Vaikų norų sąrašas gali būti nerealus ir neišpildomas… Ryšitės staigmenai ir parinksite žaisliuką savo nuožiūra. Tačiau kaip susidoroti su kalte, jog nepavyko įtikti? Nusivylimas dovana – naudinga patirtis, mokanti, kad gausa neateina lengvai ir be pastangų. Be to, autentiškas bendravimas – brangesnė vertybė nei daiktai.

 

Kultūrinis reiškinysUpset,And,Angry,Toddler,Boy,Opens,His,Christmas,Gift,And

 

Nusivylimas – natūrali emocija, atsirandanti suvokus nesėkmę. Mažiems vaikams jis atsiranda negavus norimos dovanos, pakvietimo į draugo gimtadienį ar sulūžus mėgstamiausiam žaislui. Vaikų psichinei sveikatai, bendram vystymuisi labai svarbu patirti nusivylimą ir išmokti susidoroti. Tačiau tėvams gali būti sunku, ypač per šventes, kai padidėja vartojimo, pirkimo ir dovanojimo lūkesčiai. Vakarų kultūroje meilė dažnai klaidingai siejama su materialiomis gėrybėmis. Juk Kalėdų Senelis žada išpildyti bet kokį norą. Toks požiūris užprogramuoja konfliktą, jei tėvai negeba įtikti, o vaikas gauna ne tą dovaną. Socialinis ir asmeninis spaudimas suteikti laimę ir džiaugsmą per materialius dalykus sunkiai pakeliamas finansinių sunkumų patiriančioms šeimoms, kurių ištekliai – riboti. Negalint nupirkti vaikui tobulos dovanos ir išpildyti svajonę, kyla papildomas stresas, gėda, kaltė dėl sugadintos šventės, palikto blogo prisiminimo. Tėvai bijo reakcijų, ypač jei mažylis tik mokosi reguliuoti emocijas ir nusivylimą išreiškia per pyktį.

 

Dėmesys tradicijoms

 

Prieššventinis laikotarpis ir švenčių savaitė susijusi ne su daiktų pirkimu, dovanojimu, o su buvimu kartu, meile, bendravimu, ryšio kūrimu. Tai turėtų būti šeimos pagrindas ir įskiepytos vertybės, kurias suaugęs vaikas perneš į savo šeimą. Tradicijos ir ritualai svarbūs kuriant prasmę ir priklausymo jausmą. Vaikų emociniam, socialiniam, pažintiniam vystymuisi svarbu būti kažko didesnio už save dalimi bei kurti teigiamus prisiminimus apie meilę ir saugumą šeimoje. Norint padėti atžaloms suprasti tikrąją švenčių prasmę, reikia puoselėti tradicijas, kurios suartina šeimos narius ir bendruomenę. Tai gali būti namų tvarkymas ir puošimas, imbierinių sausainių ar kūčiukų kepimas, aukojimas maisto bankui ar gyvūnų prieglaudoms, pagalba vienišiems kaimynams, apsilankymas bažnyčioje ar koncerte. Kasmet kartojamos tradicijos ir ritualai padeda vaikams suprasti, jog šventės – ne tik dovanos, bet ir geri darbai, artumas bei teigiami pokyčiai.

 

Duoti geriau nei gauti

 

Perkėlus dėmesį nuo gavimo prie davimo, vaikai gali tobulėti ir pajusti dėkingumo galią. Mokslininkai seniai įrodė, kad dėkingumas turi stebėtinai didelį poveikį psichinei sveikatai, pavyzdžiui, gerina savigarbą, miegą, ugdo empatiją. Taip pat verta prisiminti, kad nusivylimas yra gyvenimo dalis. Tėvai dažnai nori apsaugoti vaikus nuo neigiamų emocijų, tokių kaip liūdesys, pyktis, nepasitenkinimas. Tačiau, kad ir kaip keistai skambėtų, labai sveika nusivilti dovana po egle. Emocijos, kylančios susidūrus su įvairiomis patirtimis, būtinos vaiko psichinei raidai. Tėvų užduotis – ne apsaugoti, o suteikti įrankius, kurie padėtų valdyti emocijas ir tinkamai jas išreikšti. Gyvenime pasitaikys ne vienas ir ne du nusivylimai. Įdomu tai, kad mažieji daug greičiau pamiršta, jog buvo nepatenkinti jų lūkesčiai, o su amžiumi nuoskaudos vis gilėja. Jeigu tėvai moko susidoroti su nusivylimu, vadinasi, skatina prisitaikymą ir atsparumą sunkumams suaugusiųjų pasaulyje.

 

Nusivylimo įveikos mechanizmas

 

Pripažinkite jausmus. Priimkite vaiko nusivylimą be kaltės, asmeniškumo ar kito nepatogumo. Dovana – puiki, tačiau vaikas tikėjosi kažko kito. Tai tiesiog faktas. Galima susitaikyti, jog žmonės skirtingai vertina meną, madą ar maistą. Dėl to niekas nepyksta. Lygiai taip pat priimkite vaiko nepasitenkinimą. Leiskite žinoti, kad suprantate ir palaikote. Padėkite vaikui normalizuoti ir išreikšti jausmus, nesvarbu, ar verkia, ar pyksta. Skatinkite kalbėti apie tai, ką jaučia.

 

Pasidalykite patirtimi. Dažnai, kai vaikas nusivilia negavęs to, ko norėjo, tėvai taip pat jaučiasi blogai. Klaidinga kaltinti atžalą dėl savo neigiamų jausmų, neva jis turėtų jaustis dėkingas ir laimingas už tai, ką turi. Užuot priekaištavę ir moralizavę, parodykite empatiją. Apkabinkite vaiką ir papasakokite atvejį, kada patys buvote nusivylę ir nelaimingi. Galbūt prisiminsite istoriją iš savo vaikystės, kai po eglute radote keistą megztinį ir vilnones kojines, o ne žaisliuką ir saldainių. Patvirtinkite, kad vaiko emocijos pagrįstos ir jautėtės panašiai.

 

Palaikykite artimą ryšį. Visada, ypač per šventes, apgalvokite lūkesčius, kuriuos keliate vaikams. Užuot kalbėję apie dovanas, geriau planuokite, ką veiksite ir kaip praleisite laiką drauge. Jeigu Kalėdų rytas nėra toks, kokio tikėjotės, būkite atviri visiems scenarijams. Tiesiog palaikykite vaiką psichologiškai ir nesistenkite pakeisti subjurusios nuotaikos. Nusivylimas gali būti baisus, tačiau praeis. Leiskite vaikui pačiam išgyventi savo jausmus. Vėliau dėl to taps stipresnis ir atsparesnis.

 

Neklijuokite etikečių. Tokiose situacijose svarbu nepamiršti savo kalbos ir pažiūrų. Negalima apkalbėti ar gėdinti: „Elgiesi kaip išpaikintas. Nebūk mažas vaikas. Baik ožiuotisǃ Kiti būtų dėkingi ir džiaugtųsi.“ Pasiruošimas šventėms ir intensyvus bendravimas gali išvarginti tėvus, todėl natūralu prarasti kantrybę. Gali išryškėti ne pačios geriausios savybės. Jei norite palaikyti vaiko augimą ir tobulėjimą, turite ne tik mokyti, bet ir mokytis patys. Puiki proga susidoroti su savo nusivylimu. Nutraukite grandininę reakciją, kai vaikas nusivylė dovana, o jūs nusivylėte jo elgesiu.

 

Specialistės komentaras

Psichologė Ieva Lopėčiūtė 

 

Ar dažnai tėvai laiko ir dėmesio stoką vaikams kompensuoja materialiomis dovanomis?

   

Taip, šiuolaikinėje visuomenėje žmonės vis labiau užimti darbais, susikoncentravę į karjeros siekį ar įvairius turimus įsipareigojimus. Daug kalbama, kaip sudėtinga suderinti darbą ir šeimą. Neretai tėvai jaučiasi kalti dėl to, kad negeba skirti vaikams daugiau dėmesio, kokybiško laiko ir praleidžia įvairius svarbius gyvenimo įvykius. Materialinės dovanos naudojamos tarsi siekiant atpirkti ir sumažinti patiriamą kaltę. Nors daiktai suteikia laikiną džiaugsmą, ilgainiui toks kompensacinis mechanizmas gali prisidėti prie vaikų apleistumo jausmo. Materialinės dovanos neprilygsta emociniam ryšiui ir laikui, praleistam kartu. Taigi, problemos, kylančios dėl dėmesio trūkumo, įprastai lieka neišspręstos. Vaikai gali pasižymėti žemesne saviverte, nes nesijaučia mylimi ir svarbūs. Galimi emociniai ir elgesio sunkumai, kai nesąmoningai siekiama atkreipti tėvų dėmesį į save. Be to, tokiems vaikams gali būti sunku megzti ir palaikyti artimus tarpasmeninius santykius su kitais žmonėmis, nes emocinis artumas jiems mažiau pažįstamas, o santykių vertė matuojama remiantis materialine nauda.

 

Kartais ne iš blogos valios, o norėdami duoti vaikams tai, ko patys neturėjo vaikystėje, tėvai per daug lepina dovanomis. Šiuolaikinius vaikus sunku nustebinti, nes jie turi viską?

 

Kai dovanos tampa įprasta kasdienybės dalimi, natūralu, kad vaikų džiaugsmas ir nuostaba jas gavus mažėja. Pripratę prie nuolatinių dovanų vaikai negeba vertinti smulkmenų ir, siekiant sukelti teigiamas emocijas, reikalingi vis didesni, įspūdingesni pirkiniai, dėl ko gali kilti ir kitų sunkumų. Pavyzdžiui, pripratę prie nuolatinių apdovanojimų, neatsižvelgiant į situaciją, vaikai susiduria su žemesne motyvacija ir atkaklumu siekiant tikslų, kyla nerealistiškų lūkesčių, pastangos atrodo nereikalingos, mat viskas pasiekiama lengva ranka. Negana to, vaikai mokosi vertybių paprasčiausiu būdu – stebėdami tėvus bei aplinką, darydami išvadas, kas yra svarbu. Materialiomis dovanomis grįsta tėvystė neretai veda prie vaikų materializmo suaugus.

 

Kaip elgtis, jei vaikas nevertina dovanų ir pačio dovanojimo gesto arba vertina tik pagal kainą, populiarumo, naudos išraišką?

 

Tokiu atveju svarbiausia atsižvelgti į tai, su kuo patys siejate dovanas, kaip jas vertinate ir kokį pavyzdį rodote vaikams. Reikėtų aptarti su vaikais dovanojimo prasmę ir galimybę tokiu būdu išreikšti meilę, rūpestį ar kitus šiltus jausmus. Galima naudotis progomis ir skatinti vaikus dovanoti dovanas artimiems žmonėms, pavyzdžiui, įtraukti į dovanų kūrimo ar rinkimo procesus, apsvarstyti, kas svarbu žmogui, kuriam ruošiama dovana, kokie yra jo pomėgiai, aptarti, kaip jaustųsi gavęs tam tikrą dovaną. Rodydami teigiamą pavyzdį ir dovanojimą siedami su meile, rūpesčiu, dėkingumu ir dėmesiu, galite ugdyti vaikų empatiją, dėkingumą ir įprotį galvoti apie kitus žmones, padėti jiems pamatyti dovanojimą kaip meilės ir rūpesčio išraišką, o ne vien piniginę vertę.

 

Kaip vaikus skatinti teigiamai bei išlaikyti balansą tarp materialių ir nematerialių dovanų?

 

Derėtų vengti per didelio lepinimo dovanomis ir dovanų kaip dėmesio pakaitalo naudojimo. Svarbiausia parodyti, jog dovana gali tapti bet kas, kas sukelia kitam žmogui džiaugsmą ir tarsi praneša, kad dovaną ruošęs žmogus apie jį galvoja. Nėra aiškių taisyklių, kurios nurodytų, kaip išlaikyti pusiausvyrą tarp materialių ir nematerialių dovanų. Labai svarbus vaikams rodomas pavyzdys – tėvų ar kitų šeimos narių džiaugsmo išraiška ne tik gavus dovanotus daiktus, bet ir praleidus laiką kartu, mėgaujantis patirtimis, dėkojant už mažus dalykus ir malonumus. Rodydami, kaip džiaugiatės tiek daiktais, tiek laiku, praleistu kartu su šeima, skatinate vaikus branginti abiejų tipų dėmesį bei, neatsižvelgiant į tai, kokia yra dovana, suteikiate jai emocinę prasmę.

 

Autorius Jurgita Ramanauskienė