Pagal G. Chapmano išpopuliarintą 5 meilės kalbų teoriją, vieni išsireiškia žodžiais, dovanomis, kiti – prisilietimais, praleidžiamu laiku, treti rūpinasi ir patenkina poreikius. Įdomu tai, kad partnerį santykiuose apibūdina ne tik tai, kaip duoda ar ima, bet ir kaip pyksta. Ką apie jus sako konfliktų stilius?

 

Pagalvojate, paskui reaguojateMediation,As,Conflict,Compromise,And,Solution,Management,Tiny,Person,Concept.

 

Konflikto momentu pirmas impulsas liepia stabtelėti, atsikvėpti, viską apgalvoti prieš atsakant. Galbūt esate labai sąmoningas introvertas arba melancholikas. Reikia laiko savistabai, nesate pasiruošę veltis į barnį. Taigi, praleidžiate pirmąją audros bangą, pasišalinate ir paliekate partnerį vieną su jo emocijomis. Kelias valandas galvojate apie tai, kas įvyko, arba priimate sprendimą tik kitos dienos ryte. Pauzė ir erdvė reikalinga siekiant ne tik suprasti savo jausmus, bet ir parinkti žodžius, nesakyti dalykų, dėl kurių teks gailėtis. Šalta reakcija ir pabėgimas iš konflikto gali būti sunkiai pakeliami antrajai pusei, kuri nori išsiaiškinti „čia ir dabar“.

 

Jeigu nenorite įskaudinti ir veltis į nesusipratimus, aiškiai išsakykite, kodėl reikia laiko pagalvoti. Atskleiskite, kad ne šiaip sau tylite ar baudžiate abejingumu, o stengiatės spręsti problemą. Sutarkite su partneriu daryti pertraukas ir aptarkite jų trukmę. Laikas priklauso nuo jūsų poreikių. Normalu, jeigu užtenka 20 min. Normalu, jei norite galvoti visą naktį. Esmė ta, kad žinojimas padeda partneriui suprasti, jog ne ignoruojate barnio, o jį sprendžiate. Tik savais būdais. Tikėtina, jausis ramiau ir suteiks erdvės, kurios reikia, kad sugrįžtumėte su prasmingais argumentais.

 

Vengiate konfrontacijos

 

Padarysite viską, kad išvengtumėte tiesioginės kovos akis į akį. Užuot kalbėję apie tai, kas vargina, nepatinka, nuvilia, ko norite ir tikitės, sumenkinate problemą („Ne, man viskas gerai“) arba nutraukiate pokalbį („Gal jau baigiam apie tai?“). Galite pajuokauti, kad išsklaidytumėte niūrią atmosferą („Nejaugi barsimės kaip maži vaikai?“) ar nukreipti kalbą į dalykus, kurie aktualūs partneriui („Geriau papasakok, kaip tau sekėsi?“). Pokalbis gali atrodyti ramus, šaltas, bejausmis. Šiuo atveju dramų nebuvimas nėra geras ženklas. Laikui bėgant neišsakytas pyktis neišvengiamai kaupiasi, todėl apsunkina tylenio mintis ir emocijas.

 

Svarbu įsisąmoninti, kad konfliktas automatiškai nėra blogai. Tai sunkus ir ne visada malonus darbas santykiuose, kuris ateityje gerina poros ryšį. Štai kodėl tai, kas tikrai vargina (agresyvūs komentarai, partnerio netvarka, atsakomybės stoka, netolygus buities pasidalijimas), nusipelno viešo aptarimo. Mokykitės išreikšti save, net jei dėl to nemalonu kitam. Tvarkykitės su atstūmimo baime ir didinkite savivertę. Psichologai rekomenduoja kalbėti pirmu asmeniu („Aš…“), tačiau nekaltinti, nemoralizuoti ir neskaudinti. Tiesiog įvardinkite vidinę būseną: „Aš nusiminiau, kai… Aš būčiau dėkinga, jeigu… Aš norėčiau, kad paaiškintum, kodėl… Aš jausčiausi ramiau, jeigu…“.

 

Rūpinatės svetima laime

 

Yra panašumų su prieš tai aprašytų konfliktų stiliumi, nes abu tipai vengia ginčų barnių, dramų ir pykčių. Tačiau egzistuoja subtilūs skirtumai. Vengiantys asmenys atsisako įsitraukti į bet kokį prasmingą pokalbį apie konfliktą. Susitelkę į svetimą laimę labiau bijo ne nesutarimų ir diskomforto, o partnerio liūdesio, nusivylimo, nepasitenkinimo. Tarkime, pastebėjote, kad antroji pusė flirtuoja bare ir iškeliate problemą. Kai partneris pradeda gintis ir teisintis, greitai nutraukiate pokalbį („Pamiršk, man tikriausiai pasirodė. Nėra jokios problemos“). Galite net atsiprašyti arba prisipažinti klydę, kad partneris nusiramintų. Iš esmės taip susikoncentruojate į kito asmens gerą savijautą, jog negalite rasti sprendimo, kuris būtų naudingas abiem, ne tik jam. Laikui bėgant šios tendencijos išsaugo paviršutinišką ramybę santykiuose, tačiau vieno asmens sąskaita.

 

Nepritarimas partneriui nereiškia, kad išsyk pradės jūsų nekęsti. Kitas dalykas, apie kurį verta pagalvoti, yra tai, kodėl nuolaidžiaujate ir santykių tęstinumą siejate tik su gera partnerio savijauta. Ar jums tikrai tinka, jei vaikinas rašo SMS buvusiai merginai? Ar tikrai reikia atsiprašyti, jog iškėlėte klausimą, į kurį tikėjotės atsakymo? Ar tikrai normalu kalbėti tik tai, ką partneris nori girdėti, o ne tą, ką iš tiesų galvojate. Savirefleksija gali išmokyti sudėlioti prioritetus nesutarimų akimirkomis, kad kitą kartą nepasiduotumėte.

 

Kenčiate, kol sprogstate

 

Iš pradžių slepiate nusivylimą ir liūdesį, įtikinate save patylėti, neeskaluoti temos, apsimetate, kad viskas gerai. Tvirtinate, jog prioritetas – ramybė šeimoje. Tačiau giliai viduje verda emocijos ir nebyli kančia. Nepasitenkinimas didėja lyg nuo kalno paridenta sniego gniūžtė. Kai negalite susitvarkyti su tuo, kas kunkuliuoja, sprogstate ir išsiliejate. Protrūkis gali būti įvairių formų – pykčio pliūpsnis, isteriškas juokas, ašarų lietus įpusėjus ginčui. Visa tai užklumpa partnerį nepasiruošus ir kelia daug klausimų, kodėl ilgai tylėjote ir vietoj vienos problemos prisikaupė šimtas.

 

Jeigu sulaikote stiprias emocijas, tik laiko klausimas, kada jos prasiverš intensyviais būdais. Norėdami to išvengti, stenkitės kalbėti iš karto ir atvirai. Vartokite pirmą asmenį, kad išreikštumėte susirūpinimą. Išpasakokite, kas neramina, nepatinka, dirgina iki to laiko, kol nepasiekė lūžio taško. Pabandykite rašyti emocijų dienoraštį. Įprotis padeda priimti ir neignoruoti jausmų. Pastebėjus, kad tie patys priekaištai partneriui kartojasi diena iš dienos, vertinti kaip ženklą, jog reikia pasikalbėti, nes savaime nepraeis. Naudinga susikaupusį pyktį išreikšti fizine veikla – kumščiuoti bokso kriaušę, kasti daržą, skaldyti malkas.

 

Iškart užsipuolate

 

Nebijote aiškintis santykių akis į akį („Mums reikia pasikalbėti. Dabar. Nedelsiant“) arba pasakyti, kas nepatinka („Yra dalykų, kurie mane nervina“). Galbūt pokalbio pradžia ne visada konstruktyvi ar maloni. Esate tiesmuki ir kategoriški, sunku išlaikyti savikontrolę, sulėtinti tempą ir išklausyti partnerį. Priešingai – keliate balsą, prieinate prie asmeniškumų, dėl ko vėliau gailitės. Taip nutinka, jei neturite tinkamų bendravimo įgūdžių, vaikystėje matėte blogą pavyzdį arba jaučiatės pažeidžiami, todėl ginatės puldami. Norite parodyti partneriui, kaip blogai jaučiatės, tačiau konfliktas primena žaidimą į vienus vartus. Antroji pusė gali jaustis priblokšta, įskaudinta, įžeista.

 

Auklėjant vaikus dažnai vartojama frazė: „Aš tavęs negirdžiu, kai šauki ant manęs.“ Ji tinka suaugusiųjų santykiams. Tai reiškia, kad pakėlus toną pasimes bet kokia svarbi informacija, logiškas paaiškinimas, gilūs jausmai, prasmingi žodžiai. Klausytoją paveikia tik rėkimas, o ne turinys. Jeigu sprendžiate konfliktus garsiai, svarbu suvaldyti impulsyvius protrūkius, kurie kenkia santykiams. Mokykitės gilaus kvėpavimo pratimų. Ugdykite klausymosi įgūdžius. Tobulinkite sąmoningai lėtą kalbėjimą, net barnio metu. Stenkitės nedominuoti pokalbyje ir stebėkite, kaip vystosi situacija.

 

Kovojate iki pergalės

 

Bet koks nesutarimas, ginčas nėra tik diskusija. Vertinate kaip konkurencines varžybas, kurias privalote laimėti. Net nebandote ieškoti kompromisų. Esate pasiryžę įrodyti viršenybę arba gauti, ko norite. Nevengiate manipuliacijų („Nejaugi galvojai, kad teisinsiuosi dėl vėlavimo?“) ir šantažo („Jeigu per Kalėdas nevažiuosi pas mano tėvus, per Velykas nevažiuosiu pas taviškius“). Konfliktinė kalba gali atrodyti kaip užslėptas menkinimas („Ar nematai? Aš jau baigiau pokalbį“), grasinimas („Nenorėk, kad supykčiau“), kaltinimas („Tu per jautriai reaguoji“). Galite atsirinkti jums palankius partnerio argumentus ir nukreipti prieš jį („Vakar išgėriau bare, nes buvau pavargęs. Tu manęs nesupranti“). Tai veiksmingi būdai tikslui pasiekti, tačiau nugalėti – nebūtinai laimėti.

 

Konfliktų sprendimas neatsiejamas nuo bendradarbiavimo ir pastangų, kad abu būtų patenkinti. Negalvokite apie nesutarimus kaip apie varžybas, kuriose reikia nugalėti konkurentą, ar karą, kur turite apsiginti nuo puolimo. Užuot bandę įrodyti savo teisumą, pamokyti ir sukritikuoti, parodykite daugiau empatijos ir supratimo. Nebijokite atskleisti savo pažeidžiamumo. Galite sakyti: „Mane tikrai vargina, kai atšauki planus paskutinę minutę“ vietoj „Jeigu dar kartą mane nuvilsi, daugiau nesikalbėsim.“ Būkite atviri išklausyti ir išgirsti antrąją pusę. Siekite bendro sutarimo, o ne pergalės bet kokia kaina.

 

Ieškote kompromisų

 

Jūsų reakcija į bet kokią įtampą santykiuose skamba: „Gerai, o koks sprendimas?“ Tikėtina, gebate derėtis ir užglaistyti konfliktus. Mėgstate, kad visi būtų patenkinti logišku, abiem pusėm naudingu sprendimu. Pabrėžiate lygybę ir mainus („Šiandien aš prižiūriu vaikus, rytoj išleisk mane į varžybas“, „Aš nupirksiu maisto produktų, tu pagamink vakarienę“). Tai vienas efektyviausių būdų spręsti konfliktus, nes apima sveiką dinamiką ir priėmimą. Tačiau yra keli spąstai, į kuriuos lengva patekti. Santykių aiškinimasis gali tapti verslo sandoriu su papildomomis sąlygomis („Aš padarysiu tai…, jeigu tu padarysi tai…“). Pokalbis primins derybas, trūks nuoširdaus įsijautimo, partneris jausis išnaudojamas. Taip pat reikia atminti, kad ne visos problemos sprendžiamos atlyginant žalą. Pavyzdžiui, jei praleidote svarbias metines, galbūt užtenka atsiprašyti, išklausyti, patvirtinti nusivylimą, o ne derėtis perkant brangią dovaną.

 

Siekti lygybės – sveikas požiūris, tačiau ne visada produktyviausias atsižvelgiant į situaciją, ypač jei partneriams būdingi skirtingi konfliktų stiliai. Prieš pradėdami derybas apie žalos kompensavimą išsiaiškinkite, ko reikia kitam asmeniui. Paklauskite tiesiogiai, kaip partneris įsivaizduoja problemos sprendimą, kas jį tenkintų, nuramintų ir pagerintų tarpusavio santykius. Kuo anksčiau suderinsite bendravimo įpročius ir pageidavimus, kaip spręsti problemas, tuo daugiau laiko ir psichinės energijos sutaupysite.

 

Autorė Jurgita Ramanauskienė