Seksas – natūrali suaugusių žmonių gyvenimo dalis, tačiau iki šiol apie tai kalbėti nejauku. Tiesa, ši tema mėgstama rašytojų, juk iki skaitmeninio amžiaus pagrindiniai žinių apie seksą šaltiniai buvo knygos. Tad nenuostabu, kad būtent knygos per šimtmečius kūrė sekso kultūrą ir keitė požiūrį į fizinį malonumą.

 

Pažintis su seksualumuCreative,Abstract,Template,Collage,Of,Sexy,Female,Legs,Read,Book

 

Mokslininkai vieningai sutaria, kad vieni seniausių sekso vadovų ir seksualinė literatūra kilę iš senovės graikų ir romėnų kultūrų. Archeologai randa seksualinių vaizdų ant pirčių ir viešnamių sienų, kurios tuo metu buvo savotiškas knygų pakaitalas. Kai kurie žinomiausi senovės Romos laikų piešiniai rasti Pompėjos Stabiano pirčių kasinėjimų vietoje. Stabiano sienos padengtos freskomis, vaizduojančiomis įvairius seksualinius veiksmus, pozas, metodus ir seksualinį elgesį. Dalis jų, kaip manoma, atvaizduoja senovės Romos sekso praktikas. Manoma, kad senovės romėnų poetas Ovidijus parašė vieną seniausių Vakarų sekso žinynų, pavadintų „Ars Amatoria“ (Meilės menas). Jame buvo trys atskiros knygos, kiekviena parašyta eiliuotai. Pirmosios dvi knygos buvo skirtos vyrų auditorijai. Viena jų patarė, kaip užkariauti moters širdį, o kita – kaip išlaikyti ją kaip meilužę ir partnerę. Trečioji serijos knyga skirta moterims. Patarinėjama, kaip priversti vyrus įsimylėti. Nors tokių knygų praktiškumas seksualinės praktikos atžvilgiu buvo ribotas, jos vis vien suteikia istorinį vaizdą apie lyčių vaidmenis ir santykius senovės Europos kultūroje.

 

Knyga be konkurentų

 

Seksualinė literatūra ir sekso žinynai, kaip erotinio meno formos, egzistavo Europos, Šiaurės Amerikos ir, žinoma, Azijos kultūrose per visą istoriją. Bene garsiausia sekso knyga vis dar laikoma „Kama Sutra“. Nors vertinama kaip ankstyvas įvairių sekso pozų rinkinys, iš tiesų knyga, parašyta maždaug 320–550 m. po Kr. Indijoje religijos studento ir filosofo Malanagos Vatsjajano, apima gerokai daugiau temų. „Kama“ – sanskrito kalbos žodis, reiškiantis malonumą. Priešingai populiariems įsitikinimams, „Kama Sutra“ yra ne tik sekso vadovėlis. Knygoje aptariamos tokios temos kaip menas gerai gyventi, meilės prigimtis, gyvenimo draugo paieškos ir santykių kūrimas bei puoselėjimas. Seksualinės sampratos, kurias dauguma žmonių sieja su „Kama Sutra“, Vakarų kultūroje tapo žinomos tik XIX a. pabaigoje, kai britų tyrinėtojas Richardas Francis Burtonas su Indijos archeologo Bhagwan Lal Indraji pagalba į anglų kalbą išvertė šį intriguojantį vadovą. Nors daugelis ekspertų mano, kad tyrinėtojo versija yra netikslus ir net klaidinantis vertimas, joje aprašytos seksualinės pozos patraukė žmonių dėmesį. Tai viena priežasčių, kodėl žmonės vis dar galvoja apie „Kama Sutra“ kaip apie egzotiškų sekso pozų vadovėlį. Teigiama, kad „Kama Sutra“ galėtų būti tinkamai išversta kaip „Malonumo aforizmai“, ji sudaryta iš septynių knygų, iš kurių tik viena detalizuoja kūno intymumą. Dažnai klaidingai manoma, kad „Kama Sutra“ yra šventas tekstas, tačiau ji pati savaime nėra susijusi su religinėmis praktikomis. Senovės Indijoje seksas ir seksualumas buvo didelė bendros kultūros dalis. Poligamija ir poliamorija buvo paplitusios. Nuogybių mene irgi gausu, o seksas laikytas santuokine pareiga – ne tik žmonos, bet ir vyro. Nors tai privatus reikalas, buvo tikimasi, kad abu partneriai betarpiškai džiugins vienas kitą.

 

Seksas domino visus

 

Niujorko sekso muziejuje iki 2017-ųjų veikusioje parodoje sekso temoms neabejingi lankytojai galėjo išvysti šiuolaikinių sekso knygų istorijos apžvalgą. Parodos organizatoriai teigė, kad, nepaisant bandymų cenzūruoti, sekvestruoti ar sunaikinti šią seksualinę praeitį, iš ankstesnių kartų likę artefaktai įrodo, kad mūsų protėviai nebuvo tokie aseksualūs, kaip norėtų manyti kuklioji visuomenės dalis. Pasirodo, iki XVIII a. romanai tapo nepakeičiama atraktyvia priemone Europoje, populiaria tarp aristokratų ir raštingų vargšų. Rašytojams pradėjus tyrinėti visus gyvenimo aspektus – viešą ir privatų, kai kurie jų pasuko sekso link, mat buvo aišku, kad tai leis prasimanyti gerokai daugiau pinigų. Nors tradicinės visuomenės priešinosi sekso temoms ir tokias rašliavas kritikavo, tačiau jos vis vien neprarado aktualumo. Švietimo epochos idėjas puoselėjantys jaunieji rašytojai siekė sugriauti praeities tradicijas, nesvarbu, ar tai būtų politinė, ar bažnytinė santvarka. Naujasis pasaulis buvo toks, kuriame viešpatavo protas, iškeldamas individualų gėrį aukščiau kolektyvinės visumos. Anot mokslininkų, taip sąmoningai kėsintasi į visuomenės įpročius ir ritualus. Augant raštingumui, vis daugiau žmonių turėjo prieigą prie erotinių ar net atvirai pornografinio turinio romanų. Bene žinomiausia tokių knygų tapo anglų romanisto Johno Clelando išleista knyga „Fanny Hill“. 1748 m. J. Clelandas areštuotas už 840 svarų sterlingų skolą ir įkalintas kalėjime, kuriame išbuvo daugiau nei metus. Dar būdamas kalėjime rašytojas užbaigė savo istoriją. Romanas išleistas dviem dalimis – 1748 m. lapkritį ir 1749 m. vasarį. Tai istorija apie neturtingos kaimo merginos, kuri ilgainiui tapo turtingo vyro žmona, gyvenimą. Keliose knygos dalyse pateikiami aiškūs veiksmai, ryškios detalės, o kai kuriose romano versijose netgi yra iliustracijų apie intymų herojės gyvenimą. Knygoje aprašoma homoseksuali suteitis ir analinis seksas, sadomazochizmas ir vaidmenų apsikeitimas bei kitos lytinių santykių atmainos. Nenuostabu, kad tai sukėlė tradicinės visuomenės šurmulį.

 

Knygų draudimo laikotarpis

 

Neatsižvelgiant į sekso knygų poreikį ir populiarumą, Europoje ir Šiaurės Amerikoje sekso žinynai skirtingais istorijos laikotarpiais buvo visiškai uždrausti, ypač per Viktorijos epochą (1837 m. iki 1901 m.). Tuo metu daugumą seksualinės medžiagos sudarė neteisėta pornografija, gauta iš kitų šalių arba iš pogrindžio spaustuvių. Seksualinė informacija buvo prieinama tik gydytojams ir kitiems medicinos specialistams, daugiausia dėmesio skiriant seksualiniams sutrikimams ar disfunkcijoms. Dažnai šie tekstai parašyti lotynų kalba, o tai ribojo jų prieinamumą plačiajai visuomenei. Politinio klimato pokyčiai ir įstatymai turėjo įtakos sekso vadovų paplitimui, tačiau juodoji rinka leido šio tipo literatūrai išlikti iki mūsų dienų. Pavyzdžiui, po Johno Clelando išleistos knygos „Fanny Hill“ sukelto skandalo, erotinę medžiagą buvo galima tik importuoti. Taip Niujorkas tapo augančios sekso knygų pramonės centru. Žemutiniame Manhatane įkurtos parduotuvės, kuriose prekiauta tokio tipo leidiniais. 1840 m. Europos sekso knygų importas uždraustas teisės aktais, taip paskatinant neteisėtą jų gamybą namuose.

 

XIX a. pradžioje išpopuliarėjo maži erotinių komiksų stiliaus bukletai. Šios brošiūros skirtos to meto tabu pavaizduoti geresnėje šviesoje. Tiesa, šių bukletų gamyba ir platinimas buvo neteisėtas bei brangus. XIX a. populiaria sekso knyga tapo „A Pretty Girl’s Companion“. Tai paprastas lankstinukas, kuris veikė kaip mokomasis sekso vadovas. Tekste ir iliustracijose pateikiamos detalės leido išmokti, kaip, pavyzdžiui, iš žvakių vaško suformuoti vyrišką falą. Vadove išsamiai aprašomos venerinės ligos ir į ką reikėtų atkreipti dėmesį kalbant apie jaučiamus simptomus, tačiau ne visa informacija buvo tiksliai pateikta. Panaši sekso knyga išleista 1899 m. „The Horn Book – A Girl’s Guide to Knowledge of Good and Evil“ pavadintoje knygoje pateiktas išsamus sekso vadovas. Ji apibūdinama kaip viena šokiruojančiausių kada nors išspausdintų sekso knygų. Anot kritikų, buvo neaišku, kur baigiasi anatomija ir prasideda seksas. Bėgant metams sekso vadovai rašyti visiems ir apie viską, t. y. juose buvo informacijos apie įvairias sekso formas, tokias kaip oralinis, analinis, ir buvo skirti tiek heteroseksualiai, tiek homoseksualiai auditorijai. Neatsižvelgiant į istorinius ir šiuolaikinius skirtumus, sekso vadovai egzistavo, kad palengvintų tai, kas socialiai ir kultūriškai manoma yra sveikas seksualinis elgesys.

 

Autorius Monika Budnikienė