Gyvūnams, net žmonėms, būdinga nubrėžti ribas, apsiginti ar saugoti resursus naudojant fizinę jėgą. Pagrindinis šuns ginklas yra nasrai, kuriais lengva sužaloti ir sukelti sunkių traumų. Perauklėti agresyvų augintinį – sunku, tačiau įmanoma.

 

Priešiška reakcijaAggressive,Dog,Portrait,Shows,Dangerous,Teeth.,Animal,Hard,Attack,Head

 

Agresija apibrėžiama kaip grėsmingi veiksmai, nukreipti į žmogų, kitą gyvūną ar objektą, išreiškiami garsiniais ir fiziniais signalais. Šuo ne tik loja, urzgia, niurna, ūbauja, kramto tuščia burna, bet ir šiepiasi, demonstruoja dantis, nasrais gaudo orą. Ausys dažniausiai atmestos atgal ir priglaustos, ketera, t. y. plaukai kaklo, menčių zonoje, – pasišiaušusi, uodega – pakelta, kad atrodytų didesnis ir grėsmingesnis. Tai atgrasymo taktika siekiant parodyti ketinimus, kol kas nesileidžiant į fizinį kontaktą. Jeigu perspėjimas neveikia, šuo mano, kad priešininkas toliau kelia grėsmę, gali pulti ir įkasti.

 

Šių stadijų trukmė labai kinta, tai priklauso nuo keturkojo nervų sistemos stabilumo, charakterio, auklėjimo, anksčiau turėtos patirties, išorinių aplinkybių, todėl sunku nuspėti įvykių baigtį. Vieni šunys, pajutę pavojų, dažniau grasina, loja, bet kanda retai. Kiti griebia be įspėjimo.

 

Svarbu atpažinti pirmuosius agresijos požymius ne tik norint sukontroliuoti situaciją ir išvengti sužalojimų, bet ir siekiant laiku imtis priemonių, užkertančių kelią panašiam elgesiui. Reikia pripažinti, kad tai toleruojant šuo pradeda naudoti šį modelį kiekvieną kartą, kai kažko nori, įgauna viršenybę prieš žmogų, o šeima tampa įkaitais. Agresija netoleruotina, nepriklausomai nuo augintinio dydžioǃ

 

Komunikacijos būdas

 

Agresija – iš vilkų paveldėtas komunikacijos būdas. Gyvūnai nustato vietą grupės hierarchijoje, ginasi patys ir saugo jauniklius, sprendžia konfliktus dėl išteklių (teritorijos, maisto, teisės poruotis). Laukinėje gamtoje plėšrūnai niekada neskuba sužaloti vienas kitą, nes menkiausios traumos mažina galimybes medžioti ir išgyventi. Dažnai užtenka rodyti fizinę jėgą, galią ir motyvaciją. Priešas ar konkurentas atsitraukia, jei nenori veltis į konfliktus.

 

Taigi, šunų agresiją galima skirstyti į puolamąją ir gynybinę. O priežastys labai įvairios: baimė, skausmas, pavydas, resursų išsaugojimas (pašaro, žaislų, teritorijos, šeimininko), socialinė – dominavimo išraiška, grobuoniška, žaidybinė, seksualinė (nukreipta į tos pačios lyties gentainius kaip konkurentus). Kartais vienu metu veikia kelios aplinkybės, pavyzdžiui, šuo puola, nes bijo vaikų ir gina savo kiemą. Arba senas gyvūnas prastai mato ir orientuojasi, kenčia sąnarių skausmus ir sunkiai vaikšto, todėl agresyviai reaguoja į bet kokį gentainių socialinį kontaktą, net draugišką. Parodo ribas, kad jo netrukdytų.

 

Atsižvelgiant į taikinį, agresija gali būti nukreipta į konkrečius pažįstamus žmones ar gyvūnus, pavyzdžiui, anksčiau turėjus neigiamos patirties, arba generalizuotas pyktis be loginio paaiškinimo į visus žmones ar gyvūnus. Ši agresija – psichologinės traumos išdava, jei šuo buvo mušamas, nesocializuotas ir kitaip sugniuždytas.

 

Netinkamos pamokos

 

Šunų elgesį valdo ne tik pirmykščiai instinktai, bet ir žmogus. Daugeliu atvejų agresija yra išmoktas elgesys (veiksmo ir pasekmės ryšys) arba net šeimininko auklėjimo klaida. Pavyzdžiui, šuo nemėgsta kirptis nagų. Savininkas bandė atlikti procedūras, tačiau augintinis gynėsi dantimis, teko atsitraukti. Išmoko, kad gali kąsti ar tik šiepti dantis, o žmogus reaguos jam palankiu būdu. Nuvedus į kirpyklą elgsis panašiai ir bandys nustatyti ribas su svetimu asmeniu. Jei kirpėja nepasiduos ir sugebės sutramdyti, gali būti, kad gyvūnas nusiramins, supras, kas viršesnis, ir paklus. Tokiu atveju augintinis ir toliau neleis, kad šeimininkas kirptų nagus, tačiau toleruos procedūras kirpykloje.

 

Nežinodamas, kaip šuo mąsto, žmogus gali nesąmoningai skatinti elgtis agresyviai. Pavyzdžiui, keturkojis nori vytis judančius objektus – dviratininkus, bėgančius vaikus, kates, balandžius. Jei varžo pavadėlis, lieka tik aploti. Kaip reaguoja šeimininkas? Glosto šunį, ramina, kad jis nesinervintų dėl smulkmenų ir kitaip parodo dėmesį. Keturkojis supranta tai kaip skatinimą: „Aš puolu ir loju. Šeimininkas mane giria. Vadinasi, esu šaunuolis. Reikia daryti taip kiekvieną kartą pamačius ką nors judant“. Ydingas ratas nutrūktų, jei žmogus ignoruotų agresiją, perkeltų susidomėjimą nuo objekto į save, skatintų už ramią reakciją.

 

Kada normalu?

 

Agresyvus elgesys gali būti laikomas norma, jei nekelia pavojaus žmonėms ir kitiems gyvūnams. Štai stipresnė agresija į kito šuns agresiją be fizinio kontakto gali akimirksniu sustatyti hierarchiją ir išspręsti konfliktą be aukų. Net kalės auklėja įsidūkusius jauniklius suurgzdamos ar paspausdamos prie žemės. Maži šuniukai mokosi natūralaus elgesio – paklusti dominuojančiam. Juk nuolankumas – vienas iš dažniausių būdų, kaip baigiasi agresijos proveržis.

 

Šuns ir žmogaus sąveikoje nugalėtoju turėtų tapti dvikojė būtybė. Deja, statistika – negailestinga. JAV duomenimis, per metus šunys sukandžioja 2–5 mln. asmenų. Dažniau sužaloja nuosavi augintiniai, o ne nepažįstami ar benamiai. Tai reiškia, kad žmonės toleruoja agresiją, nemoka atpažinti įspėjamųjų signalų arba nelaiko problema, kol ji tampa nevaldoma ir pasireiškia baisiausia forma. Vis dar gajus stereotipas, kad mažų veislių šunys yra „natūraliai“ agresyvūs ir isteriški, todėl juokingi.

 

Neadekvatų elgesį gali lemti nebrandi nervų sistema. Kai kurie šunys genetiškai labiau nerimastingi, negali kontroliuoti savo atsako, nutraukti veiksmų ar sumažinti intensyvumą. Agresija gali prasidėti impulsyviai, neadekvačiai priežastims ir nenuslopti pasikeitus aplinkybėms. Seniems šunims vystosi degeneraciniai smegenų pokyčiai, panašiai kaip žmonėms sergant Alzheimerio liga.

 

Baimė ir pyktis vienu metu

 

Daugeliui šunų, kurie socializuojami, auklėjami ir mylimi, nebūdinga elgtis agresyviai, o susiklosčius aplinkybėms jaučiasi nejaukiai, net nerimauja dėl provokacijų. Situaciją galima stebėti susitikus dviem nepažįstamiems keturkojams.

 

Pirmiausia užsimezga akių kontaktas. Labiau pasitikintis šuo stovi tvirtai įsitempęs, spokso į konkurentą ir laukia, kol jis parodys menkiausią nuolankumo požymį. Ilgalaikis abipusis akių kontaktas jau laikomas grėsme abiem šunims. Drąsesnis bandys priartėti ir dar labiau išgąsdinti. Galbūt sutiktasis nuleis akis, pradės mirksėti, laižytis, atsitūps ir vėl atsistos, net suinkš reaguodamas į grėsmę. Tai nuolankumo požymiai. Dominuojantis šuo išdidžiai pasitraukia, nes pasiekė savo ir įrodė viršenybę. Tačiau situacija gali kardinaliai pasikeisti, jei nuolankusis staiga pabandys atgauti prarastą poziciją. Pajutęs atsitraukimą gali išdrąsėti ir užimti valdančiojo vaidmenį. Tuomet neverbalinis santykių aiškinimasis tęsis toliau.

 

Nepasitikintys šunys vienu metu gali elgtis ir agresyviai, ir bailiai, pagal varžovo keliamą grėsmę. Sunkiu momentu pasiduoda, o pasitaikius progai kimba į atlapus. Panašiai elgiasi mažo dydžio šunys, kurie jaučia šeimininko užnugarį ir gali bet kada pasiprašyti ant rankų, kur bus saugūs.

 

Valdymo priemonės

 

Apriboti erdvę. Svarbu išlaikyti tinkamą atstumą nuo stimulo. Jei šuo agresyviai reaguoja į gentainius gatvėje, būtina vedžioti tik su trumpu pavadėliu, pageidautina uždėti antsnukį. Jei puola svetimus žmonės, atėjusius į kiemą, negalima laikyti palaido. Būtina uždaryti erdviame voljere, tačiau neizoliuoti nuo to, kas vyksta.

 

Vengti trigerių. Ieškoti išeičių, kaip neatsidurti situacijose, kurios provokuoja agresiją. Vedžioti ten, kur nesilanko kitų žmonių, maža tikimybė sutikti šunų. Jei augintiniui būdinga aršiai ginti savo resursus, suteikti erdvės ir nesiartinti, kai ėda ir žaidžia. Kai kurie keturkojai iš prigimties nesutaria su katėmis. Kiti intuityviai vengia mažų vaikų. Reikėtų gerbti ribas ir sergėti nuo kontaktų.

 

Apsaugoti kitus. Net jei pavyks kontroliuoti šuns elgesį, nėra garantijos dėl aplinkinių žmonių ar gyvūnų. Nevalia palikti be priežiūros pririšto viešoje vietoje ar paleisti lakstyti svetimoje teritorijoje. Ant tvoros pakabinti įspėjamąjį ženklą, jog kiemą saugo agresyvus sargas. Neleisti, kad šunį erzintų vaikai ar neadekvatūs asmenys.

 

Nevalia bausti. Agresijos nepavyks pažaboti agresija. Fizinės bausmės greičiausiai turės atvirkštinį efektą, didins baimę ir gynybinę reakciją. Pasiteisina ignoravimas sudarant vaizdą, kad šuns agresyvumas nesukelia jokio atsakomojo veiksmo. Būtina skatinti pageidautiną elgesį ir girti tada, kai šuo nereaguoja į dirgiklį. Pozityviais metodais didinti šeimininko autoritetą ir stiprinti tarpusavio ryšį.

 

Kreiptis į dresuotoją. Jeigu šuo auklėjamas netinkamai, agresyvumas gali išryškėti jauname amžiuje. Yra vilties ištaisyti padėtį vadovaujant patyrusiam specialistui. Priglaudus vyresnį gyvūną, tikėtina, kad agresyvumas – neigiamos patirties rezultatas. Prireiks išmanymo, budrumo, laiko ir kantrybės, tačiau dažnai pavyksta pakeisti elgesį. Ne gėda pripažinti, jog sunku susitvarkyti su savo šunimi. Daug didesnė bėda palikti problemą savieigai ir nesąmoningai laukti nelaimės.

 

Autorius Jurgita Ramanauskienė