Joks veiksmas, žodis ar mintis neišsisklaido ore. Absoliučiai viskas sukelia pasekmes. Tik ne visada jos pastebimos iškart. Nuoskaudos, nusivylimai ar tiesiog nemalonios mintys metų metus kaupiasi pasąmonės kloduose, o galiausiai it nereikalingais daiktais perpildyto sandėliuko durys, neatlaikiusios spaudimo, prasiveržia ir visą turinį išverčia tiesiai prieš savas ar svetimas akis. Ir taip dažnai nutinka pačiu netinkamiausiu metu. To išvengti galima tiesiog susitvarkius savo psichiką ir atsikračius visko, kas nereikalinga. Visgi tvarkai įvesti teks išmokti savęs atsiprašyti ir sau atleisti.

 

Slegianti kaltė ir nuoskaudosYoung,Latin,Woman,Wearing,Casual,Winter,Sweater,Hugging,Oneself,Happy

 

Prieš dešimtmetį JAV psichologų asociacija apklausė kiek daugiau nei 5000 asmenų. Net 82 % jų prisipažino bent kartą gyvenime ištarę frazę: „Aš tau niekada neatleisiu.“ Beje, net pusė tokių amerikiečių skriaudikams iš tiesų niekada taip ir neatleido. Ne ką mažiau skausminga patirtimi pasidalino ir 45 % apklaustųjų, papasakoję, jog širdyje ir mintyse nuolat nešiojasi nuoskaudą sau patiems. Beveik trečdalis tyrimo dalyvių patikino, kad dėl padarytų klaidų negali sau atleisti. Tiek toji skriauda, kurią sukėlė kitas, tiek ta, kurios kaltininku tapo pats žmogus, psichologų teigimu, daro reikšmingą įtaką visam gyvenimui. Tai milžiniška psichologinė našta, kone nepastebimai daranti poveikį emocinei ir net fizinei savijautai, lemianti sprendimų priėmimą ir iškreipianti savęs vertinimą. Mat negalėjimas atleisti (tiek sau, tiek kitiems) ilgainiui pavirsta skausmingai užstrigusia plokštele, kuri vis groja galvoje tą pačią melodiją. Tai luošina ne tik psichologiškai, bet ir fiziškai. Mokslininkai paaiškina, kodėl taip yra.

 

Pasirodo, kaltė – itin sudėtingas jausmas, beveik visada lydimas gėdos, baimės, nusivylimo ir kitų tamsių emocijų. Tokį išgyvenimų „kokteilį“ protas ir kūnas priima kaip realų pavojų gyvybei, todėl nuolat išskiria papildomą kiekį streso hormonų – adrenalino, noradrenalino ir kortizolio. Jaučiant kaltę ar nuoskaudą labiausiai veikia kortizolis. Pats savaime jis nėra pavojingas. Nedidelis šio streso hormono lygis organizmui reikalingas. Visgi tais atvejais, kai žmogus ilgai pyksta ir dėl šios emocijos nuolat jaučia menamą grėsmę, kortizolis natūraliai neišsisklaido. Didelė jo koncentracija veikia centrinę nervų sistemą, kraujagysles, skatina organizmą kaupti riebalus juosmens srityje, gali sutrikdyti inkstų ir kepenų veiklą, net pažeisti raumenis. Veikiamas kortizolio organizmas pervargsta. Ir tokio specifinio nuovargio neįmanoma išsklaidyti nei miegu, nei kitomis priemonėmis. Beje, labiausiai tokia būsena kenkia širdžiai. Juk ne be priežasties sakoma, kad „nuoskaudos akmeniu užgula širdį“, taip pat užgniaužia gerklę ar sukausto kūną.

 

Apkabinti savo vidinį vaiką

 

Niekas nenori širdyje nešiotis akmens, o mintyse kaupti nuolatinės įtampos šaltinių. Visgi net žinant, kaip svarbu atleisti sau ir kitiems, tai padaryti sunku. Atleisti kitiems paprastai padeda religija, susitaikymas, prasikaltusiojo atsiprašymas ar tiesiog pasirinkimas būti kilniam. Atleisti kitiems vaikai pradedami mokyti gana anksti. Tad šis psichologinis mechanizmas suvokiamas ir daugeliui priimtinas. Deja, to, kaip už padarytą klaidą atleisti sau, niekas nemoko nei vaikų, nei suaugusiųjų. Neretai nutinka net atvirkščiai – žmogus nuo mažų dienų ugdomas būti sau griežtesniam, atitikti lūkesčius, neprasilenkti su standartais ir tik tuomet, kai jis yra idealus ir neklystantis, gali būti vertas meilės bei pripažinimo. Tačiau realybėje tai ne tik neįmanoma, bet ir absurdiška. Pirmiausia reikėtų sau sąmoningai priminti, kad idealių ir neklystančių žmonių nebūna. Taip pat suvokti, kad žmonės mylimi ir vertingi su savo trūkumais. Juk vaikai mylimi, kai jų nosis puošia strazdanos ar netyčia sudaužo mėgstamiausią močiutės vazą. Taip pat mylėti nenustojame ir suaugusiųjų artimųjų, kai jie pasako įžeidžiantį žodį. Vadinasi, jeigu galime būti švelnūs ir atlaidūs kitiems, ir patys esame to nusipelnę.

 

Tačiau suvokti tai, kad esame tokie patys žmonės, kaip visi kiti, gali būti sunku. Mat stebėti ir vertinti savęs iš šalies neįmanoma. Skirtingai nei klausantis artimo žmogaus istorijos, nagrinėti savąją nešališkai nėra paprasto būdo. Klaidą padariusiam artimajam patariame nekreipti dėmesio, nesijaudinti, primename, kad visko nutinka ir su tais nutikimais būtina susitaikyti negraužiant savęs. Visgi sau mintyse sakome visai kitus žodžius, nes vienu metu mūsų psichikoje veikia kelios skirtingos sąmonės dalys – vidinis vaikas ir vidinis kritikas. Vidinis vaikas skaudžiai išgyvena visas dėl padarytos klaidos užklupusias emocijas, o vidinis kritikas, kurio užduotis – reguliuoti elgesį taip, jog šis atitiktų moralines ir socialines normas, iš visų jėgų stengiasi bausti ir auklėti. Nors iš tiesų vidiniam vaikui – psichikos daliai, kuri atsakinga už malonumo siekimą ir skausmo vengimą (savotiškas apsauginis mechanizmas), reikia apkabinimo ir paguodos.

 

Žingsniai atleidimo sau link

 

Psichologai primena, kad tinkamai nepasirūpinus vidiniu vaiku ir nesusitaikius su pačiu savimi, mintyse nuolat atgaivinami prisiminimai apie klaidą, o paskui prisiminimus seka ir visas spektras nemalonių emocijų. Mėginant su jomis susitvarkyti eikvojama psichinė ir fizinė energija. Ta energija, kurią būtų galima panaudoti tobulėjimui, o ne savigraužai. Tad, supaprastintai aiškinant, atleidimas sau yra išteklių tausojimas, perskirstymas ir jų panaudojimas asmeniniam tobulėjimui. Neretai manoma, kad griežtumas sau veda į psichologinį augimą. Visgi tai tik iš dalies tiesa. Tam, kad žmogus iš tiesų galėtų gyventi visavertį gyvenimą, jis turi suvokti, kad jame buvo, yra ir bus klaidų, taip pat sugebėti jas sąmoningai priimti ir paversti galimybėmis. Tai įmanoma tik išmokus susitaikyti su savimi. Štai ką rekomenduoja psichologai:

 

Pirmas žingsnis – sąmoningas kaltės, nuoskaudos užfiksavimas ir ją lydinčių emocijų identifikavimas. Jeigu mintis apie tai, kas nutiko ar buvo padaryta, nuolat sukasi galvoje, neleidžia užmigti ar susikaupti atliekant kasdienius darbus, reikėtų susitarti su savimi ir pamėginti nubrėžti ribą. Pavyzdžiui, pasakyti sau – nuo dabar pradėsiu atleidimo sau procesą. Tai gali skambėti juokingai, tačiau smegenims ir psichikai toks apsisprendimas itin reikšmingas.

 

Antras žingsnis. Atleisti sau dažnai trukdo negebėjimas matyti situacijos ir savęs joje objektyviai. Galbūt tai, ką padarėte, yra tikrai baisus dalykas… bet galbūt taip tik jums atrodo. Įsivaizduokite, kad tai padarė kažkas kitas, žmogus, kurį mylite. Kaip jį vertintumėte toje situacijoje? Jei reikia, kreipkitės pagalbos į ką nors, kuo pasitikite, ir kas padės ištyrinėti tai, kas įvyko.

 

Trečias žingsnis. Prisiimkite atsakomybę, bet nebūkite jos užspausti. Žinoma, prisiimti atsakomybę už tai, kas įvyko, svarbu. Tačiau vienas neteisingas pasirinkimas ar veiksmas nesunaikina žmogaus asmenybės ir nepažymi nenuplaunama kaltės žyme.

 

Ketvirtas žingsnis ragina leisti sau išjausti visas užklupusias emocijas. Jei toje situacijoje pavyko išvengti tragedijos, susitelkite į tai ir būkite už tai dėkingi. Jei visgi įvyko kažkas tragiško, normalu gedėti ir jausti skausmą. Tačiau savęs niekinimas, savigriova nėra būtina gedėjimo dalis.

 

Penktas žingsnis – paprašyti atleidimo. Kartais kitų, o savęs visada. Savęs atsiprašoma ne už konkretų elgesį, bet už emocinį skausmą, kurį patys sau sukėlėme.

 

Šeštas žingsnis, kurį būtina žengti  atsiprašius savęs, yra koncentracija į gyvenimo pamoką. Klaidos – dalis žmogiškosios patirties, kuri moko, ko nedaryti, kaip nesielgti ir patobulėti. Tai išminties bagažo dalis.

 

Atleisti sau užtrunka ne trumpiau, o kartais net ilgiau nei kitiems. Visgi atleidimo galia neišmatuojama. Mat atleidimas išlaisvina ir nukreipia jėgas augimui, kūrybai, savęs pažinimui, o kartais net santykiams su aplinka tobulinti. O juk tai ir yra gyvenimo variklis.

 

Autorius Eglė Stratkauskaitė