Daugelis nepraleidžia progos paliežuvauti. Paskalų skleidimas laikomas moterišku užsiėmimu, tačiau iš tiesų tai daro abiejų lyčių atstovai. Ar paskalos turi tik neigiamą pusę? Kodėl reikėtų mažiau apkalbinėti ir ar galima visai to išvengti?

 

paskalos

Atsirado kartu su kalba

 

Dėl socialinių tinklų ir apskritai virtualaus bendravimo paskalos įgavo naują pagreitį. Lietuvoje net veikia vadinamas „pletkų“ portalas. Jame skleidžiamos apkalbos apie garsius žmones. Tačiau mokslininkai tvirtina, kad apšnekėti kitus taip pat natūralu kaip kalbėti. Ilinojaus Knox‘o koledžo psichologijos profesorius Frankas McAndrew tvirtina, kad apkalbos siekia priešistorinius laikus, protėviams jos buvo gyvybiškai svarbios. Norint išlikti urvinių žmonių visuomenėje, reikėjo žinoti, kas vyksta artimiausioje aplinkoje: kas rūpinasi maisto bei kitais ištekliais, kas ir su kuo susilaukė palikuonių, kam išryškėjo sveikatos sutrikimo požymių, iš kokio telkinio saugu gerti vandenį ir pan.

 

Vėliau gandai skleisti sąmoningai. Pavyzdžiui, kalbos apie valdovo išskirtines galias ir žiaurumą padėdavo jam išlikti valdžioje.

 

Amžiams bėgant paskalos niekur nedingo, toliau liežuvaujama ir tai daroma kasdien.

 

Beveik valanda per dieną paskaloms

 

Paskalos apibrėžiamos kaip kalbėjimas apie žmogų už akių arba dalinimasis informacija, kuri nėra visuotinai žinoma. Kalifornijos universiteto mokslininkų tyrimas parodė, kad vidutiniškai kasdien liežuvaujama apie 52 minutes. Gana įspūdingas skaičius. Visgi didžioji dalis skleidžiamų nuogirdų nekenksmingos. Manoma, kad tik apie 15 % susijusios su neigiamu vertinimu. Tačiau tai nereiškia, kad blogai kabama apie išorinius ar vidinius asmens bruožus, kas skatina patyčias ar neapykantą. Dažniausiai tiesiog teigiamas pats faktas. Pavyzdžiui: „jo nebuvo darbe“ arba „ji sudaužė automobilį“. Juk neatsiliepiama neigiamai apie žmogų, tiesiog pasidalijama su juo susijusia informacija, kuri nebūtinai liečia kitus asmeniškai.

 

Įdomu tai, kad daugiausia liežuvaujama kolegas, antroje vietoje – šeimos nariai, trečioje – draugai. Garsenybės užima tik ketvirtąją vietą.

 

Gali būti naudingos

 

Dažnai paskalos vertinamos neigiamai, net manoma, kad jas skleidžia žemesnio intelekto žmonėms. Tikima, kad taip elgiasi gyvenantys labai nuobodų gyvenimą – neturėdami ko papasakoti apie save, kalba apie kitus. Iš dalies tai tiesa. Pavyzdžiui, jei du asmenys yra labai gerai pažįstami ir nuolat leidžia laiką kartu, žino vienas apie kitą beveik viską. Todėl viena iš pokalbių temų tampa kiti jiems svarbūs žmonės. Tai nėra blogai. Anot psichologų, neutralūs pašnekesiai (be neapykantos) padeda kurti draugystę, stiprinti bendruomenę arba sužinoti informaciją, kuri būtina norint įsitraukti į socialinį gyvenimą. Anot Kalifornijos universiteto psichologijos profesorės Megan Robbins, apkalbos gali padėti apsisaugoti ir suteikti pagalbą. Jei žmogus yra uždaras, neseka kasdienių naujienų, gali nežinoti apie svarbius jam asmeniškai reikšmingus pokyčius (nuo geopolitinės situacijos iki įstatymų, išmokų tvarkos pasikeitimų ir pan.). Plepi kaimynė gali padėti sužinoti visą aktualią informaciją.

 

Kalbėdami apie kitus galite jiems padėti. Pavyzdžiui, priėmėte ukrainiečių į savo namus ir papasakojote bendradarbiams, kad jiems kažko trūksta. Greičiausiai atsiras galinčių pagelbėti ir problema bus išspręsta.

 

Padeda išvengti klaidų

 

Kaip minėta, daugiausia liežuvaujama darbe. Būtent čia skleidžiamos paskalos gali pasitarnauti vertinant darbuotojų moralinį elgesį, atgrasant potencialius apgavikus ar dykūnus grupėje. Galbūt kolega permeta savo darbus kitiems ar niekada negrąžina pasiskolintų pinigų. Tokią informaciją geriau sužinoti iš kitų, o ne patirti savo kailiu. Pasidalyta ankstesnių darbuotojų patirtis padės išvengti darbo toksiškame kolektyve ar nemokioje įmonėje.

 

Draugiškas paplepėjimas padeda išsiaiškinti nerašytas taisykles. Pavyzdžiui, naujam kolegai pokalbiai prie kavos aparato leidžia geriau suprasti, kokia apranga dera šiame biure, kurio darbuotojo geriau vengti komandiniuose projektuose, kaip žiūrima į mamadienius, ar normalu prašyti mėnesio nepertraukiamų atostogų ir daugybę kitų dalykų, kurie nebuvo išsiaiškinti iki galo.

 

Paskalų būdai

 

Įdomu, kad tobulėjant technologijoms, kinta ir apkalbų skleidimo būdai. Anksčiau tekdavo susitikti akis į akį ir saugotis pašalinių ausų, dabar viską palengvina išmanieji prietaisai. Deja, dėl jų liežuvauti galima net apie tame pačiame kambaryje esantį žmogų, pavyzdžiui, susirašinėjant žinutėmis. Paskalos gali būti užkoduotos, kad netyčia perskaitęs kitas žmogus iškart nesuprastų apie ką kalbama. Tam pasitelkiami simboliai, emociukai, juokingi paveikslėliai (angl. memes) ar judantys GIF vaizdai.

 

Apkalboms, neretai turint kėslų suteršti reputaciją, pasitelkiamos socialinių tinklų paskyros: pasislėpus po išgalvotu arba kito žmogaus vardu skleidžiami gandai apie pramogų pasaulio, sporto ar politikos asmenybes.

 

Nevisavertiškumo kompleksas?

 

Psichologai atkreipia dėmesį, kad neapykantos, pašaipos kupinas apkalbas dažniausiai skleidžia žemos savivertės žmonės. Toks elgesys padeda jiems pasijusti geriau. Tokie asmenys dažnai nusitaiko į daugiau pasiekusius žmones ir ieško, kaip juos apjuodinti. Sulaukus pritarimo iš kitų, patenkinamas jų ego. Deja, kiekvienos garsenybės socialinių tinklų profiliuose galima rasti ne vieną sekėją, liejantį tulžį ir turintį bent kelis palaikančius komentatorius. Greičiausiai šių žmonų asmeniniame gyvenime nevyksta nieko ypatinga, todėl jaučia nuoskaudą. Dažnai iš paskalų temų nesunku suprasti, dėl ko labiausiai kompleksuoja piktasis liežuvautojas. Pavyzdžiui, jei skleidžia apkalbas apie išvaizdą, plastines operacijas, grožio procedūras, greičiausiai nepatenkintas savo kūnu, pavydi, kad negali pasitobulinti. Gandai apie uždarbį, neteisėtas pajamas, buvimą vyrų išlaikytine gali rodyti, kad pramanytojas mažai uždirba, nedaug ką gali sau leisti, todėl tiesiog pavydi.

 

Psichologinė pagalba

 

Įrodyta, kad kaupiamos neigiamos emocijos kenkia sveikatai. Tad patariama jas paleisti. Geriausias būdas – išsikalbėti. Išsakius, kas neramina, skaudina, piktina, ne tik palengvėja, tačiau galima sulaukti pagalbos ir vertingų patarimų iš išklausiusiojo. Labai svarbu pasirinkti patikimą žmogų, kuris pasidalytos informacijos neatskleis kitiems, ypač apie kuriuos kalbama.

 

Jei nėra žmonių, su kuriais būtų galima atvirai pasikalbėti, puikus būdas išlieti susikaupusias mintis – rašyti dienoraštį. Žinoma, derėtų pasirūpinti, kad nebūtų padėtas matomoje vietoje, kur bet kas galėtų atsiversti.

 

Kai paskalų per daug

 

Apkalbos gali kenkti tiek profesiniam, tiek asmeniniam gyvenimui. Jei negražiai apkalbėsime artimuosius, jų asmeninio gyvenimo detales pasakosime pašaliniams, tai gali atsisukti prieš mus pačius.

 

Dažnai turima bendrų pažįstamų, todėl paskalos lengvai pasiekia ir tą žmogų, kuris apkalbėtas. Tai kuriam laikui ar net visam gyvenimui gali sugadinti arba pakeisti santykius. Būdamas kartu apkalbėtasis daugiau nebus toks atviras, vengs kalbėtis tam tikromis temomis. Taip pat gali varžytis elgtis, kaip nori, todėl ilgainiui nustos bendrauti, kad išvengtų įtampos.

 

Nuolat liežuvaujant neretai pasimetama, kas ir ko prašė neišduoti, kam nepasakoti. Saugoti intriguojančias naujienas taip pat sudėtinga, todėl tai kelia įtampą.

 

Jei apšnekinėjama darbe, gali nelikti laiko tiesioginėms užduotims. Apkalbos gali supriešinti kolegas, pavaldinius ir vadovus, darbe gali susiformuoti toksiška atmosfera, prasidėti patyčios, mobingas. Išmintingiausia vengti apkalbų profesinėje aplinkoje.

 

Kaip išvengti?

 

Norint nesugadinti nei darbinių, nei asmeninių santykių, saugiausia – neliežuvauti. Žinoma, nebūtina visiškai nebendrauti su kolegomis, giminaičiais ar draugais, tačiau patariama išmokti neprisijungti prie apkalbų. Biure vos pastebėjus, kad kiti žmonės ima ką nors apkalbinėti, koncentruotis į užduotis, neįsitraukti teisinantis dideliu darbo krūviu. Net tylėjimas, kai apkalbamas kitas asmuo – nebylus pritarimas. Visada galima atvirai pasakyti, kad nepriimtina kalbėti apie nesančius šalia. Žinoma, tikėtina, kad dėl to patys tapsite apkalbų objektu. Tačiau sąžinė bus rami, kad neliežuvavote. Be to, tikrai atsiras norinčių kalbėtis kitomis temomis. Taip pat neteks klausytis asmeninių santykių detalių. Apmaudu, tačiau moteriškose kompanijose dažniausiai vyksta savotiškos varžybos, kieno vyras blogesnis arba geresnis. Tai visiškai nenaudinga.

 

Saugoti asmeninį gyvenimą. Bendradarbiams ar giminaičiams nebūtina žinoti, kad jūsų vaikai išgyvena sunkią paauglystę, o santykiai su vyro seserimi ar anyta ne tokie, kokių norėtųsi. Iš mandagumo galima išklausyti aplinkinių dejones, duoti patarimų, jei to prašoma, tačiau reikėtų atsispirti pagudai atvirauti apie save. Skundai artimaisiais gali atrodyti nederami darbo aplinkoje, pažįstamų rate gali įžiebti konfliktų. Susilaikyti patartina ir nuo kalbų apie brangias dovanas, gražius namus, prabangias keliones – rizikuojama atsidurti pavyduolių taikiklyje. Asmeninio gyvenimo džiaugsmais ir rūpesčiais geriau dalytis tik su artimaisiais.

 

Laikytis atstumo. Kartais liežuvaujama siekiant įgyti simpatijų, pajusti artimesnį ryšį su bičiuliais ar kolegomis. Bendraujant derėtų būti nuoširdiems, tačiau neatversti visų kortų, palikti tam tikrą ribą. Darbe stengtis bendrauti kuo oficialiau ir mandagiau, išlaikyti „jūs“ santykį su bendradarbiais ar vadovais. Tai pasąmoningai sulaikys nuo pernelyg atviro kalbėjimo ir skatins bendrauti tik profesiniais klausimais.

 

Tam tikrą atstumą vertėtų išlaikyti ir su artimaisiais, intymūs dalykais (tiek seksualine, tiek emocine prasme) turėtų likti poroje ar šeimoje. Pavyzdžiui, vyro lytinės potencijos problemų neturėtų aptarinėti visa giminė.

 

Neapkalbinėti kitų. Jei nepatinka, kad draugai, artimieji ar kolegos nešioja gandus, reikėtų pagalvoti apie save. Ar tik nesate tylusis tų paskalų skatintojas? Paskalos atsiranda tarp liežuvauti mėgstančių žmonių – vieni mėgsta sensacijomis dalytis, kiti jų klauso, į jas reaguoja ir taip skatina apkalbėti dar labiau. Norint, kad nepasakotų paskalų, reikia nustoti jų klausytis, pritariamai linguoti ar juoktis. Mandagiai pasišalinti iš tokios aplinkos, pakeisti temą nieko neįžeidžiant. Verta įsidėmėti, kad tas žmogus, kuris jums skleidžia paskalas apie kitus, pakeitęs pašnekovą jau liežuvaus apie jus.

 

Saugios paskalos

 

Visiškai išvengti apkalbų neįmanoma, tačiau galima užtikrinti, kad neslėptų piktų kėslų (sukiršinti, išskirti, sumenkinti, apšmeižti, išmesti iš darbo ar kt.), taip pat nesukeltų neigiamų pasekmių patiems. Ne, neprivaloma palaikyti pokalbius tik apie orą, paplepėti galima ir apie kitus asmenis, svarbu, kaip tai daroma.

 

Papasakoti įvykius. Apie bendrą pažįstamą arba garsenybę, kuria domimasi, galima kalbėti informaciniais tikslais. Pavyzdžiui, sužinoma, kad bendra draugė kraustosi į kitą miestą ar pakeitė karjeros kryptį, įsigijo augintinį ar įstojo į vienuolyną. Galima dalytis šia informacija, keistis įžvalgomis, kaip tai buvo tikėta ar ne, pasidžiaugti naujais bičiulės atradimais. Jei pašnekovė dar netikrino socialinių tinklų ir nežino naujausių sensacingų žinių apie garsų nuomonės formuotoją (nėštumas, vestuvės, neištikimybės ir kt.), natūralu jomis pasidalyti. Juolab kad tos žinios ne asmeninės, o prieinamos visiems.

 

Kalbėti objektyviomis temomis. Žinoma, visos temos – nuo religijos iki politikos – sukelia subjektyvias emocijas. Tačiau kai kurios apkalbos negali daryti žalos. Pavyzdžiui, pasipiktinimas popiežiaus netinkamai išsakytomis mintimis apie Rusijos invaziją į Ukrainą. Tokie paplepėjimai Bažnyčios vadovo nepasieks ir nesukels nei asmeninių, nei profesinių nepatogumų.

 

Neliežuvauti socialinėje erdvėje. Geriau piktintis siaurame žmonių rate, o ne lieti tulžį interneto komentaruose. Mat nauda tokia pati – abiem atvejais išliejamos emocijos ir pasijuntama geriau, tačiau internete parašyti žodžiai gali pasklisti labai plačiai, pasiekti apkalbėtą žmogų ir sukelti neigiamų išgyvenimų. Be to, galima sugadinti santykius su bičiuliais, artimaisiais, prarasti reputaciją profesinėje srityje.

 

Tik su patikimu žmogumi. Parašyta vienaskaita, nes dažnai žmonės turi vieną asmenį, kuriuo pasitiki besąlygiškai, jis saugo visas paslaptis ir neplatina paskalų. Jei norisi piktai apie kažką paburbėti, reikėtų tai daryti saugioje draugijoje. Net gera draugė gali perduoti savo vyrui, šis savo broliui, sesei ar antrajai pusei, ši dar kažkam, kol galiausiai paskalos pasieks apkalbų objektą. Juk susipykti liežuvaudami niekas nenori, tiesiog paikai paplepa ir pamiršta. Jei negalima pasitikėti, kad pašnekovas nepaskleis paskalų, geriau jas patikėti dienoraščiui.

 

SPECIALISTĖS KOMENTARAS

Geštalto terapeutė, biblioterapeutė Daiva Žukauskienė 

 

Kaip gimsta paskalos, apkalbos?

 

Jos atsirado kartu su kalba. Apkalbos gana paplitęs visuomeninis reiškinys, nulemtas kalbant patiriamo malonumo. Plepėti tuščiai ne apie save ir ne apie reikalus – tam tikras būdas suteikti sau malonumo. Apkalbant dėmesys kreipiamas į kitą žmogų, reiškinį ar objektą, kalbantysis lieka nuošalyje. Liežuvautojas nesijaučia saugus ir dėmesiui nuo savęs nukreipti naudoja pabėgimo būdą – apkalbas.

 

Ar apkalbos yra blogai?

 

Ne visada apkalbos kenksmingos, kartais tai tik tušti plepalai, smagus pasidalijimas žiniomis apie kitus. Tačiau visada yra mažiausiai du žmonės: kalbėtojas ir klausytojas. Jei pastarasis neklausytų, kalbėtojas nepasakotų. Lengvos apkalbos, kurios nevirsta į šmeižtą, kūrybą, apgaulę ir neturi kėslo apjuodinti ar sumenkinti, yra nekenksmingos, o kartais net naudingos ir malonios. Tokias skleidžiantys žmonės negeba saugoti paslapčių ir nejaučia kitų žmonių ribų, privatumo, kalba ne tik apie kitus, bet ir apie save. Tokie gandus nešiojantys žmonės kaip šarkos griebia viską, kas žiba, ir neša kitam, vaikosi nekasdienių naujienų, gardžiuojasi jomis ir su malonumu dalijasi su kitais. Šarkų paskalos nėra piktybiškos. Apkalbamus žmones gali įžeisti, bet tokie žmonės yra tik geltonosios spaudos mėgėjai ir tauškaliai.

 

Dažnai smulkiųjų apkalbinėtojų auditorija labai plati, nelabai sąmoninga ir tinkamai suvokianti situaciją. Kasdienes apkalbas galėtume pavadinti tuščiais plepalais arba lengvais pipiriukais, skatinančiais bendravimą. Nuobodžiaujantys žmonės, užuot užsiėmę savistaba ir refleksijomis, stebi ir tyrinėja kitų gyvenimą. Gautomis žiniomis norisi su kažkuo dalytis, taip gimsta apkalbos.

 

Kada paskalos yra neigiamos?

 

Apkalbinėtojai dažnai yra pavyduoliai ir tinginiai, šykštintys kitiems to gero, apie kurį kalba. Iš juodo pavydo gimsta piktos paskalos, iš balto – tik smagus pasidalijimas naujienomis. Tikslingos apkalbos, turinčios išankstinį neigiamą kėslą, yra pirmas žingsnis patyčių ir mobingo link. Apkalbos su pozityviu tikslu – reklama arba viešieji ryšiai, siekimas parduoti prekę, paslaugą ar sureikšminti kitą asmenį.

 

Kur kalba, ten ir apkalbos. Taigi, bet koks kalbėjimas apie kitą – apkalbos. Tai neišvengiama. Kaip sakoma kažkur nugirstoje frazėje: gimė žodis, ėmė daugintis ir virto plepalais. Linkiu mėgautis kalba, lengvais pašnekesiais, bet saikingai vartoti plepalus ir vengti apkalbų.