Vieną pagrindinių vaidmenų LNK televizijos seriale „Man reikia meilės“ kurianti Gabija Staniulytė savo laiką dalija net trims profesinėms veikloms. Be aktorystės, dar dirba šokių mokytoja vaikų darželyje ir studijuoja kineziterapiją. Gabija sako, kad aprėpti tiek dalykų nėra paprasta, tačiau ramina mintis, kad baigus studijas viskas stos į savas vietas.

 

Gabija Staniulytė - asmn.

 

Kaip nutiko, kad jūsų gyvenime atsirado net trys skirtingi darbai? 

   

Aktore svajojau būti nuo mažens, ir tėvai sakė, kad visuomet mėgau maivytis, vaidinti, parodijuoti. Bet turėjau ir kitų planų – būti kineziterapeute. Paskutiniais mokslo metais nusprendžiau stoti į aktorinį ir pirmiausia išbandyti šią veiklą, nes galvojau, kad pasukusi medicinos link paskui prie aktorystės negrįšiu. Na, o šokiai lydėjo taip pat nuo vaikystės. Buvau tik padariusi pertrauką, kai tapau mama, tada dvejus metus ilsėjausi nuo visų veiklų, visiškai pasinėriau į motinystę. Visgi ilgametė svajonė tapti šokių trenere ar mokytoja neišblėso – gavau pasiūlymą dirbti viename vaikų darželyje ir ryžausi pabandyti. Čia supratau, kaip stipriai išsiilgau šokių, todėl planuoju ir pati pradėti šokti, ne tik mokyti vaikus.

 

Kaip sekasi dirbti su darželinukais?

 

Normalu, kad dirbti su mažais vaikais yra iššūkis: kartais sunku išlaikyti jų dėmesį, išmokyti judesių, suvaldyti didelę grupę. Tačiau viskas įmanoma, tik reikia įdėti daug darbo ir daug kantrybės. Didelis malonumas, kai po kurio laiko pajauti atgalinį ryšį: visa grupė atbėga pasisveikinti, apsikabinti, sako, kaip pasiilgo manęs ir šokių pamokų. Nerealus jausmas, nes supranti, kad vaikams duodi kažką gero.

 

Ar apskritai esate „žmonių žmogus“? Gal todėl ir pasirinkote studijuoti kineziterapiją?

 

Kai stojau į kineziterapiją, ieškojau atsakymo į klausimus, ar esu žmonių žmogus, ar galiu nuolat bendrauti su jais. Pernai atlikau pirmą praktiką Ortopedijos centre, kur kasdien du mėnesius turėjau kontaktą su žmonėmis, ir man labai patiko. Jaučiau didelį pasitenkinimą, kad galiu padėti, konsultuoti, kad pacientams patinka mano užsiėmimai, kad jie įsiklauso į tai, ką sakau apie sveikatingumą.

 

Po studijų labai norėčiau suderinti visas veiklas, bet nežinau, kaip seksis, nes su vaidyba sudėtinga – niekada nežinai, kokie bus kiti metai, ar turėsi darbo, ar bus tuščias tarpas. Prognozuoti šią profesiją itin sudėtinga, dar nesu tiek įsitvirtinusi, kad turėčiau daug atvirų kelių, bet tikiuosi, jog viskas pavyks.

 

Kaip reaguojate, jei po aktorių atrankos nepasiseka gauti vaidmens?

   

Ruošiantis atrankoms tenka įdėti daug darbo ir, ko gero, man baisiausia aktoriaus darbo dalis yra būtent jos. Žinoma, su laiku pripranti, supranti, kad normalu negauti vaidmens, nes didžiulė konkurencija, bet iš pradžių priimdavau asmeniškai, būdavo skaudu. Dabar jaučiuosi ramesnė, nes pati šiek tiek keičiu profesinę kryptį, labiau linkstu prie kineziterapijos. Tai tikrai padeda sumažinti kartėlį, kai negaunu vaidmens.

 

Papasakokite apie darbo seriale „Man reikia meilės“ iššūkius.

 

Filmuojantis trečiame sezone daug iššūkių nepasitaiko, nes visi esame susigyvenę, susivaidinę, jaučiamės kaip didelė šeima. Viskas vyksta greičiau, sklandžiau, todėl į darbą einame gerai praleisti laiko. Pirmame sezone buvo daugiau iššūkių, nes į vaidybą grįžau po didžiulės pertraukos, reikėjo prisiminti, kaip atsipalaiduoti, kaip nesijaudinti, kaip greitai išmokti tekstus. Visa tai kėlė daug streso.

 

Kuo esate panaši į savo heroję? Gal sutampa kai kurie gyvenimiški aspektai?

 

Manau, kažkuo esu panaši, nes herojė ganėtinai kasdieniška, paprasta, be išskirtinių bruožų, ją kurdama kažkiek sutapatinau su savimi. Serialas taip pat gyvenimiškas, komedija daroma iš kasdienių buitinių kuriozų, kokių pasitaiko ir mano gyvenime.

 

Ar patinka žiūrėti į save TV ekranuose?

   

Tiesą sakant, nemanau, kad kažkada man bus visiškai ramu ir jauku žiūrėti į save ekranuose. Esu labai savikritiška, kartais gėda į save žiūrėti, atrodo, kad buvo galima viską padaryti geriau. Kartais jau pasitaiko momentų, kai pastebiu, kad koks nors juokelis visai neblogai pavyko, pasidžiaugiu savimi, bet tokių akimirkų dar mažai.

 

Kas didžiausias jūsų gerbėjas?

 

Pirmoje vietoje turbūt sūnus Arijus. Tiesa, dabar to didžiojo gerbėjo statusas po truputį mažėja, nes sūnus auga, jam ne taip įdomu žiūrėti į mamą televizoriuje, kaip pradžioje. Bet man džiugu, kad tėvai ir brolis su šeima nepraleidžia nė vienos serijos.

 

Kaip sekasi derinti darbus su motinyste? Kokių naujų spalvų savyje atrandate?

 

Su motinyste derinu ne vieną profesinę veiklą, tad iššūkių netrūksta, ypač šiais metais, kai pradėjau dirbti šokių mokytoja. Bet stengiuosi, bėgu, lekiu, verčiuosi per galvą ir kol kas viską suspėju.

 

Motinystė manyje išugdė daug gerų savybių, pavyzdžiui, kantrybę ir supratimą, kad kartais gyvenime reikia sustoti. Iš prigimties esu greitas žmogus, man reikia visko čia ir dabar. Motinystės dėka išmokau stabtelėti, pagalvoti, mėgautis akimirka. Sūnaus gimimas suteikė daug motyvacijos eiti į priekį, nebijoti naujovių, bandyti, perlipti per save ir tiesiog gyventi.

 

Kaip bėga laisvalaikis? Ką labiausiai mėgstate veikti?

 

Kartu su sūnumi patinka ilsėtis, žiūrėti filmukus. Jei savaitgalis laisvesnis, būtinai nuveikiame kažką smagaus: einame į kiną, pramogaujame batutų ar vandens parke.

 

Ką įdomaus teko išmokti, išbandyti dėl vaidmenų?

 

Išmokau atsipalaiduoti ir improvizuoti, kas mano profesinėje veikloje itin aktualu. Esu nedrąsi, bijau staiga pateikti kokią nors mintį, sulaiko baimė suklysti, o vaidinant seriale improvizacija reikalinga. Nors yra scenarijus, tekstas, bet su kolegomis jau esame susigyvenę, tad režisierius leidžia atsipalaidavus viską atlikti savaip, tik į temą. Taip personažai tampa gyvesni, dialogai natūralesni, atsiranda naujų spalvų. Smagu, kad išdrąsėjau, ne taip baisu vaidinant išgauti naujų atspalvių, pametėti idėjų.

 

Pirmame serialo „Man reikia meilės“ sezone teko jodinėti žirgais, taip pat užsiimti paviršiniu nardymu.

 

Ar apskritai mėgstate ekstremalias pramogas?

 

Anksčiau būčiau sakiusi, kad labai patinka, kad galiu mestis į bet ką ekstremalaus, bet susilaukus sūnaus mano požiūris absoliučiai pasikeitė. Tapau daug atsargesnė, prisibijanti ekstremalių pramogų. Prieš kažką pavojinga darydama gerai apgalvočiau, nenerčiau stačia galva.

 

Kas padeda išlaikyti vidinį balansą?

 

Paprasčiausia rutina. Stengiuosi laikytis disciplinos, aišku, ne visada pavyksta, bet labai svarbu laiku pavalgyti. Stengiuosi žiūrėti, ką valgau. Sveika mityba suteikia ne tik energijos, bet ir pasitikėjimo savimi. Būtina sportuoti. Anksčiau tai darydavau reguliariai, beveik kasdien, bet kai tiek darbų, kartais nepavyksta. Jei dieną nespėju pasportuoti, bent išeinu pasivaikščioti: labai greitu tempu nueinu 5–6 km, neišsitraukdama telefono, kad tikrai pravėdinčiau mintis, sąmoningai pakvėpuočiau grynu oru. Laiku einu miegoti, man svarbu išmiegoti bent 8 val., kitaip jaučiu nerimą, kad diena nebus produktyvi. Dar geriu daug vandens, visur su savimi turiu gertuvę. Atrodo, smulkmena, bet tokie rutiniški dalykai padeda susikaupti ir pozityviai nusiteikti – mano organizmas sveikas, švarus, todėl aš viskam pasiruošusi.

 

Kada būnate laimingiausia? Ar kažko trūksta iki pilnos laimės?

 

Gal ir trūksta aiškaus darbų susidėliojimo, nes dabar viskas šiek tiek išsibarstę. Bet tai normalu. Kai baigsiu studijas, viskas po truputį stos į aiškias, stabilias vietas. Man stinga to aiškumo, nes patinka, kai viskas suplanuota, kai žinau, kas laukia rytoj. Tai vienintelis dalykas, kuris kartais blaško, bet ramiai žiūriu į tai, nes žinau, kad pamažu viskas tvarkingai susidėlios. Tik reikia laiko.

 

Autorius Laima Samulė