Vilkolakis – tai mitologinė ir folklorinė būtybė, gebanti įgyti vilko pavidalą būdama žmogumi, arba žmogiškosiomis savybėmis pasižymintis vilkas, tokį likimą užsitraukęs prakeiksmu. Tarptautinis vilkolakio pavadinimas – lukantropas – kilęs iš dviejų graikiškų žodžių sandūros: lukos, reiškiančio vilką, ir antropos, reiškiančio žmogų.


Istorija
Tikima, kad žmogaus pavirtimas vilku dažniausiai įvyksta šviečiant pilnačiai, o vilkolakiai pasižymi ypatingomis galiomis ir labai stipriais pojūčiais, smarkiai pralenkiančiais tiek žmonių, tiek vilkų sugebėjimus. Mitai ir legendos apie šias paslaptingas būtybes, prasidėję nuo neatmenamų laikų, jaudinę antikos klausytojus ir šiurpinę Viduramžių žmones, nepraranda susidomėjimo ir šiandien – šiuolaikinėje fantastikos literatūroje, filmuose ir televizijoje vis šmėkščioja vilkolakiai, kuriuos sužeisti gali tik sidabrinės kulkos.

Kaip atpažinti vilkolakį?
Europos folklore yra minima nemažai požymių, pagal kuriuos galima atpažinti vilkolakį dar jam būnant žmogaus pavidalu – šią būtybę išduoda virš nosies suaugę antakiai, užsirietę nagai, žemai esančios ausys ir spyruokliuojanti eisena. Patikimas būdas išsiaiškinti, ar jūsų įtariamasis tikrai vilkolakis, – įpjauti jam odą iki kraujo: jei tai tikrai tas, kurio jūs baiminatės, žaizdos vietoje pasirodys kailis. Pasak rusų pasakojimų, vilkolakį išduoda po jo liežuviu augantys šeriai. O štai gyvūno pavidalu esantį vilkolakį galima atpažinti pagal tai, kad jis neturi uodegos (tai būdinga visiems gyvūnams, kuriais pasiverčia raganos), paprastai yra didesnis nei normalus vilkas, turi žmogaus akis. Švedijoje tikima, kad vilkolakiai, pasivertę vilkais, bėga ant trijų kojų, vaizduodami, kad ketvirtoji koja yra uodega, kurios jie neturi.

Kaip tampama vilkolakiu?
Buvo tikima, kad vilkolakiu galima tapti naudojant daugelį būdų, vienas iš paprasčiausių – nusirengti nuogai ir apsijuosti diržu, pagamintu iš vilko odos, arba apsisiausti vilko kailiu. Taip pat buvo manoma, kad veiksminga išsitrinti kūną stebuklinguoju šalaviju arba atsigerti lietaus vandens iš vilko pėdsako. Italijoje, Prancūzijoje ir Vo-kietijoje tikėta, kad žmogus gali pavirsti vilkolakiu, jei trečiadienio arba penktadienio naktį užmiega mėnulio pilna-čiai šviečiant tiesiai jam į veidą. Sklido pasakojimai, kad žmogus gali būti paverčiamas šia mitologine būtybe prieš savo valią, jei jam įkanda kitas vilkolakis arba jis prakeikiamas tokiu tapti. Taip pat buvo tikima, kad, jei gimdymas vyksta šviečiant jaunam mėnuliui, vilkolakiu galima ir gimti. Vilkolakiais taip pat kartais buvo laikomi epilepsija sergantys asmenys.

Vilkolakiai – visame pasaulyje
Argentinoje vilkolakiai vadinami lobisonais. Tikėta, kad dažniausiai jais tampa septintas sūnus šeimoje (o septinta dukra yra pasmerkta būti ragana). Lobisonas, tapęs plaukuota pabaisa, neva turinčia ir žmogaus, ir vilko savybių, klajoja po kalvas ir kalnus, daugiausia misdamas dvėseliena, o sutikęs žmogų – staigiai jį puola. Esą jei užpuoliko auka išgyvena, ji taip pat tampa lobisonu, tačiau taip nutinka nedažnai, kadangi dauguma žmonių visgi žūsta nuo mirtinų laukinės pabaisos letenų ir nasrų. Iki XX a. šios legendos apie vilkolakius Argentinoje buvo tokios populiarios, kad, gimus iš eilės septintam sūnui, tėvai dažniausiai jį palikdavo, atiduodavo įsivaikinti arba net užmušdavo.
Suomijoje vilkolakiai yra laikomi pakankamai melancholiškomis būtybėmis. Pasak legendų, jais tampama prieš savo valią, netyčia, iš nežinojimo padarant ką nors, kas paverčia žmogų vilku, arba tapus užkerėjimo auka. Šios šalies mitologija ir legendos teigia, kad vilkolakis tokiu išlieka ir dieną, ir naktį, jis klajoja aplink namus, misdamas galvijais ir tik retkarčiais žmonėmis, vaikšto nuo durų iki durų ti-kėdamasis, kad kas nors jį atpažins. Jei taip atsitinka (pavyzdžiui, motina atpažįsta, kad vilkolakis – tai jos sūnus), kerus neva galima nutraukti pašaukiant žmogų jo krikšto vardu arba duodant jam suvalgyti duonos. Sakoma, kad kartais, atgavęs savo žmogiškąją išvaizdą, buvęs vilkolakis vis dar turi uodegą, kurią nešioja iki pat mirties. Kai kuriose pirtyse Suomijoje galima pastebėti saunos suolus, kuriuose yra padaryta skylė specialiai buvusių vilkolakių uodegoms, kad šiems būtų patogu sėdėti.
Portugalijoje vilkolakiai vadinami lobis-homemais. Dažniausiai tai švelnios ir žmonių nepuolančios bū-tybės, kurios tokiomis tapo dėl piktavalių burtų. Lobis-homemai naktimis ateina į kryžkeles ir šliaužiodami po purvą virsta vilkais. Tuomet jie esą bėga į kaimą, garsiai stūgaudami, tačiau niekam nekenkdami. Pasak legendų, šie drovūs ir liūdni portugališki vilkolakiai gali būti lengvai atpažįstami iš trumpos geltonkailės uodegos. Tačiau šioje šalyje gyvena ir piktieji vilkolakiai, kurių prigimtis yra susijusi su velniu, blogiu, juodąja magija ir raganavimu. Juos galima atpažinti iš specifinės akių formos.
Rusijoje, pasak legendų, vilkolakiais dažniausiai tampama savo valia – norintis tai padaryti žmogus eina į mišką, įsmeigia į medį varinį peilį ir šoka aplink jį kalbėdamas specialius burtažodžius. Ritualui pasiekus kulminaciją, vilko dvasia užvaldo žmogaus sielą ir jis tampa vilkolakiu.

Įdomūs faktai

  • Vilkolakių medžiotojai tiki, kad nuo šių būtybių galima pabėgti ir saugiai sulaukti ryto, įsilipus į šermukšnį arba pasislėpus rugių lauke.
  • Manoma, kad vilkolakiai paprastai gyvena ir klajoja vieni, tuo jie skiriasi nuo vilkų, kurie mėgsta būti savo gaujoje.
  • Vien Prancūzijoje 1520–1630 m. įvyko daugiau nei 30 tūkst. teismų, susijusių su vilkolakiais.
  • Kalbama, kad kai vilkolakis atvirsta žmogumi, jis neprisimena nieko, ką veikė būdamas vilku, tačiau ant jo kūno lieka žaizdos, kurios buvo padarytos gyvūnui.
  • Manoma, kad nei šventintas vanduo, nei kryželis nepadės apsisaugoti nuo vilkolakio, tačiau tai gali padaryti girlianda iš šviežių rugio varpų, amalų arba česnako skiltelių.