Diana de Puatjė gimė, kai moterys buvo tik objektai, vyrų arba garbinti, arba menkai dominę. Tačiau savimi pasitikinti gražuolė greitai suprato, kaip patraukti dėmesį. Atkakliai siekusi tikslų, tapo paauglio karaliaus Henriko II meiluže ir į šešėlį išstūmė Prancūzijos karalienę Kotryną Mediči. Būtent Dianos pastangų dėka karalius iš nerangaus jaunuolio tapo trubadūru, poetu ir galingu valdovu.

 

Rafinuotos ir gudrios damos portretasAnet;,France,-,June,3,2021,:,The,Funeral,Chapel

 

Diana, pavadinta romėnų medžioklės deivės vardu, gimė 1499 m. rugsėjo 3 d. Žano de Puatjė šeimos pilyje Dofinė mieste. Vėliau iš senelio paveldėjo Puatjė liūto ženklus, Valentinois grafienės titulą ir Saint-Vallier pilį. Kai ji gimė, aiškiaregiai nuspėjo, kad taps galingesnė už bet kokią karalienę. Jau šešiametė lydėjo tėvą į medžioklę, išmoko joti, jai padovanotas nuosavas sakalas. Po motinos mirties Prancūzijos princesės Anos ir Liudviko XII dvare mokėsi lotynų ir graikų kalbų, teatro, šokio, filosofijos, Platono samprotavimų, o svarbiausia – rafinuoto sąmojo ir pokalbio įgūdžių. 1515 m. tapo princesės Anos tarnaite, o vėliau patarnavo Prancūzijos karalienei Klaudijai. Sulaukusi 15-os ištekėjo už 39 metais vyresnio Louiso de Brézé, turtingo, įtakingo ir garsaus medžiotojo, Prancūzijos karaliaus Karolio VII anūko. Jiedu susilaukė dviejų dukterų Françoise ir Louise. Diana garsėjo karališka išvaizda, idealiai balta veido oda, pilkomis akimis, tiesia nosimi ir didelėmis lūpomis, tad sulaukdavo daug dėmesio. Nors gyveno šiurpiame ir apleistame dvare, tačiau su malonumu priimdavo svečius. 1523 m. jos vyras atskleidė konsteblio Šarlio de Burbono sąmokslą prieš karalių Pranciškų I, bet tuo metu nežinojo, kad su tuo susiję ir uošvis. Ž. de Puatjė apkaltintas išdavyste ir nuteistas mirties bausme, tačiau vietoj jos įkalintas iki 1526-ųjų, kol pasirašyta Madrido sutartis. 1531 m. mirus vyrui, išryškėjo didelis Dianos susidomėjimas finansiniais reikalais ir teisinis sumanumas. Jai pavyko išlaikyti velionio vyro pajamas ir teisme užginčyti įpareigojimą grąžinti karališkąsias valdas. Sužavėtas moters sumanumo, karalius Pranciškus I leido našlei valdyti paveldėtus dvarus be vyro globėjo priežiūros ir pasilikti nemažas pajamas.

 

Karališkoji pažintis

 

Diana jau buvo karalienės svitoje, kai gimė princas Henrikas. 1526 m. Henrikas ir vyresnysis brolis Pranciškus išsiųsti į Ispaniją kaip įkaitai vietoj tėvo karaliaus, kurį mūšyje į nelaisvę paėmė Šventosios Romos imperatoriaus Karolio V kariuomenė. Legenda pasakoja, kad D. de Puatjė pabučiavo septynmečio Henriko skruostą, jog paguostų. 1530 m. broliams grįžus į Prancūziją surengtas turnyras, skirtas atšvęsti jų tėvo santuoką su Eleonora iš Austrijos. Berniukai buvo apsirengę kaip riteriai, jaunasis Pranciškus turėjo Eleonoros drabužių spalvų atributų, o Henrikas puošėsi Dianos rūbų spalvomis. Jų ryšys prasidėjo kaip mentorystė – Diana jį mokė įvairiausių gyvenimiškų dalykų dar ankstyvaisiais metais soste. Vis dėlto jų santykiai greitai išsivystė į daug gilesnius. Nors buvo 19 metų vyresnė – tais laikais tai buvo negirdėtas amžiaus skirtumas – Diana visiškai užkariavo karaliaus Henriko širdį. Istorikai spėja, kad kai kuriems valdovo sprendimams didelę įtaką padarė būtent jos patarimai ir nuomonė. Karalius daug dėmesio skyrė mylimajai Dianai net 1533 m. vedęs Kotryną Mediči. Jaunuolis buvo taip apakintas meilužės meilės, kad perdovanojo jai brangenybes, gautas dovanų iš žmonos šeimos. Likimas įsimylėjėliams susiklostė ypač palankiai. Henrikas niekada neturėjo būti Prancūzijos karaliumi. Vyresnėlis Pranciškus ruošėsi užimti sostą, tačiau netikėtai mirė.

 

Galingiausia moteris Prancūzijoje

 

Dianos atėjimas į valdžią nebuvo paprastas. Karalius Pranciškus I taip pat turėjo karališkąją meilužę Aną de Pisseleu, o jai Diana nepatiko. 1544 m. Ana įtikino karalių, kad Henrikas ir Diana bando sugrąžinti į pareigas ištremtą dvarininką. Karalius išvarė Dianą iš dvaro, o Henrikas išvyko su ja. Tačiau vos po trejų metų Pranciškus I mirė, o D. de Puatjė netrukus tapo viena įtakingiausių Prancūzijos moterų. Kotryna buvo akivaizdžiai žeminama ne tik Dianos, bet ir visų aplink. Popiežius Paulius III per Henriko karūnavimą atsiuntė naujajai karalienei tradicinį „Auksinės rožės“ papuošalą, o Dianai – perlų vėrinį. Henrikas suteikė Dianai beveik viską, ko ji norėjo, o ši dažnai patardavo įvairiais klausimais, rašydavo korespondenciją, laiškų apačioje pasirašydama „HenriDiane“. Naujasis karalius taip pat suteikė Dianai Valentinois ir Étampes hercogienės titulus. Vis dėlto mylimoji žinojo, kad ji turi išlaikyti ir Kotryną laimingą, todėl dažnai skatindavo Henriką eiti pas žmoną į miegamąjį. Karališkoji pora per valdymo laikotarpį kartu susilaukė 10 vaikų.

 

Nepaisant begalinės meilės meilužei, Henrikas mielai suguldavo su vis kitomis moterimis. Turėjo mažiausiai tris nesantuokinius vaikus, tačiau iš visų meilužių D. de Puatjė buvo mėgstamiausia. Jai patikėta užauginti tiek teisėtus vaikus, tiek pavainikius. Kotryna bandė susigyventi su šia situacija, kol Henrikas Dianai nepadovanojo tikros Prancūzijos karūnos brangenybės – nuostabios Šenonso pilies, kurios troško ji pati. Maža to, Henrikas sporto turnyruose mieliau rinkdavosi puoštis juostelėmis su Dianos rūbų spalvomis, o ne oficialios žmonos. 1559 m. birželio 30 d. per vieną tokių turnyrų Henrikas sunkiai sužeistas į akį. Kotryna atsisakė įleisti Dianą į vyro kambarį, nors karalius jos šaukėsi. Galiausiai po 10 dienų mirė nuo sepsio. D. de Puatjė įtaka tuoj pat nutrūko.

 

Paskutinieji metai

 

Nestokodama paniekos velionio vyro meilužei Kotryna privertė Dianą grąžinti karaliaus jai dovanotus brangakmenius. Taip pat išmainė išsvajotą pilį į daug mažiau patrauklią Šomono pilį. Kai Kotryna atgavo viską, ko troško, Diana galutinai ištremta į Château d‘Anet dvarą. Ramus moters gyvenimas baigėsi maždaug 1565 m., kai nukrito nuo žirgo ir patyrė sužeidimų, po kurių taip ir neatsigavo. Mirė sulaukusi 66-erių. 2008 m. atliktas palaikų tyrimas parodė, kad krintant lūžo blauzdikaulis ir šeivikaulis. Dianos plaukuose taip pat aptikta daug aukso. Tai tik patvirtino gandus, kad vartojo aukso eliksyrą siekdama išsaugoti jaunystę.

 

Autorius Monika Budnikienė