Šeima – visuomenės pagrindas, nuo kurio priklauso, kokioje bendruomenėje, valstybėje ir pasaulyje gyvename. Šeimą sudaro tėvai ir vaikai, tačiau šiuolaikiniame pasaulyje jos samprata keičiasi, o ribos plečiasi. Tai kelia įvairių diskusijų, protestų, net baimių, ar ateityje vis dar išliks šis socialinis reiškinys.

 

Bendruomeninės šeimosHappy,Young,Family,Dad,,Mom,And,Two,Children,Daughters,Playing

 

Iki XIX a. tradicinę lietuvių šeimą sudarė kelios drauge gyvenusios kartos: sūnaus ir dukros šeimos bei seneliai. Toks bendruomeninis gyvenimas vyravo dėl pragmatiškumo: jaunesni šeimos nariai dirbo sunkius ūkio darbus, o senoliai prižiūrėjo anūkus, gamino valgyti, tvarkė namus. Nemažai šeimų kaimo vietovėse ir dabar gyvena kelios kartos po vienu stogu. Tokia praktika rečiau pasitaiko miestuose ir dėl mažesnio būsto ploto, ir dėl gyvenimo būdo.

 

Kelių kartų šeimos tradicijos tebėra plačiai paplitusios kai kuriuose Vidurio Europos kraštuose, Balkanuose. Islamo šalyse vyrauja išplėstinės šeimos, reiškiančios kelių branduolinių šeimų gyvenimą kartu. Religinės tradicijos įkvėpta poligamija lemia, kad vyrai turi po kelias žmonas, o šioms vaikus prižiūrėti padeda kiekvienos artimos šeimos moterys (mamos, močiutės, tetos), todėl šeimos itin gausios: vieną vyrą gali supti kelios skirtingo amžiaus moterys ir dviženklis vaikų skaičius.

 

Vakarų pasaulyje dažniausiai pasitaikantis šeimos modelis – mama, tėtis ir vaikai. Seneliai ar kiti artimieji paprastai gyvena atskirai, rečiau prižiūri anūkus, nes dėl ilgėjančio pensinio amžiaus dar dirba, o laisvalaikį skiria pomėgiams ar kelionėms.

 

Moters ir vyro vaidmuo

 

Specialistai tvirtina, kad šeimos samprata natūraliai kinta atsižvelgiant į religines, ekonomines, socialines, politines aplinkybes. Bene daugiausia įtakos turėjo kintantis moters vaidmuo. Net ir nenorintys pripažinti lyčių lygybės, kalbantys apie vyrą kaip šeimos galvą ir aprūpintoją negali paneigti, kad šiais laikais reta šeima išsiverčia iš vieno atlyginimo. Tam, kad būtų užtikrintas šeimos pragyvenimas, turi dirbti tiek vyras, tiek moteris. Vien tai, kad moterys ir vyrai dirba tas pačias darbo valandas, keičia šeimą iš esmės, nes reikia galvoti, kas prižiūrės vaikus. Jau seniai nebemanoma, kad vien moters pareiga kreiptis į savo mamą, giminaičius ar vyresnius vaikus prašant prižiūrėti jaunėlius. Ar kad vyras daro paslaugą „išleisdamas moterį“ sutvarkyti reikalų ir likdamas namuose su vaikais. Normali praktika – lopšeliai-darželiai, auklių paslaugos, tėvystės atostogos.

 

Šiandien vyrai į šeimos gyvenimą daug labiau įtraukiami, visokeriopai rūpinasi vaikais, tiek pat atsakingi už jų auklėjimą, kaip ir mamos. Niekada istorijoje nebuvo ir to, kad skiriantis sutuoktiniams vyrai taip kovotų dėl vaiko priežiūros, norėtų auginti po lygiai. Galima teigti, kad daugelyje šeimų vyrai ir moterys iš tiesų siekia taip daug diskusijų keliančios lyčių lygybės, perpus dalinasi vaikų auginimą, buitį ir finansinę atsakomybę.

 

Vieniši tėvai

 

Tai šiuolaikinėje visuomenėje dažnai pasitaikantis šeimos modelis, kurį lemia įvairios priežastys – nuo skyrybų iki netekčių. Vis dar dažniausiai nepilną šeimą sudaro mama ir vienas ar keli vaikai. Tai lemia ne tik kai kurių vyrų atsakomybės stygius, bet ir geopolitinė situacija. Šalyse, kur vyksta aktyvūs karo veiksmai, daug šeimų netenka vyro.

 

Vakarų pasaulyje, kaip ir Lietuvoje, šeimos, kurias sudaro tik vienas iš tėvų ir vaikai, nediskriminuojamos. Tačiau jos dažniau susiduria su finansiniais iššūkiais, nes vieno atlyginimo užtikrinti visiems poreikiams ne visuomet pakanka, dėl to vis ieškoma sprendimų, kaip šioms šeimoms padėti, mokamos socialinės pašalpos, suteikiamos įvairios lengvatos ir kt.

 

Psichologai atkreipia dėmesį, kad nepilnoje šeimoje augančiam vaikui naudinga artimoje aplinkoje turėti vyriškosios ar moteriškosios lyties autoritetą. Juo gali tapti senelis, dėdė, taip pat mokytojas ar treneris, jei atžalą augina vieniša mama. Tai svarbu visaverčiam vaiko psichoemociniam vystymuisi, socialiniams įgūdžiams. Patartina atsakingai rinktis antrąją pusę, nes ne kiekvienas žmogus gali nuoširdžiai mylėti ir rūpintis svetimu vaiku.

 

Ne visi nori vaikų

 

Jau kurį laiką populiarėja tendencija kurti santykius ir net oficialiai susituokti neplanuojant turėti vaikų. JAV statistikos duomenimis, daugiau nei 1 iš 5 amerikiečių nenori vaikų. Panašios nuotaikos vyrauja Japonijoje ir Skandinavijoje. Tokį porų sprendimą lemia keletas pagrindinių priežasčių. Visų pirma, nėštumo priežiūra, gimdymas ir vaiko sveikatos priežiūra kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Amerikoje, kainuoja milžiniškus pinigus dėl sveikatos priežiūros sistemos ypatybių. Ne kiekvienas gali sau leisti turėti vaikų. Kita priežastis – rūpestis dėl mūsų planetos ateities: Žemėje ir taip per daug gyventojų, senka resursai, auga užterštumas ir klimato kaitos rizika. Trečia priežastis – meilė sau. Visi sutinka, kad vaikų auginimas – milžiniška atsakomybė, pasiaukojimas ir kasdienis rūpestis. Tikrai ne visi nori savo gyvenimą pašvęsti kitam žmogui. Ne paskutinėje vietoje ir negalėjimas susilaukti vaikų dėl sveikatos sutrikimų. Deja, reprodukcinės sistemos problemos dažnėja, retas ryžtasi auginti nebiologinį vaiką, todėl šeimų be atžalų vis daugėja.

 

Kai kuriose šeimose vaiko vietą užima mylimi augintiniai, kuriems skiriama ne mažiau dėmesio ir rūpesčio. Nors vyresnės kartos atstovai kartais nelaiko pilna šeima dviejų suaugusių žmonių, psichologai sutinka, kad, nenorint vaikų, geriau jų ir neturėti, nes kyla pogimdyminės depresijos, smurto prieš vaikus rizika.

 

Šeimynos

 

Kalbant apie šiuolaikinį šeimos modelį, norisi paminėti ir šeimynas, kurių Lietuvoje turime ne vieną. Tai globos modelis, kai globėjai rūpinasi 6–12 vaikų, siekdami jiems sukurti sąlygas, artimas įprastai šeimai. Kitaip bei vaikų globos namuose, šeimynose vaikai, padedami globėjų, patys rūpinasi namų tvarkymu, maisto ruoša, drabužių skalbimu ir kt. Jei gyvena kaimo vietovėje – ir daržo, sodo darbais. Vaikai šeimynose auga mokydamiesi visų įgūdžių, kurie pravers pradėjus gyventi savarankiškai. Taip pat jie neprivalo išeiti sulaukę pilnametystės, turi daugiau laiko tvirtai atsistoti ant kojų, baigti mokslus, įgyti profesiją ir pan. Su globėjais užmezgami artimi, tėvų ir vaikų santykiams prilygstantys ryšiai, todėl vaikai turi daugiau kompetencijų ateityje patys sukurti funkcionalias šeimas.

 

Tos pačios lyties tėvai

 

Nors nemažai šalių vis dar negalima oficialiai kurti šeimos tos pačios lyties atstovams, tokių neoficialių šeimų vis daugėja. Taip pat ir auginančių vaikus. Tai gana naujas šeimos modelis, kurį supranta ir geba toleruoti ne kiekvienas. Deja, dėl to neigiamą poveikį gali patirti tos pačios lyties šeimose augantys vaikai. Dėl šios priežasties tampa itin aktualus švietimo ir tolerancijos klausimas. Vaikai iš tokių šeimų lanko mokyklas, būrelius, stovyklas, todėl kiekvieno tėvo pareiga – užtikrinti, kad jo vaikas nebūtų tas, kuris pašiepia kitą dėl tėvų.

 

Didelė atsakomybė tenka ir ugdymo įstaigų darbuotojams, kad kolektyve sukurtų saugią aplinką, be patyčių. Gyvenimo įgūdžių pamokose, taip pat klasės valandėlėse vaikams turėtų būti diegiami tolerancijos, empatijos, draugystės pamatai. Tai ypač svarbu, jei vaiko namuose apie tos pačios lyties šeimas atsiliepiama neigiamai, tyčiojamasi. Mokykla gali būti ta erdvė, kuri padės suformuoti pagarbą kitam žmogui.

 

Sociologai mano, kad ateityje tos pačios lyties šeimų padaugės. Tačiau tai nebus drastiški pokyčiai, nes tradicinė seksualinė orientacija visuomet dominuojanti, todėl ir tradicinių šeimų skaičius visada bus didesnis.

 

Patėviai ir pamotės

 

Kadaise pamotė vaiko gyvenime atsirasdavo tik mamai mirus, nes skyrybos buvo labai retas reiškinys. Dabar, Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje išsiskiria beveik kas antra šeima. Vadinasi, dažno vaiko gyvenime atsiranda pamotė arba patėvis. Ši tendencija sukuria išplėstines šeimas: tėtis susiranda naują žmoną, mama – naują vyrą, kurie neretai taip pat turi vaikų iš ankstesnių santykių. Labai svarbu, kad tokiais atvejais visi išplėstinės šeimos nariai gebėtų palaikyti draugiškus, pagarba grįstus santykius, taip užtikrinant vaiko teisę į kokybišką bendravimą su abiem tėvais.

 

Pasak psichologų, išplėstinė šeima vaikui – daug sveikesnė terpė augti, nei ta šeima, kurioje tėvai nebemyli vienas kito, pykstasi, akivaizdžiai nelaimingi. Juk vaikui linkime laimės ir meilės kupino gyvenimo, tačiau jei patys tęsiame nelaimingus santykius be meilės, rodome netinkamą pavyzdį, formuojame klaidingą suvokimą apie tai, kokios emocijos turėtų lydėti šeiminį gyvenimą. Tiesa, turėdami vaikų ir norėdami kurti santykius su nauju žmogumi, turime būti labai atidūs jo elgesiui su atžalomis. Vaikai – pirmoje vietoje, ypač kalbant apie visapusišką saugumą. Patėvio ir pamotės vaidmenys gali būti sudėtingi, ypač kalbant apie paauglius. Bent jau iš pradžių geriau nebandyti užimti auklėtojo pozicijos. Pirmiau draugystė ir pagarba, o autoritetas susiformuos savaime, nuoširdžiai bendraujant ir rūpinantis.

 

Ar šeima išnyks?

 

Šį klausimą ar net gąsdinimą vis išgirstame, tačiau baimintis nėra dėl ko. Klausti „ar šeima išnyks?“ – tas pats, lyg klausti „ar išnyks lietuvių kalba?“. Šeima, kaip ir kalba, gali šiek tiek kisti, prisitaikydama prie šiuolaikinių žmonių poreikių, taip pat politinių, socialinių, ekonominių pokyčių. Esame socialios būtybės, kurioms išlikti reikalingi santykiai su kitais. Pagrindiniai mūsų instinktai – išlikimas ir dauginimasis, todėl šeima, vienu ar kitu pavidalu, tikrai gyvuos tiek, kiek gyvuos pati žmonija.

 

Be to, svarbiau ne kaip vadinsime šeimą ir kuriuos žmones laikysime vertais šeimos vardo, bet tai, kokie santykiai sieja žmones tose šeimose. Net daugelio taip vertinama tradicinė šeima negali būti laikoma vertybe ar pavyzdžiu, jei joje vyrauja bet kokios formos smurtas. Šeima gali būti ir vieniša močiutė su augintiniu, jei nieko artimesnio šioje Žemėje ji neturi. Svarbiausia, kad šeimoje vyrautų meilė ir rūpestis.

 

SPECIALISTĖS KOMENTARAS

 

Geštalto terapeutė ir lektorė, biblioterapeutė, psichologinių knygų autorė Daiva Žukauskienė

 

Ne visada pasiseka iš pirmo karto

 

Šeima – giminystės ryšiais susieta žmonių grupė, kurią sudaro tėvai ir vaikai, o plačiąja prasme – ir seneliai, anūkai, kiti kartu gyvenantys giminaičiai. Kuriantys šeimą mano, kad ją kuria visam laikui, visam gyvenimui. Net cinikai ir skeptikai tikisi, kad jiems pasiseks iš pirmo karto.

 

Kiekviena santuoka turi savo tikslą. Dažniausi tikslai – su mylimu žmogumi nugyventi visą gyvenimą, pasigerinti gerovės lygį, susilaukti vaikų ir kartu juos auginti, siekti konkrečių tikslų, kuriems praverčia šeiminė institucija. Šeima – sutartis tarp dviejų suaugusių žmonių, kurios sąlygos yra vienokia ar kitokia bendrystė.

 

Kinta pasaulis, kinta ir požiūris į šeimą, santuoką. Vieni renkasi tradicinį šeimos modelį, kiti nori sudaryti santuoką ir gyventi atskirai, gyventi kartu, bet nesituokti ir taip toliau. Žmogus, sudarydamas santuokos sutartį, kažko tikisi iš savęs ir kito, į santuoką kaip į instituciją sudeda daug lūkesčių. Deja, lūkesčiai gali neišsipildyti.

 

Kodėl dažnos skyrybos?

 

Hedonistinė visuomenė nelinkusi kentėti ir metų metais nešti santuokos jungą. Jei santykiai netenkina, nutraukia santuoką ir keliauja toliau. Santuoka – tai pastangos dirbti vieningai, bendrystėje ir laikytis susitarimų. Šie apima ne tik buitinius, finansinius ar socialinius aspektus – tai ir seksualinis gyvenimas, bendras laisvalaikis bei interesai. Susiėjus į santuoką labai skirtingiems žmonėms, sunku suderinti abiejų poreikius. Esant lyčių lygybei, poreikiai irgi lygūs, tad priežasčių neišsprendžiamiems konfliktams aibė. Vartotojiška visuomenė nori kokybiškų prekių, paslaugų ir nenori dėti daug pastangų, kad tai turėtų. Lengvesnis kelias – pabandyti, o nepatikus ir netikus – keisti. Taip atsiranda antra, trečia ar dar kelinta santuokos. Šis fenomenas atspindi tik tai, kad individas nenori ar negali dėti pastangų santuokai gerinti, o renkasi kelią ją keisti. Po kelias santuokas turi drąsūs žmonės, nes nutraukti santuoką ir kurti naują – iššūkis ne tik pačiam žmogui, bet ir visai šeimai, giminei. Tolerancijos ribos plečiasi. Nepavykus bandoma dar kartą arba kategoriškai atsisakoma net tokios minties.

 

Dažniausias jausmas, lydintis santuoką, yra meilė. Šioji efemeriška ir linkusi praeiti taip, kaip ir atėjusi. Yra žmonių, kurie įsikalę į galvas, kad santuokoje privalo būti meilė, nusivilia šiai praėjus ar išsivadėjus jos intensyvumui. Greitai įsimylintys ir permylintys asmenys gali vaikytis šio jausmo šuoliuodami per kelių santuokų slenksčius.

 

Pastangų bendrauti reikia ir išsiskyrus

 

Vienatvė daugeliui labai nekomfortiška būsena, bėgant nuo jos galima susidėti nors ir su velniu. Antrą ar trečią santuoką kuriantiems žmonėms tenka susidurti su abejonėmis, ar iš viso verta eiti į santuoką, nes patirtis rodo, kad bendros sutartys lūžta, pažadų ir įsipareigojimų nesilaikoma, o meilė ir draugystė – laikini jausmai. Vis dėlto laimi tikėjimas ir viltis, kad kitą kartą bus geriau.

 

Neretai po skyrybų bendravimas tęsiasi toliau. Kaip bendrausime, priklauso nuo to, kaip pavyks išeiti iš santuokos. Taikiai, šaltai išsiskyrę sutuoktiniai tokį bendravimo toną tęsia ir toliau, kariavusios šalys kariauja ir toliau, bet daugiau šaltąjį karą. Daugelis puoselėja idėją, kad išsiskyrus sutuoktiniams gerai būtų likti draugais, bet draugystei reikia bendrų interesų, bendros veiklos, kuri dažnai nutrūksta kartu su santuoka. Situaciją keičia santuokoje atsiradę vaikai – būtent dėl jų pykstasi ir taikosi buvę sutuoktiniai. Kiekvienas santykis reikalauja pastangų. Jų neįdėjus, nėra jokio santykio.

 

Autorius Laima Samulė