Akušerė, keturių vaikų mama Raminta Kabelkaitė drąsiai dalijasi asmenine patirtimi – visus vaikus moteris gimdė namuose, kūdikius augino prieraišiai – didelę laiko dalį juos nešiodama. Moteris teigia, kad vaikus nešioti verta ir reikia, nes juk paaugusių jau ir norėdama nepanešiosi.

 

Raminta, auginate 4 vaikus. Kokia mama esate?Babywearing.,Mother,And,Baby,On,Nature,Outdoors.,Baby,In,Wrap

 

Nestandartinė (juokiasi). Bent jau taip sako žmonės. Man savo vaikus apibūdinti sunku ir daugiausia sakau tai, ką girdžiu apie juos kalbant kitus. O girdžiu, kad jie laisvi, drąsūs, empatiški, rūpinasi kitais, neišrankūs maistui (šypsosi). Gyvenime arba šventai kažkuo tikiu arba atvirkščiai – nuolat tarsi nepasitikiu, vis svarstau, kodėl yra vienaip ar kitaip. Būtent motinystėje šio dualizmo nebelieka ir viskas susipina. Kai pradėjau lauktis, pirmiausia kilo klausimai, ar tikrai reikia visų tų papildų, kokios alternatyvos stiprinant organizmą? Panašiai buvo ir renkantis, kur gimdyti: man svarbus saugumas, tad rinkausi gimdyti namuose, nes ten jaučiausi saugiausiai. Gimus vaikams irgi kvestionavau kai kuriuos metodus, pavyzdžiui, kam vaiką guldyti į lovelę, kai jis gali miegoti šalia? Juk taip ir maitinti naktį patogiau, ir miego kokybė geresnė. Tas pats su nešiojimu: kam vaikelį guldyti į vežimėlį ar lovytę, kai prisiglaudęs (pririštas) prie manęs ar tėčio išmiega kur kas ilgiau (pvz., 3–4 val. pietų miego).

 

Netrukdžiau vaikams augti, leisdavau tyrinėti aplinką, patiems atrasti, kaip kas surėdyta. Štai visą žiemą jauniausioji atžala mėgo valgyti sniegą. Tik išvažiuojam į mišką, jau, žiūrėk, pirštukai sniege ir deda į burną. Kelis kartus nuvaliau pirščiukus, bet pamačiusi, kad toliau daro tą patį, tiesiog padedu sniego gabalą ant rogių – tegul žaidžia, kol pasivaikščiosim.

 

Užsiminėte, kad augindama vaikus prioritetą teikėte vaikjuostei, nešioklei, o ne vežimėliui? Kodėl?

 

Tai susiformavo natūraliai: augindami pirmagimę turėjome vežimėlį, tačiau pastebėjau, kad kasdienius darbus lengviau ir paprasčiau pasidaryti, kai vaikelis yra šalia, tarsi kabo sterblėje. Taip pat ir vaikščioti su vaikeliu nešioklėje paprasčiau – nereikia iš anksto planuoti maršruto skaičiuojant, kur, kokie ir ar apskritai yra laiptai, apvadai, ar aplinka pritaikyta vežimėliams, ar yra nusileidimas. Su vaikjuoste ar nešyne galima eiti visur – nors per tvorą lipk (juokiasi).

 

Gimus pirmai dukrai kurį laiką gyvenome Pavilnyje, o ten gana kalnuota, daug miškų, tad su vežimėliu pravažiuoti sudėtinga. Taip ir įaugo mažylės nešiojimas į kraują.

 

Kaip į vaikjuostėje nešiojamus kūdikius reagavo aplinkiniai?

   

Labai įvairiai. Tuomet, prieš beveik 13 metų (skamba it tai būtų buvęs gūdus sovietmetis – juokiasi), vaikjuostės ir ergonomiškos nešynės buvo gana retas reiškinys. Žmonės apskritai kreivai žiūrėdavo į visas vaikjuostes. Tad ir reakcijų pasitaikydavo įvairių – nuo besidžiaugiančių žmonių, komentuojančių, kaip vaikeliui gera prigludusiam prie mamos, iki bandančių paliesti ar net atrišti.

 

Buvome išvadinti čigonais, valkatomis, net asocialais, nes „va, matai, vaikų prisidaro ir neturi iš ko auginti, skarmalais rišasi“. Pasitaikė situacija, kai autobuse moteris ne tik puolė mane kritikuoti, sakyti, kad vaikui nepatogu, gąsdinti, kad jis nebekvėpuoja (dukrytė tuo metu miegojo), tačiau ir fiziškai bandė tikrąja to žodžio prasme išlupti dukrą iš vaikjuostės. Tad maža to, kad buvo karšta (klasikinė situacija, kai viešajame transporte neveikia vėdinimo sistema), bet dar ir dukrą išbudino. Ačiū Dievui, greitai išlipau.

 

Tačiau būta ir mielų istorijų. Štai senukas labai apsidžiaugia pamatęs taip nešamą vaikelį ir ima meiliai kalbinti, žiūrėk, jau apie savo anūkus ar proanūkius pasakoja. Kiek pamenu, vyrai, netgi vyresnio amžiaus, visuomet reaguodavo šiltai. Tų piktųjų komentatorių amžius būdavo įvairus, tačiau vyraudavo moterys. Įdomus dalykas – atsiradus automobiliui šeimoje vaikus automatiškai pradėjau nešioti mažiau, nes tarpinis variantas buvo automobilinės kėdutės ir važiuoklės, ant kurių jos montuojamos. Nori nenori, turint vaikų – mašina neatsiejama dalis, o automobilinės kėdutės būtinos.

 

Kokie su kūdikių nešiojimu susiję mitai egzistuoja iki šiol? O gal šiandien kūdikius pasirinkusios nešioti mamos nieko nebestebina?

 

Tų mitų yra įvairiausių: populiariausias ir menantis dar gilų sovietmetį – „nenešiok, nes pripras“. Tačiau būtent neišnešiotas (kalbu ne apie anksčiau gimusius, bet tiesiog per mažai nešiotus) vaikas yra kibus, neprisipildęs meilės ir dėmesio, stokojantis saugumo ir… visada lipantis ant rankų. Nešiojimas nėra tik fizinis veiksmas, o kur kas platesnis: pirmiausia atliepia vaikelio poreikį būti artumoje, jausti šilumą, prisilietimą, jaustis apglėbtam ir saugiam. Jei atliepsime vaikelio poreikį būti šalia, artumoje, tuomet atėjus laikui jis pats nulips nuo rankų, nenorės būti imamas, jau jo nepagausi. Tokio scenarijaus nereikia laukti ilgai, t. y. 5 ar 10 metų. Asmeninė patirtis byloja, kad pirmieji mano vaikai nuo rankų nulipo apie metukų ar pusantrų, o miegoti į savo lovas, be jokių dramų ar apžaidimų, savanoriškai išėjo maždaug trejų. Ir, kaip juokauju, net norėdama jų atgal neprisišauksiu.

 

Vyresnėlė apskritai anksti pradėjo tyrinėti pasaulį, eiti, kur jai patinka, būdama metukų. Pas mane ji ateidavo atsižymėti – vaikštinėja, kur jai patinka ir vis pasižiūri, ar esu horizonte, arba ateina apsikabinti, pabūti, tada vėl eina toliau savo reikalais. Iš tiesų vaikeliai nulipa nuo rankų tada, kai padeda tyrinėti pasaulį, t. y. maždaug metukų. Žinoma, yra išimčių – būna vadinamųjų „kabikų“, kurie niekaip neatlimpa, kiaurą parą galėtų būti prisiglaudę. Tačiau tam sukurtos nešioklės didesniems vaikams (šypsosi).

 

Kitas dažnas mitas – kad iškryps vaiko stuburiukas ir jis bus neįgalus. Šitokio komentaro dažnai sulaukdavau ir aš. Neva nešioklėje vaikas visas sukrypęs, susilenkęs ir todėl jam išsikraipys stuburas. Tačiau tiesa tokia, kad būtent ergonomiškoje nešioklėje arba taisyklingai užrištoje vaikjuostėje vaikelis užima natūralią fiziologinę padėtį: natūraliai prisilenkęs, vadinamojoje C pozicijoje – taip, kaip ilgą buvo gimdoje (jei kalbame apie naujagimius), kojytės pakeltos į vadinamąją varliuko pozą arba, kitaip kalbant, plačiai išskėstos, pakeltos ir sulenktos, o tai itin gera klubų displazijos profilaktika. Vaiko nugara tiesėja jam augant, tad, pavyzdžiui, metinukas nešioklėje nebesėdės tokioje C pozicijoje, kaip vos kelių mėnesių kūdikis.

 

Ką reikėtų žinoti apie nešioklių saugumą?

 

Pasidalinsiu asmenine patirtimi. Gimus ketvirtai dukrai socialinio tinklo grupėje, kur renkasi vaikus nešiojančios mamos, parašiau, kad ieškau nešioklės tuo metu kelių savaičių nešulėliui. Viena mama parašė, kad turi „Ergobaby“ nešioklę nedidele kaina. Pagalvojau, kad žinomo gamintojo nešioklė už puikią kainą, patinkančios spalvos – labai geras variantas, tad nusipirkau. Kol mažylė buvo mažytė, po namus buvo visai neblogai. Tačiau netrukus pastebėjau, kad kai kurios sagtys nuo didesnio judesio, pasitempimo ar kitokios padėties atsisega. Tada gerai apžiūrėjau nešioklę ir… supratau, kad niekur ant jos nėra originalaus „Ergobaby“ ženkliuko ar užrašo. Gauta nešioklė buvo klastotė.

 

Sagtys kuo toliau, tuo labiau ėmė nelaikyti, atsisegti nuo menkiausio krustelėjimo. Jaučiau, kad tapo nesaugu nešioti mažylę, nes atsisegus petnešai ji galėdavo išslysti iš nešioklės. Galiausiai ją atidaviau vyresniosioms dukroms žaisti ir parsisiunčiau kito gamintojo nešioklę. Esmė – ne konkretus gamintojas, o kitų mamų, parduodančių ne originalą, bei mūsų pačių atsakomybė – tikrinkime siūles, sagtis. Ypač jei perkame ne tiesiai iš gamintojo, o iš antrų rankų.

 

Vaikjuostė ar suformuota nešioklė? Kam teikėte prioritetą?

 

Pirmagimę nešiojau vaikjuostėje. Vaikjuostės mane žavėjo spalvomis, įvairiais rišimo būdais (paaugusį vaiką galima prisirišti ant nugaros). Kai gimė pirmagimė, mudu su vyru buvome dar jauni, neturėjome tiek daug lėšų, kad galėtume nusipirkti gerą naują vaikjuostę, kurios tuo metu kainavo kelis šimtus litų. Tad ieškodavau vaikjuosčių, kurias perparduodavo vaikus paauginusios mamos. Ieškant kilo mintis pasidaryti savo vaikjuostę. Turiu rankas ir galvą ant pečių, tad daug ką mėgstu pasidaryti pati. Domėjausi, atradau medžiagas, kurios atitiko vaikjuosčių audinių standartus ir pati ėmiau daryti vaikjuostes: pirkdavau baltą audinį ir jį dažydavau batikos būdu. Taip gimė mano amatų dirbtuvės „Spalvota saulė“. Ilgainiui vaikjuostės tapo ne tik nešiojimo priemone, bet ir namų puošmenomis.

 

Visgi, turiu pripažinti, kad kai atradau konstruotas (ergonomiškas) nešiokles, tai vaikjuostės tapo tarsi aksesuaras, skirtas išskirtiniams pasivaikščiojimams. Šiuo metu, augindama ketvirtąją, turiu ir gerą nešioklę, ir vaikjuostę.

 

Niekada neprisijaukinau vadinamojo slingo – taip ir nesupratau iki galo veikimo principo, nes man tiesiog nepatogu, kai visas vaiko svoris tenka ant vieno peties.

 

Į ką atkreipti dėmesį norint pasirinkti tinkamą nešioklę?

 

Perkant nešioklę svarbu atsižvelgti, ar ergonomiška, ar pagaminta iš tinkamų medžiagų, ar saugi, ar tai nebus originalaus prekės ženklo pigus ir nebūtinai saugus pakaitalas. Todėl visada skatinu rinktis žinomo gamintojo produktus. Nekalbu apie prekių ženklų vaikymąsi. Patikimas, rinkoje įsitvirtinęs gamintojas garantuoja gaminio saugumą. Žinomas gamintojas nerizikuos savo vardu ir galimomis teisinėmis pasekmėmis, tad jo gaminio siūlės ir sagtys bus tvirtos, o audinio sudėtis kokybiška, draugiška kūdikiui. Todėl populiariausių ergonomiškų nešioklių gamintojų siuvamos nešioklės nepigios. Naujos nešioklės gali kainuoti iki kelių šimtų eurų. Tačiau visada galima dairytis padėvėtų, tik verta suprasti, kad jei nauja nešioklė kainuoja kelis šimtus eurų, padėvėta irgi kainuos – mažiau, bet kainuos, pigiai neišeis jos nusipirkti. Atradau, kad man patinka nešioklės, pasiūtos iš vaikjuostinio audinio, – nėra tokios kietos, maloniau priglunda, taip nenuspaudžia pečių ar nugaros.

 

Ką reikia žinoti sodinant vaiką į nešioklę?

 

Konkrečių nešiojimo tendencijų sąmoningai neseku, nes jos keičiasi ir kartais prieštaringos. Tačiau pagrindinės taisyklės nekinta. Pirma, nešioklė turi atitikti vaikelio amžių ir būti pritaikyta pagal jo išsivystymą / augimą. Geriausia – ergonominė nešioklė ar vaikjuostė. Tarp vaikelio ir mamos / tėčio neturėtų būti jokio perskyrimo, t. y. jie turėtų liestis pilvais – priekine kūno dalimi. Nugarėlė taip pat turėtų būti minkšta, visiškai apglėbti vaikelio nugarą, o klynukas platus, kad kojytės nekabėtų palaidai. Vaikelis turėtų jaustis patogiai, būti patogiai aprengtas. Neretai sakoma, kad negalima vaikučių su šliaužtinukais sodinti į nešioklę, tačiau jei šliaužtinukai laisvesni, tai tikrai nesudarys diskomforto kūdikiui. Į nešioklę ar vaikjuostę geriausia dėti pavalgiusį ir atsirūgusį mažylį, jei norima ilgiau nešioti.

 

Kai kurios mamos teigia, kad jų vaikučiui nešioklė ar vaikjuostė nepatinka – jaučiasi neramus. Kokios gali būti priežastys?

 

Vaikai, kaip ir mes, suaugusieji, yra individualūs. Labai. Su savo nuomonėmis, pomėgiais. Rodos, tokie mažiukai, o jau parodo, kas jiems (ne)patinka. Taip, kaip pratiname ir mokome vaikus važiuoti automobilinėse kėdutėse, taip galime pratinti ir prie nešioklių. Kiek esu susidūrusi pati ar girdėjusi iš kitų, dažniausiai vaikams nepatinka, kol juos deda į nešioklę ar riša su vaikjuoste. Vėliau, pradėjus judėti, mažyliai paprastai nurimsta. Norint prisirišti kūdikį, su vaikjuostėmis yra daugiau makalavimosi nei su nešiokle (tai vienas svariausių argumentų, kodėl perėjau nuo vaikjuostės iki nešioklės), todėl tėvams dažnai atrodo, kad vaikui nepatinka, nes kol deda mažylį į vaikjuostę, jis zirzia, viskuo nepatenkintas. Tačiau paprastai vaikas nurimsta baigus rišti. Mano patirtis rodo tą patį – vaikams nepatinka, kol juos deduosi į nešioklę – būtent pats procesas, tačiau kai pradedame eiti, judėti, kažkuo užsiimti, jiems tampa visai smagu. Jei vaikelis ilgesnį laiką nerimauja, verkia ar klykia, reikėtų jį išimti ir pažiūrėti, kokia bėda: gal tikrai šliaužtinukai nepatogiai aptempia pėdutes? Gal vaikelis pasituštino ar pasišlapino ir reikia pervystyti? O gal nori valgyti? Taip pat reikia stebėti, kaip įdėtas į nešioklę – ar ne per aukštai, ar ne per žemai? Ar nėra per daug suspaustas? Ar gali laisvai kvėpuoti, judėti? O galbūt jam tiesiog karšta? Priežasčių būna įvairių, bet svarbiausia yra nusiteikimas – jei tėvai nori nešioti mažylį, jie ieškos problemos priežasčių ir kaip jas pašalinti.

 

Kodėl mažylį vaikjuostėje ar nešynėje rekomenduojama nešioti atgręžtą į save, o ne veidu į pasaulį?

 

Prieraišiosios tėvystės atstovai sako, kad tai dėl kūdikio raidos ir reakcijos į pasaulį – vaikui saugiau pasaulį stebėti per mamos ar tėčio petį / šoną, kad prireikus galėtų pasislėpti už mamos ar tėčio. Tokios priebėgos nėra, jei vaikelis nešamas atsuktas veidu į pasaulį. Pasaulis ir visas jo triukšmas eina tiesiai į kūdikį – taip gali pernelyg stimuliuoti, tuomet vaikas taps irzlesnis ir dirglesnis. Yra ir kita pusė – anatomiškai vaikelio linkis sueina kartu su mamos linkiu, vadinasi, nešamas veidu į save mažylis užima ergonomišką ir natūralią kūno padėtį, nėra „laužiamas“. Taip, pastaraisiais metais daugėja ergonomiškų nešioklių, kurios turi ir visus sertifikatus, ir pritaikytas nešiokles tam, kad būtų galima nešioti kūdikį veidu į pasaulį. Tačiau, kaip minėjau, tokia nešiojimo pozicija, žvelgiant iš anatominio taško, nėra gera nei vaikui, nei mamai.

 

Šiltuoju metų laiku vaikučio nešiojimas vaikjuostėje ar nešioklėje atrodo patogu. O kaip nešiojote šaltymečiu?

   

Dabar gamintojai tiek ištobulėję, kad yra visokių alternatyvų ir priedų bei aksesuarų: nuo įsegimų į striukes iki specialių nešioti skirtų striukų ar uždangalų būtent vaikeliui. Ir specialių striukų, kurios yra platesnės, patogesnės ir pritaikytos moterims tiek vėlyvu nėštumo laiku, tiek nešiojant vaikelį. Tad mūsų kraštų mamos jau pasikausčiusios – jei nori nešioti kūdikį žiemą, tikrai tuo pasirūpina. Pati turiu specialų džemperį, kuris tinka nešioti šaltais vakarais, rudenį ar pavasarį, taip pat šiltą striukę, kuri apglėbia mane su dukryte ant krūtinės.

 

Kiek laiko per dieną kūdikis gali praleisti nešynėje?

   

Nuomonės įvairios – skirtingi specialistai remiasi skirtingomis rekomendacijomis. Aš vadovaujuosi savo patirtimi – mano vaikai užaugo nešynėse sveiki ir drūti. Manau, kad viskam yra sveikas protas – bet kuriuo atveju visos dienos be pertraukų niekas vaikelio nenešios. Juk mažyliams norisi ir valgyti, ir pajudėti, yra ir higienos reikalai (pvz., sauskelnių keitimas). Nori ar nenori kas porą valandų vaikiuką tenka iškraustyti iš nešynės ar vaikjuostės, kad patenkintum jo bazinius poreikius. Tad konkretaus laiko nepasakysiu. Esu pastebėjusi įdomų dalyką – jei pasakomas konkretus laikas, tuomet, žiūrėk, jau kai kurie tėveliai stengiasi jo neperviršyti ir taip save riboja. Tačiau aš visada stebiu, ko nori pats vaikas: ar jam patogu, ar nealkanas ir t. t.

 

Iki kokio amžiaus vaikus įprastai rekomenduojama nešioti?

   

Dažniausiai nešiojama iki dvejų metų, kol mamos turi vaiko priežiūros atostogas, kol gali būti su vaikeliu visą dieną. Vėliau jau nešiojama pagal poreikį, pavyzdžiui, jei vaikui norisi daugiau artumo ar sunkesnė adaptacija darželyje, vienas iš saugumo užtikrinimo būdų – buvimas sterblėje. Tai, manau, kiekvienos šeimos individualus apsisprendimas. Dabar nešioklių gamintojai ištobulėjo tiek, kad specialiai sukūrė nešioklių paaugusiems vaikučiams nuo metų, pusantrų iki 2–3 metų arba tam tikro svorio, pvz., 20 kg.

 

Man pačiai nešiojimas sukuria ypatingą ryšį su kiekvienu vaiku, tai artumas, kurio niekada gyvenime daugiau nepatirsi. Ramybė ir ryšys, kuris atsiranda būtent per buvimą šalia. Dabar, kai vyriausiajai dukrai tuoj stuktels 13 metų, labai pasiilgstu to laiko, kai ji buvo dar pakeliama ir nešama mažuliukė. Tai irgi rezonuoja su jaunėle, kurią dar galiu nešti nešioklėje, o vyriausios jau net nepakeliu.