Gebėjimas sutelkti dėmesį ir jį išlaikyti svarbus ne tik mokantis, bet ir kasdienybėje. Deja, vis daugiau vaikų susiduria su dėmesio koncentracijos problemomis. Kas tai lemia ir kaip jiems pagelbėti?

 

Įspėjamieji ženklaiPicture,Of,Little,Boy,Thinking,With,Eyes,Closed,While,Sitting

 

Vaikai iš prigimties yra judrūs, smalsūs, o jų gebėjimas sutelkti dėmesį priklauso ne tik nuo charakterio savybių, bet ir amžiaus. Tad tėvams kartais sunku suprasti, ar jų atžalos gebėjimas susikaupti yra normalus, ar visgi kelia susirūpinimą. Štai pagrindiniai ženklai, rodantys, kad vaikui stinga dėmesingumo:

 
  • Dažnas nukrypimas nuo užduoties. Vaikas pradeda atlikti užduotį, tačiau greitai pamiršta, ką daro, ir pereina prie kitos veiklos.
  • Negebėjimas užbaigti užduočių. Dažnai pradeda įvairias veiklas, tačiau jų nebaigia. Taip gali nutikti dėl nuobodulio, mažo susidomėjimo arba negebėjimo susikaupti.
  • Lengvas išsiblaškymas. Greitai praranda dėmesį, jei aplinkoje atsiranda naujų dirgiklių: garsų, judesių.
  • Nuovargis po susikaupimo. Jei užduotis ilga arba sudėtinga, greitai pavargsta ir praranda susidomėjimą.
  • Dažnas užduočių pamiršimas. Dažnai pamiršta atlikti užduotis, pamokas, neatlieka namų darbų arba negeba laikytis nustatytų terminų.
  • Organizuotumo trūkumas. Sudėtinga planuoti savo dieną, pamiršta, kur padėjo daiktus, arba negeba atlikti užduočių pagal aiškią seką.
  • Sunkumai su ilgalaikėmis užduotimis. Vaikas negeba išlaikyti dėmesio ilgą laiką, todėl jam nuolat kyla keblumų su užduotims, kurios imlios laikui, taip pat tęstiniais projektais.
  • Negebėjimas kontroliuoti impulsų. Jei turi dėmesio sutrikimų, dažnai būna impulsyvus, veikia prieš mąstydamas, nutraukia kitus ir nebaigia pradėtų užduočių.
  • Emociniai sunkumai ir nerimas. Dėmesio stoka lemia emocinius sunkumus – vaikas gali jaustis nusivylęs, liūdnas, neramus, nes negali atlikti užduočių taip, kaip tikisi.
 

Kur dingsta dėmesys?

 

Dėmesio koncentracijos problemų vaikams gali kilti dėl įvairių priežasčių. Tai gali būti tiek trumpalaikiai veiksniai, tiek ilgalaikiai sutrikimai, kurie trukdo gebėjimui susikaupti.

 

Nuovargis ir miego trūkumas.Vaikams, kurie neišsimiega, dažnai sunku sutelkti dėmesį. Miegas būtinas ne tik kūno atsigavimui, bet ir smegenų funkcijoms, tokioms kaip koncentracija ir atmintis.

 

Stresas ir nerimas. Vaikai, kuriuos kamuoja stresas, nerimas arba emocinės problemos, gali turėti sunkumų susikaupti. Dėl neigiamų emocijų protas užimtas, todėl sudėtinga susitelkti į užduotis.

 

Skurdi mityba. Nesubalansuota mityba skatina maistinių medžiagų trūkumą organizme. Tai gali paveikti smegenų veiklą ir sutrikdyti koncentraciją.

 

Hormonų pokyčiai. Paauglystėje vykstantys hormonų pokyčiai turi įtakos dėmesio koncentracijai. Vaikai gali patirti nuotaikos svyravimų, kurie apsunkina dėmesingumą.

 

Trukdžiai aplinkoje. Triukšmas, nuolatiniai dirgikliai (televizorius, telefonai, socialiniai tinklai) ir netvarkinga aplinka gali blaškyti ir sunkinti gebėjimą susikaupti.

 

Perteklinė informacija. Kai vaikas turi atlikti per daug užduočių arba susiduria su dideliu informacijos kiekiu, gali jaustis pasimetęs ir sunkiai išlaikyti dėmesį.

 

Menkas suaugusiųjų palaikymas. Vaikai, kurie negauna deramo dėmesio ir pagalbos iš tėvų ar mokytojų, gali patirti sunkumų koncentruojantis. Palaikymas, paskatinimas ir aiškūs nurodymai būtini, kad galėtų susikaupti.

 

Dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sutrikimas (ADHD).Vienas dažniausių dėmesio sutrikimų vaikams. ADHD turintiems mažiesiems sunku sutelkti dėmesį ir išlaikyti jį ilgą laiką, jie gali tapti impulsyvūs arba pernelyg aktyvūs. ADHD turi genetinį pagrindą ir susijęs su smegenų chemija.

 

Autizmo spektro sutrikimai. Tokie vaikai dažnai susiduria su dėmesio problemomis. Jiems sudėtinga atskirti (ne)svarbius dirgiklius, taip pat gali turėti ypatingų interesų, kurie trukdo susikoncentruoti į kitus dalykus.

 

Nuobodulys ir motyvacijos stoka. Jei vaikas nesidomi užduotimis arba mokymosi turiniu, jis linkęs prarasti dėmesį. Neįdomios pamokos ar neįkvepiantys užsiėmimai gali lemti per menką įsitraukimą.

 

Per didelis spaudimas ir lūkesčiai. Didelį spaudimą iš mokytojų, tėvų ar kitų suaugusiųjų jaučiantys vaikai gali būti per daug susirūpinę dėl to, ko iš jų tikimasi, todėl praranda gebėjimą susikaupti.

 

Genetika. Jei tėvai arba kiti šeimos nariai turėjo tokių problemų, didesnė tikimybė, kad vaikas irgi gali patirti dėmesio sutrikimų.

 

Kaip padėti?

 

Jei pastebite, kad vaikas turi sunkumų su dėmesio koncentracija, yra daugybė būdų, kaip jam padėti. Pirmiausia reikia įvertinti situaciją ir pasirinkti tinkamus metodus pagal vaiko poreikius.

 

Sukurti struktūruotą ir ramią aplinką. Su dėmesio sutelkimo sunkumais susiduriantiems vaikams labai svarbu turėti aiškią ir tvarkingą aplinką. Ramios, organizuotos erdvės kūrimas padeda sumažinti išorinius trikdžius ir leidžia geriau susikoncentruoti. Ypač svarbu pasirūpinti tinkama vieta mokymuisi: turi būti tylu, be pašalinių dirgiklių.

 

Laikytis įprastos rutinos. Kasdienės rutinos laikymasis padės jaustis saugiai ir kontroliuoti aplinką. Dėmesio sutrikimų turintys vaikai dažnai geriau pasirodo, kai jų dienos aiškiai suplanuotos.

 

Žingsnis po žingsnio. Užduotis padalinti į mažesnes dalis. Kuo žingsniai bus paprastesni, tuo vaikas geriau juos supras ir lengviau įgyvendins.

 

Nepamiršti pertraukų. Atliekant protines užduotis kas 20–30 min. naudinga padaryti trumpas 5–10 min. pertraukas. Tai padeda atkurti energiją ir išlaikyti susikaupimą. Pertraukų metu geriausia užsiimti fizine veikla – leidžia išlaisvinti sukauptą energiją, mažina nerimą, todėl lengviau susikaupti.

 

Motyvuoti ir skatinti. Teigiamas paskatinimas ir motyvacija gali padėti vaikui įveikti sunkumus. Kuo daugiau jausis palaikomas, tuo didesnė tikimybė, kad susikoncentruos į užduotį. Būtina pabrėžti, kad svarbūs ne tik rezultatai, bet ir pastangos, vedančios iki jų. Net jei vaikui nepavyksta atlikti užduoties idealiai, jo pastangos turi būti vertinamos. Užbaigtas užduotis galima apdovanoti – pagyrimu, maža dovanėle, papildomu laiku mėgstamai veiklai ar kt.

 

Išspręsti priežastis. Jeigu dėmesio koncentracijos problemas lemia nerimas, miego trūkumas ar sveikatos sutrikimai, pirmiausia būtina tai išspręsti. Tikėtina, kad tuomet dėmesingumas savaime normalizuosis.

 

Kreiptis į specialistą. Jei vaiko dėmesio sutrikimai tęsiasi ilgą laiką ir tai kelia didelių sunkumų, vertėtų konsultuotis su specialistais: vaikų psichologu, psichiatru arba neurologu. Taip galėsite pasitikrinti, ar dėmesio stoka nėra susijusi su sveikatos sutrikimais.

 

Autorė Jūratė Survilė