Vilna šiandien vertinama ne tik dėl šiluminių savybių ar estetikos, bet ir plataus pritaikymo mokslo ir technologijų srityse. Viena reikšmingiausių tyrimų krypčių – lanolino analizė. Tai natūralūs riebalai, saugantys avies kailį nuo drėgmės ir nešvarumų. Lanolinas turi stiprių drėkinamųjų ir antibakterinių savybių, todėl juo papildomos odos priežiūros priemonės, gydomosios emulsijos. Pastaruoju metu tiriamas kaip potenciali apsauginė medžiaga kosminėje medicinoje, kur reikalinga natūrali apsauga nuo sausros ir temperatūrų svyravimų. Vilna tyrinėjama kaip ekologiška šilumos ir garso izoliacijos priemonė. Jos pluoštas leidžia orui cirkuliuoti, sugeria drėgmę, tačiau išlieka šiltas, todėl tinka tiek pastatų sienoms, tiek interjero akustikai. Tekstilės inžinerijoje taikant nanotechnologijas kuriami pažangūs vilnoniai audiniai, galintys savaime išsivalyti, neutralizuoti bakterijas ar net reaguoti į kūno temperatūros pokyčius. Medicinos tyrimai taip pat rodo vilnos potencialą: ypač vertinama švelni merinosų vilna, kuri tinka jautriai odai, naudinga sergantiems dermatitu, egzema ar turintiems pragulų. Be to, vilna naudojama tiriant biodegradaciją – analizuojama, kaip sąveikauja su mikroorganizmais ir kokią įtaką turi dirvožemio kokybei.

 

Autorė Monika Budnikienė