Kiekviena karta susiduria su savitais iššūkiais, kuriuos lemia skirtingos aplinkybės. Vienas reikšmingiausių veiksnių šiuolaikiniam jaunimui yra skaitmeninė erdvė, kuri daro įtaką daugeliui gyvenimo sričių – pradedant mokslu, baigiant asmeniniais santykiais. Kokių iššūkių bendraujant kyla jaunam žmogui ir kaip padėti?

 

Gyvo bendravimo vengimas Happy,Teenage,Boy,And,Girl,Holding,Gadgets,Near,Classmates,In

 

Ugdymo įstaigose, viešosiose erdvėse jaunimo grupelės lyg ir leidžia laiką kartu, bet daugelio rankose telefonas, kai kurie su ausinėmis. Vaikai nuolat naršo, klausosi muzikos ar tinklalaidžių ir tik retkarčiais persimeta vienu kitu žodžiu ar parodo ekranuose kažką, kas verta dėmesio. Vyresnės kartos atstovai jau atkreipė dėmesį į tai, kad daugiabučių kiemai ištuštėję, nes vaikai leidžia laiką namuose, bendrauja virtualiai. Į šį reiškinį galima pažvelgti dvejopai. Viena vertus, vaikai ir toliau bendrauja, tik pasikeitė bendravimo principas. Pavyzdžiui, užuot susitikę ruošti grupinės užduoties mokyklai ar universitetui, visi susijungia per išmaniuosius prietaisus ar atlieka tą patį darbą. Užuot vienas kitam gyvai pasakoję anekdotus ar aptarinėję aktualijas, jie siuntinėja atitinkamą socialinių tinklų turinį. Taip bendrauti, mokytis, pramogauti paprasta, nes nereikia dėti papildomų pastangų ruošiantis, kažkur vykstant, parvykstant. Taip pat bet kada galima išjungti bendro pokalbio garsą ir susikaupti užduočiai, ką sunku padaryti grupėje žmonių.

 

Kita vertus, reikėtų įvertinti tai, kad jaunimas turi bendrauti ne tik su bendraamžiais, kuriems priimtinesnė virtuali komunikacija. Iššūkių kyla ugdymo įstaigose, o vėliau jų pasitaikys ir profesinėje srityje. Jau nekalbant apie tėvus ar dar vyresnius artimuosius, kurie užaugę gyvo bendravimo laikais.

 

Kaip padėti? Stengtis su vaikais ir jaunimu kuo daugiau bendrauti gyvai, nenaudoti išmaniųjų prietaisų prie stalo, šeimos šventėse, išvykose. Skatinti su draugais kalbėtis ir žaisti ne tik virtualiai, sudaryti sąlygas pramogauti gyvai.

 

Prastėjantis raštingumas

 

Pedagogai atkreipia dėmesį, kad bendravimui persikeliant į virtualią erdvę kyla bėdų ne tik su sklandžiu kalbėjimu, bet ir raštingumu. Įprotis trumpinti žodžius ar net visą frazę parašyti akronimu, žinutėse nevartoti lietuviškų raidžių, mintį išreikšti paveiksliuku neigiamai veikia gebėjimą taisyklingai rašyti ir skirti žodžius, raiškiai reikšti mintis, rašyti ilgais ir vaizdingais sakiniais. Taip pat tiek sakytinėje, tiek rašytinėje kalboje vis dažniau girdimi angliški žodžiai. Įdomu tai, kad kalbininkai didelės problemos neįžvelgia, nes, anot jų, kalba – gyva, nuolat kintanti (juk dabartinė lietuvių kalba gerokai skiriasi nuo vartotos, pavyzdžiui, K. Donelaičio „Metuose“). Problema išlieka pačiose ugdymo įstaigose, nes moksleiviai ir studentai gali gauti prastesnius vertinimus.

 

Galima įžvelgti šviesiąją pusę – tobulėjančius anglų kalbos įgūdžius. Daugelis vaikų nuo mažens angliškai kalba, vėliau ir rašo, skaito puikiai, todėl ateityje jiems nekils problemų darbinantis ne tik Lietuvos, tačiau ir bet kurios kitos pasaulio šalies įmonėse. Puikios anglų kalbos žinios praverčia ir kelionėse, kur vyresnės kartos žmonės, mokantys tik rusų kalbą, dažnai jaučiasi nepatogiai.

 

Kaip padėti? Norint, kad jaunimas puikiai kalbėtų ir rašytų lietuviškai, reikia skatinti skaityti knygas, bendrauti žodžiu ir žinutėmis tik taisyklinga lietuvių kalba bei prašyti to paties. Kuo dažniau vaikui leisti pasakoti apie dieną, kelionę, knygą, žaidimą, o ne užduoti klausimų, į kuriuos atsakytų vienu žodžiu.

 

Dėmesingumo sutrikimai

 

Didžiojoje Britanijoje internetinės mokymosi platformos „Kapow Primary“ atliktas tyrimas parodė, kad dabartinio jaunimo susikaupimo laikas – rekordiškai trumpas. Prieš 20 metų vaikų ir paauglių dėmesys šokinėjo vidutiniškai kas 2,5 min. Dabar dėmesio išlaikymo vidurkis sumažėjo iki 47 sek. Pasak specialistų, tai lemia laikas, leidžiamas socialiniuose tinkluose, tokiuose kaip „TikTok“ ir pan. Dėl jų įtakos vis daugiau vaikų yra išsiblaškę, sunkiau susikaupia atlikdami užduotis, linkę jas atlikti ne iki galo arba nekokybiškai, paskubomis, dažnai netgi stengiasi vienu metu daryti keletą veiklų. Tai tampa nemenku iššūkiu pedagogams. Įdomu tai, kad dėmesio neišlaikymas veikia ne tik akademinę sritį, bet ir bendravimą.

 

Tad vaikai, būdami kartu, iš rankų nepaleidžia telefono, vis žvilgčioja į ekraną. Arba bendravimu laiko nuotoliu žaidžiamus vaizdo žaidimus, kai „pokalbiai“ apima komandas žaidimo misijoje. Toks elgesys lemia paviršutinišką bendravimą: niekas iki galo neišklausomas, artimai nepažįstamas, nesigilinama į kito rūpesčius ar emocijas. Tai viena iš priežasčių, kodėl daug jaunuolių jaučiasi vieniši, nesuprasti, niekam nerūpintys. Deja, tai gali būti susiję ir baisia savižudybių statistika – mūsų šalyje per metus vis dar nusižudo apie 500 žmonių.

 

Kaip padėti? Skatinti gyvą bendravimą. Kalbantis su atžalomis skirti nedalomą dėmesį, plėtoti gilius, ilgus pokalbius be pašalinių trikdžių. Jei vaikų šeimoje daugiau, bent valandą pabendrauti su kiekvienu atskirai. Mokyti parodyti dėmesį ir rūpestį kitu, klausti: „Kaip jautiesi?“, „ar viskas gerai?“, „kuo galiu padėti?“ ir pan.

 

Vartotojiški santykiai

 

Didelis iššūkis šiuolaikiniam jaunimui – romantiški santykiai, kuriuos iš esmės keičia pažinčių programėlės. Statistikos duomenimis, viena populiariausių pažinčių programėlių „Tinder“ turi net 75 mln. aktyvių vartotojų. Žinoma, tokių programėlių yra ne viena. Toks susipažinimo būdas grįstas ne nuoširdžiu bendravimu, draugyste, simpatija, bet vartotojiškumu: patiko nuotrauka – susitikome, permiegojome, pasimatyme nepatiko – greitai ieškome kito. Vykstant į kitą miestą ar šalį, užtenka pažymėti varnelę, ir jau toje teritorijoje ieškoma naujo „grobio“ žinant, kad viešnagė truks vos dieną.

 

Pasak psichologų, pažinčių programėlės primena emocinius amerikietiškuosius kalnelius: kai žmogus sulaukia pirmos žinutės, ima puoselėti viltį ir svajones, kol po pirmojo susitikimo ateina nusivylimas, ir toks procesas kartojasi. Taip pat į potencialų ryšį nežiūrima rimtai, nes vos vienas piršto judesys skiria nuo galbūt geresnio varianto. Susiduriama su pasirinkimo paradoksu: kuo daugiau variantų, tuo sunkiau žinoti, ko iš tiesų nori ir kas tiktų. Tam, kad galėtum kurti ilgalaikius santykius, reikia iš tiesų pažinti žmogų, kas neįmanoma nei iš trumpo aprašo pažinčių programėlėje, nei iš vieno pasimatymo.

 

Kaip padėti? Skatinti gyvą bendravimą, mokyti nepasitikėti tuo, ką žmogus rodo ir rašo skaitmeninėje erdvėje. Kalbėti apie artimos pasaulėžiūros, bendrų vertybių svarbą. Svarbiausia – patiems neskubėti ir neskubinti kitų santykiuose.

 

Pasitikėjimo stoka

 

Tai dar vienas žalingas skaitmeninės erdvės poveikis jaunimui. Bet kas, ką pasakysi arba padarysi, gali būti užfiksuota visuomet po ranka esančiu telefonu ir paviešinta socialiniuose tinkluose ar kitose platformose, todėl jaunimas mažiau pasitiki aplinkiniais. Verta įsidėmėti, kad nepasitikėjimo šešėlis krinta ir ant tėvų ar globėjų, kurie nori į socialinius tinklus kelti vaikų nuotraukas. Daugelis tai daro iš geros valios, norėdami pasidžiaugti, pasididžiuoti ar tiesiog parodyti, kaip atrodo ir ką veikia atžala. Visgi tai žalingas elgesys. Pasak psichologų, tėvai neturėtų kelti vaikų atvaizdo į socialinius tinklus, nebent pats to paprašytų arba duotų sutikimą viešinti jo gyvenimo akimirką. Kitu atveju pažeidžiame vaiko pasitikėjimą.

 

Pasitikėjimo tarp jaunimo trūksta ir dėl minėtų vartotojiškų santykių, paviršutiniško bendravimo. Jaunam žmogui tiesiog sunku suprasti, kuo jis gali pasitikėti ir prie ko veda santykis su kitu žmogumi. Anksčiau gėdingą ar jautrią akimirką galėjai išgyventi kelias dienas kaistančiais žandais pabuvęs savo kambaryje ir pamiršti. Dabar bet kuri situacija gali būti eskaluojama mėnesiais, tapti milijonus peržiūrų renkančiais vaizdeliais. Nenuostabu, kad sunkiau atsiverti, pasitikėti ir jaustis laisvai.

 

Kaip padėti? Stiprinti vaikų pasitikėjimą savimi, būti tais, kuriais atžalos gali visiškai pasikliauti bet kokioje situacijoje. Ugdyti kritišką mąstymą, gebėjimą atsirinkti nuoširdžius žmones. Pasakoti apie svaigiųjų medžiagų poveikį ir pavojus.

 

Saugumo problemos

 

Bendravimas virtualioje erdvėje, ypač pažinčių programėlėse, gali būti pavojingas. Girdėta ne viena istorija, kai užkimbama ant sukčių, kurie siekia finansinės naudos, tuo pat metu apgaudinėdami keliasdešimt naivuolių. Įsimylėję žmonės klimpsta į skolas, kad patenkintų „antrosios pusės“ įgeidžius, kol galiausiai sužino, kad jokių santykių net nebuvo. Pavojinga eiti į pasimatymus su nepažįstamais asmenimis, juolab juos vestis į namus, ką drąsiai daro pažinčių programėlių karta.

 

Nors jaunimas aktyviai naudojasi socialiniais tinklais, siunčiasi programėles ir žaidimus, perka daiktus internetu, vis dar stinga žinių apie asmens duomenų apsaugą ir bendrai saugumą virtualioje erdvėje. Verta įsidėmėti, kad skaitmeninėje erdvėje kyla ne tik finansinių nuostolių rizika. Tai erdvė patyčioms, kurias sukontroliuoti beveik neįmanoma – kartą įkelta nuotrauka ar vaizdo įrašas internete klaidžios amžinai ir bet kada gali išgyventi naują sklaidos bangą. Deja, vaikams gali trūkti suvokimo, kad tokia netiesioginė žala kitam skausminga, juk internete itin populiarūs pašiepiantys vaizdo įrašai.

 

Kaip padėti? Mokyti apie saugumą virtualioje erdvėje ir realybėje, asmeninių duomenų saugojimą; paaiškinti apie patyčias, įžeidžiančius komentarus (niekada neatmeskite tikimybės, kad atžala gali tyčiotis).

 

Bendravimas su nepažįstamaisiais

 

JAV nuo mažų dienų visi puikiai žino frazę „stranger – danger“ (nepažįstamasis – pavojus). Mes irgi augome žinodami, kad nevalia iš svetimo žmogaus imti saldainių, sėstis į jo automobilį ir pan. Šiuolaikiniai vaikai ir toliau šalinasi nepažįstamųjų realybėje, tačiau virtualioje erdvėje situacija visai kitokia. Visų pirma, socialiniuose tinkluose stebimas nepažįstamų žmonių kuriamas turinys, komentaruose diskutuojama su įvairiais asmenimis. Vaizdo žaidimai žaidžiami prisijungus prie bet kurios pasaulio šalies žaidėjų. Jau girdėtos kelios istorijos Lietuvoje, kai priėmę į draugus bendraamžę mergaitę vaikai iš tiesų kalbėjosi su nepažįstamu suaugusiu vyru, kuris prašė detalių apie asmeninį gyvenimą, nuotraukų ir kt. Socialinių tinklų laikais sudėtinga vaikus apsaugoti nuo nepažįstamųjų ir jų kėslų. Taip pat fiziškai neįmanoma sukontroliuoti, apie ką ir kaip bendrauja atžala, ar nerizikuoja patekti į pavojingą situaciją, ar nekviečia kokio nors peštuko susitikti ir gyvai išsiaiškinti komentaruose užvirusio ginčo.

 

Kaip padėti? Leisti vaikams registruotis socialiniuose tinkluose tik tada, kai sulaukia nustatyto amžiaus, diegti jų prietaisuose tėvų kontrolės programėles. Mokyti apie saugų bendravimą internete neatskleidžiant asmeninių duomenų, tikrosios buvimo vietos, nesidalinant nuotraukomis, nepriimant į draugus nepažįstamų žmonių.

 

Netinkami autoritetai

 

Virtuali erdvė skatina iškreiptus autoritetus: jaunimui sektinu pavyzdžiu gali tapti nuogybes už pinigus rodanti mergina, asmeninio gyvenimo skandalais išgarsėjusi ir milijonus uždirbanti nuomonės formuotoja, pavojingas medžiagas geriantis ar uostantis mušeika, dangoraižiais šokinėjantis ekstremalas ir t. t. Jaunas žmogus neretai linkęs atkartoti dievuko išvaizdą, bendravimo manierą, rengimosi būdą ir, žinoma, elgesį. Kai kuriais atvejais tai gali privesti prie pavojingų dalykų – svaigiųjų medžiagų vartojimo, tam tikros formos prostitucijos, smurto ar net savižudybės. Augant natūraliai keičiasi vaikų autoritetai, pavyzdžiui, tėvus keičia mokytojai ar treneriai. Verta įsidėmėti, kad jauni žmonės lengvai pasiduoda įtakai, todėl be galo svarbu žiūrėti, į ką jie lygiuojasi: su kokiais draugais bendrauja, kokios muzikos klausosi, kokius užsiėmimus nori lankyti, apie kurią garsenybę teigiamai atsiliepia ir pan.

 

Kaip padėti? Ugdyti vaiko savarankiškumą, loginį mąstymą, pabrėžti unikalumo svarbą. Paaiškinti apie bandos jausmo keliamus pavojus. Stengtis sudominti moraliais ir teisingais žmonėmis. Patiems rodyti gerą, dorą pavyzdį.

 

Tėvų įtaka

 

Psichologai atkreipia dėmesį, kad vaikai negimė su planšete ar telefonu rankoje – kažkuriuo momentu tėvai juos įdavė, nes neturėjo laiko, sveikatos ar galimybių skirti dėmesio. Visiškai nieko blogo, kad šiuolaikinis jaunimas dalį laiko praleidžia su išmaniaisiais prietaisais: šis įgūdis jau privalomas tiek dabartinei, tiek ateities kartoms. Jei visiškai neleisite naudotis, teks stipriai dirbti, kad kompiuteriniu raštingumu pavytų bendramokslius ar kolegas. Taigi, drausti negalima, tik svarbu riboti.

 

Pasak specialistų, vaikai ir paaugliai prie ekranų neturėtų praleisti daugiau nei 2 val. per dieną. Neleiskite ekranams blaškyti dėmesio, kai bendraujate, kai vaikas mokosi ar atlieka kitas užduotis. Rodykite savo pavyzdžiu, kaip gera patirti šią akimirką, kas minutę nežiūrint į ekranus: jei valgome – tai valgome; jei kalbamės – tai kalbamės; jei žiūrime į laužą / vandenį / saulėlydį – tai žiūrime.

 

Bene svarbiausia – akcentuoti kokybišką gyvą bendravimą, kurį tik papildo virtualus. Jei vaikams bus gera bendrauti su tėvais, tokio pat malonaus bendravimo jie sieks ir su kitais.

 

Įdomu

 
  •  Teigiama draugystė stiprina imunitetą, padeda sumažinti patiriamą stresą.
  •  Netinkami draugai didina įtampą, nerimą, gali paskatinti depresiją, net sužadinti mintis apie savižudybę.
  •  Iki 12 m. vaikai nemoka priimti svarbių sprendimų, todėl lengvai pasiduoda draugų įtakai.
  •  JAV vykdytoje moksleivių apklausoje, 12–18 m. vaikai nurodė turintys 7–9 bičiulius, iš jų artimiausius – 2–3.
  •  70 % paauglių draugysčių užsimezga ugdymo įstaigose ir būreliuose, likusios – socialiniuose tinkluose.
  •  13–17 m. vaikai nurodo, kad susirašinėjimas žinutėmis – populiariausias būdas bendrauti su draugais.
  •  Statistikos duomenimis, 56 % „Tinder“ vartotojų programėlę tikrina kasdien, 58 % iš jų – kelis kartus per valandą.
 

SPECIALISTĖS KOMENTARAS

 

Geštalto terapeutė ir lektorė, biblioterapeutė, psichologinių knygų autorė Daiva Žukauskienė

 

Kaip mokyti vaikus bendrauti?

 

Ne paslaptis, kad vaikai mokosi iš pavyzdžio, tad ir su draugavimu tas pats. Draugystė nėra duotybė – tai darbas, veikla, įsitraukimas, iniciatyva, kurią reikia skatinti. Dažnai vaikai neturi draugų ar nemoka draugauti, kai jų tėvai yra vienišiai, atsiskyrėliai ar turi siaurą socialinį ratą.

 

Išmokyti draugauti gali tik tas, kuris pats bičiuliaujasi. Draugauti – tai skirti laiko kitam žmogui, inicijuoti veiklas, įtraukti į savo pomėgius, laisvalaikį ar net darbą, sakyti „taip“ draugų teikiamiems pasiūlymams.

 

Draugystė yra pasitikėjimas kitu, kartais pasiaukojimas, tolerancija ir gebėjimas daryti kompromisus. Suaugusieji vaiką gali įtraukti į draugavimo procesą, paaiškinti draugystės vertę ir prasmę – tai jau emocinio intelekto lavinimas. Draugystė gali tapti vertybe, jei išaiškinama jos prasmė, išmokoma ją vertinti ir puoselėti.

 

Autorius Laima Samulė