Prie Strėvos upės užaugęs Vilius Visockas nuo jaunystės su nardymo įranga tyrinėja Lietuvos vandens telkinius. Kelių dienų žygiuose baidare perplaukė Nemuną, Nerį ir kitas upes, o tada žvilgsnis nukrypo į tolimesnius horizontus – Temzę ir Nilą. Praėjusiais metais Vilius įveikė dar vieną iššūkį – nuplaukė 250 km viena įspūdingiausių pasaulyje Gangos upe.

 
Vilius Visockas

Vilius Visockas

 

Viliau, kaip kilo mintis susipakuoti baidarę ir plaukti kitų šalių upėmis?

   

Į keliones užsienyje iš pradžių vykdavau su narų kompanija. Be galo įdomu buvo nardyti Islandijoje, tektoniniame lūžyje, kur ypač skaidrus vanduo. Nardžiau ir urvuose po Budapešto miestu, Raudonojoje jūroje Egipte, Norvegijoje. Prieš kelerius metus pradėjau keliauti savarankiškai, taip galėjau aplankyti ne tik turistų pamėgtus didžiausius miestus, bet ir lįsti gilyn į šalį, apžiūrėti mažus miestelius. Lankantis Egipte kilo mintis patyrinėti Afrikos upių tėvą Nilą iš arčiau. Susiradau vietinį baidarių klubą, kurie Nilu plaukia apžiūrėti šventyklų, ir pasiūliau plaukti kartu, tačiau ilgesnį atstumą ir su nakvynėmis. Maršrutas nuo Asuano iki Luksoro miestų populiarus plaukti kruiziniais laivais, tačiau toks žygis mažomis baidarėmis buvo gana egzotiškas. Krantuose žaliavo palmės ir egzotinių vaisių plantacijos, po bananais netgi teko nakvoti.

 

Esate plaukęs ir truputį arčiau – Temzės upe.

 

Taip, praėjusią vasarą sugalvojau plaukti nuo Temzės ištakų iki Londono. Nusigabenau pripučiamą baidarę ir giminaičiai paleido mane upės aukštupyje, kur ji labiau priminė sunkiai praplaukiamą upelį. Teko įveikti daugybę šliuzų, mieste didžiules katerių ir laivų keliamas bangas. Buvo daug streso, šiek tiek sušlapau, bet pavyko perplaukti Londoną ir pasiekti Temzės barjerą. Tiesą sakant, plaukti Temze po Nilo buvo monotoniška, todėl kitam žygiui ieškojau įspūdingesnės upės. Norėjau pamatyti kažką neįprasta, patirti kultūrinių skirtumų žavesį. Taip susidomėjau Gangos upe, kurios krantuose religinių švenčių metu susirenka šimtai tūkstančių žmonių.

 

Daug kalbama apie Gangos užterštumą. Ar tai negąsdino?

 

Iš pradžių buvo neramu, bet pradėjęs daugiau domėtis išsiaiškinau, kad pačiame aukštupyje vykdomas vandens turizmas – didelėmis valtimis plukdomi keliautojai. Taip pat internete susiradau indų keliautojo filmą, kuris perplaukė per visą Gangą, siekdamas sužinoti daugiau apie jos taršą ir žmonių nuomonę šia tema. Baimė stipriai sumažėjo, o vaizdo įrašai, kuriuose matyti šimtai tūkstančių besimaudančių maldininkų, paliko didžiulį įspūdį. Supratau, kad tai pati įdomiausia upė pasaulyje. Susiradau specialią, labai tvirtą ir į turistinę kuprinę telpančią pripučiamą baidarę, ten pat įsidėjau palapinę, miegmaišį, vandens filtrą, turistinę aprangą, kažkiek elektronikos prietaisų ir išvykau.

 

Ar plaukimui reikėjo gauti leidimą?

   

Gangą perplaukusio indo teiravausi, ar nereikia specialaus leidimo, ar policija neišlaipins. Jis paaiškino, kad savarankiškas plaukimas upe nėra reglamentuotas, leidimų reikia tik plukdant turistus, nes tada tenka atsakomybė už kitus žmones, tokiu atveju reikia ir sertifikuoto gido, ir registruotos valties. Kelionėje mačiau nemažai policininkų, prižiūrinčių tvarką krantinėse. Pamatę mane plaukiantį baidare jie nustebdavo, bet draugiškai pamojuodavo ir tiek.

 

Ar buvote pakliuvęs į keblią ar pavojingą situaciją?

 

Aukštupyje pamatęs, kad didelėse valtyse turistai plukdomi su gelbėjimosi liemenėmis ir šalmais, nusprendžiau ir aš juos įsigyti. Tai buvo teisingas sprendimas, nes upės srovė didžiulė, kelis kartus virtau ir tik dėl liemenės iškilau į paviršių.

 

Nakvojant aukštupyje, netoli Himalajų kalnų, keli vietiniai perspėjo saugotis leopardų, ateinančių į upę atsigerti, bet kiti patikino, kad jie suaugusių žmonių nepuola. Visoje kelionėje neteko artimai susidurti su jokiais pavojingais gyvūnais.

 

Nakvojote tik palapinėje?

 

Praplaukęs Himalajų kalnus, pasiekiau pirmuosius šventus miestus – Rišikešą ir Haridvarą, kur renkasi daugybė piligrimų. Daug jų miega tiesiog gatvėse, tačiau man nesinorėjo su palapine įsikurti ten pat, taigi miestuose ilgiau apsistojau ir kelias naktis nakvojau viešbučiuose, kurių čia daug ir gana pigių. Vietiniai mielai priimtų nakvoti į savo namus, bet tokiu atveju kelionė užsitęstų, nes jiems norėtųsi ilgiau pabendrauti. Laiko daug neturėjau, todėl apsiribojau trumpais išlipimais į krantą, persimetimu keliomis frazėmis, kurias pramokau hindi kalba, greitu miestelių apžiūrėjimu.

 

Kas buvo didžiausias iššūkis?

 

Vasarą čia būna musoninės liūtys, o žiemą Gangos vandens lygis gerokai nukrinta ir upės viduryje atsiranda daug salelių, iki kurių neateina nei žmonės, nei gyvūnai. Jose įsikurdavau ir ramiai pernakvodavau. Žinoma, nuo kranto girdėjosi naktinės maldos, kažkur besipjaunantys šunys, bet daug ramiau, nei nakvojant krante. Tiesa, žiemą naktys vėsios – 10–12 laipsnių, paryčiais pakyla tirštas rūkas, kuris prasiskverbia į palapinę ir kondensatas laša permerkdamas drabužius. Atsikeldavau šlapias ir sušalęs. Rūkas išsisklaidydavo tik apie pietus, o tada atsirasdavo smogas nuo miestų taršos, pakrantėse deginamų ryžių ir cukranendrių šiaudų. Vienas didžiausių iššūkių – džiovinti per naktį sušlapusius drabužius ir palapinę bei kvėpuoti užterštu oru.

 

Ką valgėte ir gėrėte? Ar stengėtės vengti vietinio maisto?

 

Tik atvykęs į Indiją atsargiai žiūrėjau, atsakingai laikiausi higienos. Valgydamas gatvės maistą visada pasitikrindavau atsiliepimus „Google Maps“, žiūrėdavau, ar vieta populiari, ar maisto laukia daug žmonių. Nė karto neapsinuodijau, nors į kelionės pabaigą nelabai žiūrėjau, kur valgyti, svarbu, kad maistas būtų ką tik paruoštas, nepastovėjęs musių draugijoje. Maistas buvo dedamas ta pačia ranka, kuria imami pinigai, higienos normų nepaisoma, bet, matyt, organizmas priprato ir neapsirgau.

 

Vandens buteliuose nusipirkdavau kiekviename miestelyje. Teko gerti ir iš vandens stotelių, iš kurių geria vietiniai, nors buvau perspėtas, kad atvykėliui tai nesaugu. Kai sykį baigėsi vanduo, vietinių paklausus, kur galėčiau atsigerti, jie parodė į Gangą. Turėjau specialias chloro tabletes, vandens filtrus, taigi gėriau ir upės vandenį, žinoma, ne prie didžiųjų miestų, kur didelė tarša.

 

Kaip atrodė eilinė plaukimo diena? Ar turėjote nusistatęs rutiną?

 

Atkarpoje nuo Gangos pradžios iki šventojo Rišikešo miesto laikas neprailgo, nes labai graži gamta, paukščiai, beždžionės. Upė toje vietoje gana srauni, todėl teko manevruoti, kad neapvirsčiau (vis tiek kelis kartus apvirtau), taigi pirmosios dvi dienos buvo ekstremalios, apie rutiną nebuvo kada pagalvoti. Rišikeše pabuvau ilgiau: stebėjau apeigas Gangai garbinti, pabendravau su šventikais. 25 km iki kito šventojo miesto Haridvaro upė buvo nusekusi, daug kriokliukų, todėl daug kartų teko persinešti baidarę, užtrukau apie pusdienį. Mieste pabuvau vieną dieną, aplankiau indams šventas vietas. Už Haridvaro buvo greitų srovės ruožų, o paskui upė išsilygino, išplatėjo, atsirado salelių. Plaukimas tapo monotoniškas, vaizdai mažiau keitėsi, bet sustojau keletą kartų – apžiūrėti krante šiaudines dievų skulptūras, nufotografuoti derlingą upės dumblą į vežimus kraunančius žmones, Rumšiškes primenantį senovinį kaimelį. Vietiniai pavaišino mane pienu, kurį išgėriau dvejodamas, ar nesusirgsiu. Siūlė maisto ir pabūti ilgiau, bet skubėjau, todėl atsisakiau. Pačioje upėje keliomis frazėmis apsikeičiau su primityviomis valtelėmis plaukiančiais žvejais.

 

Sulaukėte daug vietinių dėmesio?

 

Domėjosi visi – ir vyrai, ir moterys, vaikai. Mojavo, šypsojosi, pabendraudavome angliškai arba hindi kalba. Stengdavausi išplaukti anksčiau, kad sulaukčiau mažiau dėmesio, nes, kol prisipūti baidarę, aplink susirenka šimtai žmonių, kalbina ir kartu nori nusifotografuoti. Sudėtinga išsiruošti tokiomis sąlygomis.

 

Man labai patiko stebėti žmones. Anksčiau galvojau, kad Indijoje, kaip ir pas mus, vyksta kelios religinės šventės ar festivaliai, o likusį laiką žmonės dirba, poilsiauja. Iš tiesų indai atsakingai žiūri į religiją ir praktikuoja kasdien net po kelias valandas. Apeigos sudėtingos, joms reikia daug ruoštis – pinti gėlių papuošalus, vainikus, gaminti laivelius su žvakelėmis ir kt. Vieną rytą atsikėliau dar su tamsa, atėjau prie upės ir radau ant kranto patekančios saulės laukiančius tūkstančius žmonių. Tyliai susiruošiau ir išplaukiau, nenorėdamas trikdyti besimeldžiančių. Vėliau praplaukiau šalia Delio vykstančią šventę, kur pakrantėse buvo įsikūrę šimtai tūkstančių žmonių, ištisi palapinių miesteliai. Geriau įsižiūrėjęs mačiau karves ir jaučius, apgaubtus ritualiniais drabužiais ir įsibridusius į upę – visi maudosi, taškosi kartu. Labai įdomu iš šalies stebėti kitokį požiūrį į upę. Ganga indams yra Motina deivė, kuriai meldžiasi, prašo, garbina. Mums – tai tik upė, o jiems dievybė.

 

Kas dar paliko didelį įspūdį?

 

Gyvūnai. Mačiau ir žuvimi mintančių, bet žmonių privengiančių milžiniškų krokodilų, ir upinių delfinų, kurie panašaus dydžio ir išvaizdos, kaip jūriniai. Tai rodo, kad Gangos vanduo nėra taip stipriai užterštas arba gyvūnai gerai prisitaikę. Kita vertus, indai Gangoje maudosi net prie didžiausių miestų, aš irgi joje prausiausi, tik toliau nuo miestų, ir nieko bloga nenutiko.

 

Autorius Laima Samulė