Kaip sakė amerikiečių atlikėjas RuPaul, meilė sau nėra egoizmas, tai būtinybė, kad galėtume mylėti kitus. Maža to, tai turėtų būti kiekvieno natūrali būsena. Tad kodėl taip nėra ir kaip iš naujo pamilti save – nuoširdžiai ir visam laikui?

 

Visapusis savęs priėmimasWoman,Hugging,Herself.,Concept,Of,Self-love,,Self-care,,Loving,Your,Body.

 

Meilė sau yra gebėjimas priimti save, gerbti savo jausmus, kūną ir emocijas bei būti sau atlaidiems. Tai reiškia ne tik savo privalumų, bet ir trūkumų priėmimą. Meilė sau nėra egocentriškumas ar egoizmas, tai sveikas požiūris į savo vertę ir gerovę. Tai apima:

 

Savęs priėmimą. Savęs priėmimas yra gebėjimas susitaikyti su tuo, kas esame – su savo stiprybėmis ir silpnybėmis. Tai nereiškia, kad turime ignoruoti savo trūkumus, bet juos priimti kaip dalį unikalios tapatybės. Savęs priėmimas svarbus, nes leidžia jaustis saugiai savo kūne ir gyvenime. Kai priimame save, nustojame lygintis su kitais ir atsikratome visuomenės sukurtų normų bei stereotipų, kurie gali trukdyti mūsų autentiškumui. Savęs priėmimas leidžia būti tikriems ir patenkintiems, nes nesistengiame būti kažkuo kitu.

 

Savivertę. Savivertė – asmeninės vertės pripažinimas. Tai gebėjimas vertinti save už savo unikalumą, pasiekimus, gebėjimus ir net už tai, kas esame giliau, nei tik išorė. Savivertės neturi lemti kitų nuomonė ar išorinė sėkmė, ji turi būti grindžiama vidiniu įsitikinimu, kad esame verti meilės, pagarbos ir laimės. Kai turime aukštą savivertę, lengviau susitvarkome su iššūkiais, nes nesiekiame patvirtinimo iš kitų ir galime priimti save, nepaisant klaidų ar nesėkmių.

 

Atjautą sau. Atjauta sau – gebėjimas būti švelniems ir rūpestingiems sau, ypač sunkiais momentais. Tai reiškia, kad nekaltiname savęs už klaidas ar nesėkmes, bet žvelgiame į jas kaip į galimybes augti ir mokytis. Atjauta sau taip pat reiškia, kad rūpinamės savo emocine ir fizine gerove, leidžiame sau pailsėti, įsikrauti energijos ir atsigauti po streso ar sunkumų. Tai ne tik malonūs jausmai, bet ir veiksmai – rūpinimasis savimi, apimantis ir psichologinę pagalbą, ir tiesiog fizinę organizmo priežiūrą, pvz., miegą, sveiką mitybą, mankštą bei atsipalaidavimą.

 

Atleidimą sau. Viena svarbiausių meilės sau dalių. Tai gebėjimas atleisti sau už padarytas klaidas. Kartu tai suvokimas, kad klaidos yra neišvengiama gyvenimo dalis, padedanti augti. Dažnas pasmerkia save už netinkamus praeities sprendimus, o tai trukdo judėti į priekį. Atleidimas sau būtinas, kad galėtume paleisti nuoskaudas ir atsikratyti kalčių, kurios trukdo būti laimingiems. Tai nereiškia, kad turime ignoruoti savo klaidas, tiesiog turime sudaryti sąlygas leisti sau mokytis iš jų ir toliau siekti užsibrėžtų tikslų be savęs naikinimo ar per didelės kritikos. Be to, gebėjimas atleisti sau leidžia geriau priimti ir suprasti kitus, nes suprantame, kad visi darome klaidų.

 

Visi šie punktai susiję su holistiniu požiūriu į meilę sau, apimančią tiek vidinę, tiek išorinę sveikatą ir gerovę. Kuo labiau mylime save, tuo stipresni ir laimingesni tampame, nes galime gyventi autentiškai ir su maksimaliu pasitikėjimu irtis pirmyn gyvenimo kelionėje.

 

Kur dingsta?

 

Maži vaikai myli save natūraliai, jų nereikia to mokyti. Jie iš prigimties egocentriški ir tai visiškai normalu, mat būtina išgyvenimui. Augant šis gebėjimas neretai prarandamas ir dažniausiai dėl to galima kaltinti netinkamą auklėjimą. Mylėti save turėtų būti natūralu ir kiekvienam suaugusiajam, bet vaikystėje ūgtelėję dažnas girdėjome, jog negražu rūpintis tik savimi, elgtis egoistiškai. Taigi išmokstame, kad tai – nuodėmė. Ir iš tiesų pasaulis būtų labai liūdnas, jeigu kiekvienas galvotų tik apie save. Deja, jis tampa dar liūdnesnis, kai galvojame tik apie kitus. Visur būtinas aukso viduriukas, tarp meilės sau ir kitiems – taip pat. Iš tiesų meilė sau yra visa ko pagrindas. Psichologai sako, kad tik išmokę mylėti save mes iš tiesų galime mylėti ir kitus – sveika, brandžia meile. Tik mylėdami save išmokstame džiaugtis savimi, save paskatinti, sau atleisti, save palaikyti. Čia gimsta ir džiaugsmas būtimi.

 

Bėgant metams meilė sau gali būti prarasta dėl įvairių priežasčių, aptarkime dažniausias.

 

Per dideli išoriniai lūkesčiai. Šiuolaikinėje visuomenėje esame nuolat veikiami kitų nuomonių – artimųjų, tiek žiniasklaidos, socialinių tinklų ir populiariosios kultūros. Palyginimai su kitais, siekimas atitikti tam tikrus standartus (išvaizdos, pasiekimų, turtų ir t. t.) gali sukelti nepasitenkinimą savimi. Kai nuolat lyginame save su kitais, dažnai pamirštame savo unikalumą ir pradeda atrodyti, kad nesame verti meilės, nes neatitinkame šių išorinių standartų.

 

Aplinkos poveikis. Jei augome aplinkoje, kurioje dažnai buvo kritikuojama ar nesuteikiama meilės, galėjome išmokti manyti, kad nesame verti meilės. Tokios patirtys gali formuoti žemus savivertės standartus. Jei mūsų jausmai, poreikiai ar norai buvo nuvertinami, tai gali sukelti ilgalaikį sumenkusį pasitikėjimą savimi ir nemeilę sau.

 

Perdėta savikritika. Per didelis savikritikos lygis, kai nuolat kaltiname save už klaidas, gali lemti jausmą, kad nesame verti meilės ir pagarbos. Tai gali sukelti nuolatinį nepasitenkinimą ir vidinį konfliktą. Kartais tai netgi perauga į savidestrukciją ar suicidines mintis, psichikos sutrikimus.

 

Praradimai ir nesėkmės. Dideli gyvenimo praradimai (artimojo netektis, skyrybos, didžiulė profesinė nesėkmė ar kt.) gali sukelti jausmą, kad nesame verti meilės. Kai patiriame sunkumų, dažnai prarandame pasitikėjimą savimi ir manome, kad nesugebame susidoroti su iššūkiais. Dėl šių patirčių gali kilti minčių, kad nesame stiprūs ar vertingi.

 

Emocinės traumos. Už nemeilės sau gana dažnai slypi emocinės traumos, kartais lydimos ir fizinių. Tai gali būti nepriežiūra ir engimas ankstyvoje vaikystėje, patirtas smurtas ar prievarta, sudėtingi traumuojantys įvykiai ir kt. Visa tai gali pakeisti vidinį pasaulį ir įtikinti, kad nesame verti nei pagarbos, nei meilės, nei apskritai kažko gero šiame gyvenime. Tai gali paveikti gebėjimą priimti save ir iškreipti suvokimą, kaip mus turėtų priimti kiti.

 

Nesirūpinimas savimi. Kai nesirūpiname emocine ir fizine gerove, tai gali sumažinti meilę sau. Jei neskiriame laiko bei dėmesio subalansuotai mitybai, fiziniam aktyvumui, kokybiškam poilsiui, atsipalaidavimui, mėgstamoms veikloms, bendravimui, galime jaustis išsekę, nusivylę, išnaudoti. Toks savęs ir savo poreikių ignoravimas veda į nepasitenkinimą, depresyvias mintis, galiausiai ir visišką meilės sau praradimą.

 

Priklausomybė nuo kitų. Neretai ieškome meilės ir savo vertės patvirtinimo kituose žmonėse: tėvuose, sesėse, broliuose, antrosiose pusėse, kolegose… Nesulaukus išorinio patvirtinimo, kurio tikimasi, gali sušlubuoti pasitikėjimas savimi, prarandamas vidinis ryšys su savimi. Todėl savivertė jokiu būdu neturėtų priklausyti nuo išorinių veiksnių, antraip anksčiau ar vėliau neišvengsime nesupratimo, nepagarbos, nemeilės jausmo. Lygiai taip pat meilė sau gali sušlubuoti, kai pernelyg prisirišame prie materialių vertybių: turto, pinigų, statuso, išvaizdos. Daug svarbiau jausti vidinę, o ne išorinę vertę, nes ji gerokai stabilesnė ir tikresnė.

 

Išmokti mylėti save

 

Meilė sau gimsta per mažus dalykus, kasdienius sprendimus ir pastebėjimus. Tai tęstinis nuolatinis mokymasis, trunkantis visą gyvenimą ir neturintis jokių ribų. Kaip susigrąžinti pasitikėjimą savimi, savo vertės pajautimą ir kuo tikriausią bei tyriausią meilę sau?

 

Pamėgti savo kompaniją. Buvimas vienumoje nemažai daliai žmonių asocijuojasi su vienišumu. Visgi tai skirtingi dalykai. Todėl svarbu būnant savo paties kompanijoje išmokti nesijausti vienišiems. Kodėl turint laisvo laiko nenuveikus kažko smagaus? Galima nueiti į filmą, naują parodą, pasivaikščioti parke, pasilepinti aromatinga karšta vonia, pasigaminti kažką skanaus… Klaidingai manoma, kad norint nuveikti kažką smagaus būtina kito žmogaus kompanija. Kuo dažniau bandysite pramogauti būdami vieni, tuo natūraliau tai taps. Tai padės suprasti, kad patys galite būti džiaugsmo šaltiniu.

 

Dėkoti sau. Greičiausiai girdėjote apie dėkingumo dienoraštį. Norint pamilti save, jį taip pat verta rašyti, tik jame dėkoti ne likimui, kitiems žmonėms ar palankioms aplinkybėms, o sau. Kodėl kasdien nesurašius bent po tris dalykus, už ką tądien galėtumėte sau padėkoti? Kasdien vis kitus! Kai jausitės nusivylę savimi, pakaks pasklaidyti šį dienoraštį, kad suprastumėte, koks puikus žmogus esate ir kad nesėkmės ar klaidos laikinos, neapibrėžiančios visos jūsų asmenybės.

 

Atleisti už savo klaidas. Šis žingsnis yra vienas svarbiausių, sykiu ir vienas sunkiausių. Dažnai tam prireikia psichoterapeuto pagalbos. Su juo į skaudžius praeities prisiminimus, kurie neduoda ramybės čia ir dabar bei neleidžia džiaugtis gyvenimu, grįšite saugiai. Psichoterapeutas padės į situaciją pažvelgti iš kitos pusės ir galbūt suprasite, kad tame įvykyje nė nebūta jokios jūsų kaltės. Net jeigu ir būta, kartu rasite būdą, kaip sau atleisti. Kai kam padeda meditacija, sąmoningas kvėpavimas ar įvairios kitos dvasinės praktikos.

 

Stebinti save. Dauguma nori kontroliuoti savo gyvenimą, nes tada jaučiasi saugiai. Dėl to kartais vengia išbandyti nežinomus, neįprastus dalykus, riboja save. Norint geriau save pažinti, kartu atrasti meilę sau, labai naudinga dažniau sakyti „taip“ tiems dalykams, kurie visiškai nepatirti ir gal net kiek bauginantys, kuriems įprastai instinktyviai sakoma „ne“. Tai padės pamatyti save visai kitokius, gal atrasite naujų džiuginančių dalykų, labiau atsiversite. Leidimas sau daugiau patirti neatsiejamas nuo meilės sau.

 

Išmokti pasakyti „ne“. Pagalba kitiems – puikus dalykas, bet kartais tie kiti ima tuo piktavališkai naudotis. Todėl svarbu išmokti pasakyti „ne“, kai kažkas kažko mūsų prašo. Negalime išspręsti visų kitų žmonių problemų, atlikti jų darbus, už juos priimti sprendimus. Nemokėdami pasakyti „ne“ kai to tikrai reikia, keliame sau didžiulę įtampą ir kas kartą vis labiau pamirštame, jog turime rūpintis ir savimi.

 

Pagirti save. Jeigu jaučiatės nepakankamai vertingi, gabūs, per mažai pasiekę ar kitu būdu nepakankami, rekomenduojama pasidaryti gerų savo savybių ir pasiekimų sąrašą, kuris būtų kuo dažniau matomas. Pvz., galite jį įsirėminti ir pasidėti ant darbo stalo. Čia surašykite viską, ką tik galite apie save sugalvoti gero: būdo bruožus, pasiekimus, talentus, įveiktas baimes ir kt. Jeigu sunku sugalvoti patiems, galima paprašyti, kad artimieji pasidalintų geromis mintimis apie jus.

 

Praktikuoti afirmacijas. Tai pozityvūs teiginiai, vartojami save programuoti. Galbūt skamba mistiškai, bet jų nauda neabejoja ir dauguma psichologų. Reikia tik susigalvoti frazę ar kelis sakinius, kurie tam tikru būdu pozityviai nuteiktų, skatintų pasitikėjimą savimi ir meilę sau. Pvz., „myliu ir palaikau save, kad ir kas nutiktų“, „esu nuostabus žmogus“, „aš galiu“ ir kt. Frazę kartoti (galima garsiai, tik mintyse ar net raštu) daugybę kartų per dieną (yra nuomonė, kad bent 300 kartų), kad ji galiausiai įsirašytų į pasąmonę. Čia afirmacija veiks lyg programa, palankiai veikianti mintis, jausmus ir elgseną.

 

Nebijoti prašyti pagalbos. Meilė sau apima ir gebėjimą pripažinti, kad kartais reikia pagalbos. Nesvarbu, ar tai pokalbis su bičiuliu, pagalbos prašymas darbe, ar vizitas pas psichoterapeutą – jeigu tai padeda įveikti iškilusias kliūtis, vadinasi, tai geras sprendimas. Ne visada galime susitvarkyti su iššūkiais vieni ir tai jokiu būdu nerodo silpnybės. Gebėjimas pripažinti savo ribas ir kreiptis pagalbos yra stiprybės, o ne silpnumo ženklas.

 

Įdomu

 
  • Moterims nemeilė sau kur kas būdingesnė nei vyrams.
  • Apie 70 % paauglių kažko nemėgsta savo išvaizdoje ir tai stipriai menkina meilę sau.
  • Savęs nemylintys ir menką savivertę turintys asmenys trigubai dažniau susiduria su valgymo sutrikimais ir priklausomybėmis nei tie, kurie tinkamai save vertina.
  • Beveik 40 % paauglių jaučia, kad tėvų bendravimas su jais verčia kerotis nemeilei sau.
  • Net 7 iš 10 žmonių bent vienoje gyvenimo srityje jaučiasi nepakankami – vieni engia save dėl išvaizdos, kiti dėl karjeros, pinigų, santykių su kitais ar pan.
  • Tyrimai rodo, kad savivertė tiesiogiai koreliuoja su fizinės sveikatos rodikliais, pvz., žmonės su aukšta saviverte dažniau laikosi sveikos mitybos, reguliariai sportuoja ir turi mažesnę nutukimo riziką.
  • Įrodyta, kad žmonės, kurie myli save, 60 % labiau linkę jausti pasitenkinimą gyvenimu nei tie, kurie meilės sau stokoja.
 

Autorė Jūratė Survilė