Paauglystė – metas, kai vaikystės saugumo jausmą keičia noras būti nepriklausomiems, o tėvai iš globėjų turi pamažu tapti patikimais patarėjais. Tai sudėtingas etapas abiem pusėms: paaugliui reikia laisvės augti, o tėvams – mokytis naujo santykio su vaiku. Šiame kontekste ypač svarbus pagarbus požiūris į paauglio asmeninę erdvę. Tai nereiškia atsitraukti, atsisakyti rūpesčio ar meilės. Priešingai – tai reiškia išmokti išlaikyti artimą, palaikantį ryšį naujomis sąlygomis. Kaip tai padaryti?

 

Asmeninės erdvės svarbaSerious,Empathetic,Mom,Listening,To,Sad,Frustrated,Teenage,Daughter,Kid

 

Vienas pagrindinių paauglystės uždavinių – suvokti, kas aš esu. Tėvų vertybės, įpročiai, gyvenimo būdas – iki šiol jie buvo natūraliai priimami. Tačiau paauglys nori pats pasirinkti, kuo tikėti, kaip atrodyti, kaip bendrauti. Tam būtina saugi erdvė, kurioje galėtų eksperimentuoti: su stiliumi, muzika, pomėgiais, net pasaulėžiūra. Todėl, jei vaikas pradeda klausytis muzikos, kuri atrodo keista ar net nemaloni, neskubėkite smerkti. Tai jo būdas tyrinėti save, o ne maištauti prieš jus.

 

Psichologų teigimu, savarankiškumo poreikis – viena iš pagrindinių paauglio psichologinių užduočių. Gebėjimas priimti sprendimus ir mokytis iš savo klaidų leidžia pasiruošti suaugusiųjų gyvenimui. Leiskite paaugliui pačiam planuoti laiką savaitgaliais, net jei tai reiškia ilgas valandas su draugais. Svarbiausia – aptarti pagrindines taisykles (kada grįš, kaip praneš, kur bus ir pan.), o ne kontroliuoti kiekvieną žingsnį.

 

Asmeninė erdvė paaugliams svarbi ir tuo, kad leidžia saugiai išgyventi jausmus. Paauglystėje jie dažnai būna stiprūs, nepastovūs, tai lemia natūralūs biologiniai, hormonų ir psichologiniai pokyčiai. Akis į akį susidurdamas su visomis emocijomis, saugioje aplinkoje paauglys mokosi jas pažinti ir suvaldyti.

 

Ką reiškia gerbti ribas?

 

Kito asmens erdvės gerbimas gali reikštis per skirtingus dalykus. Akivaizdžiausia ir paprasčiausia forma yra fizinis privatumas. Pasibelsti prieš įeinant į kambarį – paprastas, bet svarbus gestas. Savo kambario tvarkymo laisvė: net jei kartais vyrauja netvarka, tai dažnai būna laikina ir normalu. Vietoj tiesioginių reikalavimų verčiau padėti suprasti, kodėl tvarka svarbi sveikatai, komfortui, atsakomybei.

 

Ne mažiau reikšmingas paauglio asmeninių daiktų gerbimas. Telefonas, užrašai, kompiuteris, piešiniai – visa tai priklauso paaugliui. Svarbu nevartyti jų be leidimo. Jei kyla rimtų įtarimų dėl vaiko saugumo (patyčios internete, psichikos sveikatos problemos ar pan.), būtina elgtis jautriai – pirmiausia bandyti kalbėtis, o tik paskui, kraštutiniais atvejais, priimti sprendimus dėl asmeninių daiktų patikrinimo.

 

Paskutinis, bet tikrai ne mažiausiai svarbus aspektas yra psichologinės ribos. Tai gebėjimas priimti, kad vaikas gali turėti kitokią nuomonę, pomėgius ar net vertybes nei tėvai. Tai nereiškia, kad tėvų vertybės praranda reikšmę – paauglys tiesiog mokosi savarankiškai mąstyti.

 

Išsaugoti artumą

 

Paaugliui reikia žinoti, kad tėvai visada pasiruošę išklausyti, bet be prievartos. Naudinga kurti tradicijas: vakarinė arbata, bendra vakarienė be telefonų, trumpas pasivaikščiojimas savaitgalį. Jų metu galėtumėte atvirai nuoširdžiai pabendrauti, pasidalinti dienos įvykiais, mintimis.

 

Labai svarbu vaikui skirti dėmesį ne tik tada, kai kyla problemų. Būtina pastebėti jo pastangas: „Matau, kad labai stengeisi ruošdamas projektą“ ar „Smagu matyti, kaip džiaugeisi draugų kompanijoje.“ Nors dažnai atrodo priešingai, paaugliui vis dar svarbus tėvų priėmimas ir palaikymas – galbūt netgi labiau nei bet kada anksčiau.

 

Jeigu sunku tiesiogiai paliesti paaugliui aktualias temas, drovisi apie jas kalbėti, tėvai gali dalintis savo paauglystės patirtimis – tiek sėkmėmis, tiek nesėkmėmis. Tai padeda parodyti, kad visi susiduria su iššūkiais, o tėvai – irgi žmonės, žinantys, ką reiškia klysti, bijoti, drovėtis… Tokie netiesioginiai patarimai dažniausiai priimami kur kas ramiau nei tėvų pamokymai, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje.

 

Išmokyti kurti ribas

 

Be to, kad tėvai turi gerbti paauglio ribas, svarbu padėti jam pačiam išmokti šias ribas aiškiai apibrėžti ir ginti. Daugelis jaunų žmonių paauglystėje dar tik mokosi pasakyti „ne“, apibrėžti savo poreikius, saugoti emocinę ir fizinę erdvę tiek šeimoje, tiek tarp bendraamžių. Tėvai gali būti puikus pavyzdys ir mokytojai šioje srityje.

 

Modeliuoti sveiką ribų laikymąsi. Jei patys aiškiai ir ramiai nustatote ribas (pavyzdžiui, „šiuo metu esu pavargęs, todėl kalbėkime rytoj“), paauglys matys, kaip galima tai daryti pagarbiai.

 

Skatinti savigarbą. Kai vaikas sako (ar aiškiai tai parodo) „nenoriu dabar apie tai kalbėti“, svarbu priimti šį atsakymą, parodyti, kad jo jausmai svarbūs, net jei jums norėtųsi kitaip.

 

Mokyti konfliktų sprendimo.Svarbu padėti paaugliui suprasti, kad savo ribų gynimas neturi būti agresyvus ar žeisti kitų. Tai daryti būtina aiškiai, bet pagarbiai.

 

Gebėjimas kurti asmenines ribas ir jas ginti taps vertingu įgūdžiu, lydinčiu paauglį visą gyvenimą: tiek asmeniniuose santykiuose, tiek darbinėje veikloje ar kitose bendruomenėse.

 

Kada būtina įsikišti?

 

Asmeninių ribų gerbimas itin reikšmingas. Visgi yra situacijų, kai tėvai neturi kito pasirinkimo, tik kaip jas sulaužyti. Peržengti atžalos asmenines ribas svarbu, kai:

 
  • Pastebimas ilgalaikis užsisklendimas, depresijos požymiai.
  • Atsiranda staigus draugų rato pakeitimas į itin destruktyvų.
  • Kyla priklausomybių rizika (alkoholis, rūkymas, narkotikai ir kt.).
  • Yra savęs žalojimo ženklų.
 

Susidūrę su tokiomis situacijomis, tėvai pirmiausia turėtų atvirai pasikalbėti su paaugliu, tik be smerkimo, kaltinimų. Jei situacija rimta, nebijokite kreiptis pagalbos: psichologas, mokyklos socialinis darbuotojas ar gydytojas gali padėti rasti išeitį.

 

Paauglystė – iššūkių kupinas, bet nepaprastai prasmingas laikas tiek tėvams, tiek vaikams. Gerbdami augančio žmogaus ribas, kartu parodydami rūpestį, kantrybę ir atvirumą, padedame jiems išmokti svarbiausių gyvenimo pamokų: pasitikėti savimi, atsakingai rinktis ir palaikyti tikrus, nuoširdžius ryšius. Tikras artumas gimsta ne iš kontrolės, o iš pagarbos, priėmimo ir nuolatinio dialogo. Būtent šis artumas išlieka visam gyvenimui – net tada, kai vaikas jau seniai palikęs gimtuosius namus.

 

Autorė Jūratė Survilė