Metus Tenerifėje su šeima gyvenusi žinoma dietistė ir verslininkė Indrė Trusovė sugrįžo į Lietuvą. Pašnekovė juokauja, kad pabodo nuolat vaikščioti su šlepetėmis ir šortais – pasiilgo puoštis, eiti į renginius, susitikti su klientėmis ir sekėjomis. „Iš tiesų ši patirtis stipriai perkratė vertybes ir požiūrį į daugumą dalykų. Aiškiai parodė, kad ne oras nulemia nuotaiką, o žmonės, kurie yra šalia“, – sako Indrė.

 
image00009

Indrė Trusovė, Agnės Žamblauskės nuotrauka.

Indre, kaip susiklostė, kad kuriam laikui išvykote gyventi į Tenerifę?

 

Jaunystėje teko vykti į užsienį, nes reikėjo, o dabar vykome, nes galėjome. Kad ir kaip keistai skambėtų, bet tai tikra tiesa. Tiesiog visi ženklai rodė, kad metai Tenerifėje – puiki mintis. Abu su vyru dirbame nuotoliu, tad savo verslams vadovauti galime iš bet kurios šalies, kur yra internetas. Kitą dalį darbų pasidarau grįžusi į Lietuvą, o skraidžiau tikrai dažnai šiais metais. Turime ,,Žalio žingsnio“ elektroninę bei fizinę parduotuves, ,,TRUST“ maisto papildų bei ,,YOU ARE“ grožio produktų brendus. Kitas svarbus aspektas – vaikų mokslai. Tenerifėje yra darželis-pradinė mokykla lietuvių kalba. Tad ir vaikų mokslai problemų nekėlė. Apartamentus išsinuomojome iš draugų. Žodžiu, viskas kaip sviestu patepta (šypsosi).

 

Pasitaikė iššūkių, kuriuos teko įveikti nusprendus ilgėliau pagyventi kitoje šalyje?

 

Tenerifė primena Lietuvą prieš 20 metų. Čia dar dvelkia korupcija, technologijos stipriai atsilieka. Pavyzdžiui, visi dokumentai turi būti popieriniai, visur turi atvykti fiziškai, nes nuotoliu niekas nevyksta. Viešose įstaigose, policijoje mažai kas kalba angliškai, tad čia ispaniškai mokėti būtina, o aš moku tik pagrindus, tad tikrai buvo didelis iššūkis. Dauguma lietuvių visur keliauja su vertėjais. Mes bandėme viską tvarkytis patys, tad kai kas pavyko, kai kas – ne. Išties brangus malonumas buvo priregistruoti automobilį (vyras atvyko iš Lietuvos automobiliu, todėl po pusės metų reikėjo jį registruoti Kanaruose). Tai atsiėjo apie 2000 Eur. Prieš registruojant automobilį reikėjo praeiti techninę patikrą, vyrui sako: „Reikia leidimo, nes tamsinti langai, todėl nuvažiuok būtent į šį mašinų saloną, ten sumokėsi ir tau duos leidimą.“ Suprask, kitur nuvažiuoti leidimo negali, tik pas jo draugą (šypsosi). Būtent tokie dalykai ir lemia nemaloniausias patirtis Tenerifėje.

 

Kodėl nusprendėte sugrįžti?

 

Kad ir kaip gražiai bei smagiai viskas buvo pirmus metus, artėjant jiems į pabaigą jau buvo aišku, kad dabar metas namo. Nėra paprasta skraidyti kas mėnesį į Lietuvą dėl darbų, nes atstumas didelis, skrydžiai ilgi, su persėdimais. Taip pat teko dairytis naujų apartamentų nuomai, tik mums patinkančių ir kurie nekainuotų 10 000 Eur per mėnesį neradome. Tad kaip prieš metus viskas dėliojosi, jog reikia vykti į Tenerifę, taip dabar susidėliojo, kad reikia atgal į Lietuvą. Ir ne mažiau nulėmė tai, kad pasiilgau puoštis, eiti į renginius, bendrauti su klientėmis, sekėjomis. Kad ir kaip smagu su šlepetėmis bei šortais, labai pasiilgau puoštis. Tad metas namo.

 

Ką ši patirtis jums suteikė vertingo, kaip šeimai?

 

Ši patirtis stipriai perkratė vertybes ir požiūrį į daugumą dalykų. Aiškiai parodė, kad ne oras nulemia nuotaiką, o žmonės, kurie yra šalia. Jeigu kažkas tave erzina – veikloje ar paties savybėse – tai erzins kad ir kur gyventum, nesvarbu, kuriame pasaulio krašte būtum. Supratau, kad ne aplinką reikia keisti, o savo požiūrį ir veiksmus. O labiausiai už šią kelionę esu dėkinga dėl dar stipresnio ryšio su vaikais. Čia leidome daug laiko kartu – kalbėjomės, bendravome, patyrėme daugybę nuotykių. Toks buvo lyg medaus mėnuo, tik ne dviem, o visai šeimai, ir jis truko ne mėnesį, o ištisus metus.

 

Ypač esu dėkinga už pažintis Tenerifėje. Žmonės, kuriuos sutikome, su kuriais praleidome metus, padėjo pažvelgti į viską naujomis akimis. Čia patyrėme nepaprastai gerą laiką – sunku net apsakyti, kiek daug jis mums reiškė.

 

Kaip dietistei nebuvo sunku atsisveikinti su vieta, kur šviežias ir kokybiškas maistas lengvai prieinamas visus metus?

 

Taip, ši dalis liūdina. Ypač dėl šviežios žuvies ir jūrų gėrybių. Čia didžiulė įvairovė ir geros kainos. To tikrai labai trūks. O daržovių bei vaisių ir Lietuvoje turime platų pasirinkimą. Žinoma, dėl šilto klimato Tenerifėje sveikai maitintis ir būti fiziškai aktyviems nepalyginamai lengviau.

 

Kokių kulinarinių, sveikos gyvensenos receptų parsivežėte?

 

Pagrindinis dalykas, kurį supratau Tenerifėje – geriausias maistas yra paprastas. Turiu galvoje, kad skaniausia žuvis – tiesiog iškepta su sviestu ir česnaku. Visiškai nereikia gausybės priedų ir valandų prie viryklės, kad skaniai pavalgytum. Apskritai, čia nėra stiprios ar įmantrios maisto kultūros. Vietiniai valgo paprastai ir nesižavi naujovėmis. Pavyzdžiui, viena mėgstamiausių mišrainių – tiesiog žirneliai su smulkintu kumpiu. Be jokio padažo, be duonos. Tiesiog taip. Ir būtent tas paprastumas žavi.

 

Kokiomis pagrindinėmis mitybos taisyklėmis vadovaujatės šeimoje?

 

Valgome viską, tik su saiku ir laikomės tam tikrų taisyklių. Pagrindinis gėrimas mūsų šeimoje – vanduo. Vaisvandeniai tik tada, kai valgome ne namuose. Per pietus ir vakarienę būtina suvalgyti daržovių, žuvies ar mėsos. Valgome daug vaisių, uogų. Likus porai valandų iki miego nieko nevalgome. Taip pat pusryčiai pas mus privalomi. Stengiamės daug judėti, tai irgi neatsiejama nuo mitybos.

 

Ar lengva vaikus pratinti prie sveikos mitybos? Ar kažko šeimoje visiškai nevartojate?

 

Vaikai žino, kas sveikatai (ne)palanku. Dukros mityba išties puiki, nuo mažens valgo tai, kas padėta, problemų dėl to nekyla. Su sūnumi situacija sudėtingesnė – mažai daržovių, kurias mėgsta. Tačiau stengiuosi kompensuoti uogomis, vaisiais. Nekeliu jiems streso ir nesistengiu visko drausti. Perdėti draudimai lemia mitybos sutrikimus užaugus. Neliepiu suvalgyti visko, kas lėkštėje, jei nenori – nevalgyk, bet užkandžiauti nevalia, jei netelpa maistas. Iš patirties su klientais galiu pasakyti, kad jei vaikams viskas draudžiama, paaugę jie tiesiog pameta galvą dėl visų sveikatai nepalankių pasirinkimų, negali sustoti, nes uždraustas vaisius visada vilioja. Tad man svarbiausia įvairovė ir saikas.

 

Ką daryti, kad mityba netaptų iššūkiu, papildomu darbu ar net gyvenimą ribojančiu dalyku?

 

Svarbiausia – nesureikšminti mitybos ir nepadaryti jos svarbiausiu gyvenimo tikslu. Maistas skirtas išgyventi, todėl į jį reikėtų žiūrėti paprasčiau. Venkite nuolatinio kalorijų skaičiavimo, nes tai veda į nusivylimą, perdegimą ir net atoveiksmį, kai norisi viską mesti ir kompensuoti patirtą diskomfortą. Užuot griežtai riboję save, stenkitės atrasti sveikesnius pasirinkimus, ragaukite, bandykite naujus receptus. Ne draudimai, o keitimas turėtų tapti pagrindiniu principu. Pavyzdžiui, vietoj riebių padažų rinkitės kokybišką alyvuogių aliejų, gausų polifenolių. Vietoj įprastos miltinės picos – pasigaminkite pagrindą iš varškės ir kiaušinių. Internete gausu sveikatai palankių, skanių ir lengvai paruošiamų receptų, todėl pagerinti savo mitybą yra paprasčiau nei bet kada anksčiau. Reikia tik šiek tiek noro eksperimentuoti.

 

Kokius kasdienius ritualus laikote svarbiais?

 

100 šuoliukų vos nubudus limfai išjudinti. Stiklinė šilto vandens ryte ir bent 2 litrai vandens per dieną. Mankšta ir žingsniai, visavertis maistas (kasdien 400–500 g daržovių, baltymai). Kūno šukavimas jonizuotu šepečiu. Naujų dalykų mokymasis ir, svarbiausia, laikas su šeima.

 

Ką mėgstate veikti su šeima ir kaip atrodo jūsų laikas sau?

   

Mėgstamiausias užsiėmimas – vaikščiojimas. Tiek vienai, tiek su šeima. Žygiai Tenerifėje yra ta veikla, kuri pripildo tiek sielą, mintis, tiek kūną pačių geriausių patirčių ir emocijų. Džiaugiuosi, kad mano šeima mielai leido laiką kartu tiek su manimi, tiek su didele grupe draugų. Išties nepakartojami atsiminimai. O tais retais atvejais, kai būnu viena ir neinu sportuoti, tada pasidarau puodelį skanios mačios ir skaitau knygą, sykiu lepinu veidą drėkinamąja kauke. Aš paprasta, neturiu mandrų pomėgių.

 

Esate aktyvi soc. tinklų naudotoja. Kaip sekasi tvarkytis su kritika, neigiamais komentarais, jei tokių pasitaiko?

 

Su socialiniais tinklais dirbu / draugauju jau gerus penkiolika metų, tad teko išgyventi įvairius etapus, net lankytis pas psichoterapeutę. Nemeluosiu, priimdavau asmeniškai, vis jaučiausi nepakankama, kažkam per liekna, kažkam per stora, kažkam netiko mano balsas, mintys ir t. t. Galiausiai supratau, kad nė vienas sveiko proto, išauklėtas žmogus niekada nejuodins ir nežemins kito žmogaus. Banalu, bet tai, ką jie sako blogo, yra ne apie mane, o apie juos. Be to, kritikuoja tik tie, kurie patys nieko nedaro, nesiekia ir yra tiesiog nelaimingi. Tad dabar visiškai nereaguoju, tik pasijuokiu. Žinau savo vertę, žinau, kad esu puiki savo srities specialistė, kuriu atiduodama visą širdį. O jei kažkam nepatinku, tai tik jų problema.

 

Kaip užsiauginote pasitikėjimą savimi? Kas jums yra stipri moteris?

 

Stipri moteris man yra ta, kuri esant reikalui leidžia sau būti silpnai. Ir tai supratau tik per praktiką, per perdegimo periodus, kai plėšydavausi iki nervinių priepuolių. Atsimenu savo pirmą receptų knygą: paėmiau į rankas ir vietoj pasididžiavimo savimi jaučiau, kad knyga nepakankamai gera, nepakankamai spalvinga, nepakankamai įdomi, graži ir t. t. Skaičiau atsiliepimus po begalę kartų per dieną. Toks jausmas, lyg ieškojau patvirtinimo, kad esu pakankama. Paimdavau savo kiekvieną sukurtą produktą ir vis atrodė, kad dar reikia tobulinti, kad dar geriau turi būti. Buvo apėmusi perfekcionizmo manija. Atrodė, kad aš – tai mano darbai. O iš tiesų juk kiekvienas projektas yra tik tos dienos rezultatas, jis neatskleidžia, koks žmogus esame. Pamenu, sėdėjau psichoterapeutės kabinete ir sriūbavau, kad nebepatempiu. Ji sako: tai sustok. Sakau: negaliu būti silpna. O ji atsakė: ar tu bent numanai, kiek stiprybės reikia turėti, kad leistum sau būti silpnai? Staiga lyg kas užuolaidas atitraukė, nes viskas tapo aišku. Nuo to sakinio ir prasidėjo mano kelionė į pasitikėjimą savimi. Tada sekė joga, meditacijos. Būtent dėl jų visų ir užsiauginau pasitikėjimą savimi, tiksliau – auginuosi jį. Dabar jau gebu pasidžiaugti savo bei „Žalio žingsnio“ komandos darbais, produktais. Suprantu, kad gerai varom (šypsosi). Ačiū už tai mano vyrui, mamai, kolegėms, aplinkai ir, aišku, jogos bei meditacijos mokytojai Milanai.

 

Ką savyje norėtumėte pakeisti arba už ką save mylite, vertinate labiausiai?

 

Pakeisčiau nebent tai, kad noriu išgelbėti pasaulį. Juokauju, išties manau, kad būtent dėl šios savybės ir esu ten, kur esu. Būtent už tai mano klientai mane myli ir manimi pasitiki, nes visuomet atiduodu visą save. Džiaugiuosi, kad visose situacijose gebu išlikti žemiška, paprasta ir žmogiška. Nekeičia manęs nei žinomumas, nei didesnė alga. Kokia buvau dirbdama „McDonald’s“, tokia pati esu ir dabar. Kaip vyras juokauja, galiu rasti bendrą kalbą tiek su benamiu, tiek su aukščiausią išsilavinimą turinčiu žmogumi. Jei reikėtų išskirti vieną savo savybę, tai labiausiai man patinka mano komunikabilumas.

 

Apie ką pasvajojate?

 

Kad moterys patikėtų savo galia, kad visos galime gyventi gerai. Visomis prasmėmis. Nuoširdžiai noriu, kad būtų kuo daugiau laimingų moterų. Nuolat kartoju, kad viską galime pakeisti, o pradėti geriausia nuo pokyčių lėkštėje ir fizinio aktyvumo. Jeigu sugebėsime susitvarkyti čia, galėsime padaryti bet ką, net kalnus nuversti. Kalbant apie artimuosius ir save, svajoju, kad visi būtume sveiki. Visa kita ir taip ateis.

 

 

Autorė Laima Samulė