Paauglystėje vienatvė gali tapti pavojinga

Vienatvė – neatsiejama paauglystės dalis. Šiame gyvenimo etape keičiasi žmogaus savimonė: lavėja emociniai ir pažintiniai gebėjimai, pradedama suvokti save, savo unikalumą ir vietą visuomenėje, plečiasi vidaus pasaulis. Visa tai – teigiama atsiribojimo nuo artimųjų įtaka paaugliui. Tačiau kartais vienatvė tampa bręstančio žmogaus depresijos ar savižudybės priežastimi. Kaip mokytojai ir tėvai gali padėti paaugliams susidoroti su vienišumu, kad neperžengtų pavojingos ribos? Ką daryti, jei vaikas užsidaro savo kambaryje arba visą dieną dingsta gatvėje?

Sunkus amžius

Pereinamasis paauglystės laikotarpis – tai amžius nuo 12 iki 18 metų. Kūnas keičiasi iš esmės. Paauglių elgesiui įtakos turi brendimas, netolygus ir staigus vystymasis.

Specialistai teigia, kad šiuo tarpsniu vaikai būna emociškai nestabilūs, įžeidūs, užsisklendę ir agresyvūs. Tikslų siekimą ir azartą gali pakeisti apatija bei nenoras ką nors daryti, pernelyg didelį pasitikėjimą savimi – drovumas, draugiškumą ir svajingumą – beširdiškumas bei cinizmas.

Pagrindinius pokyčius lemia pasikeitęs požiūris. Paaugliai bando atrasti savo vietą suaugusiųjų pasaulyje, o tai neabejotinai turi įtakos jų elgesiui. Stengiasi mėgdžioti suaugusiuosius bėgdami iš namų, kopijuodami suaugusiųjų santykius, rūkydami ir vartodami alkoholį. Taip demonstruoja esantys savarankiški.

Būti komandos dalimi

Bendraamžiai užima svarbią vietą bręstančių žmonių gyvenime. Paaugliams svarbu būti tam tikros grupės ar kolektyvo dalimi. Ypač reikia artumo, bendraminčių, kuriems galėtų atsiverti, su kuriais pasidalytų rūpesčiais, nebijodami būti pasmerkti.

Jei nepavyksta rasti tikro draugo arba, dar blogiau, jei tampa atstumtaisiais tarp bendraamžių, paaugliai jaučiasi vieniši ir atskirti nuo kitų žmonių.

Situacija tampa dar sudėtingesnė, jei jaunuolis nejaučia šeimos paramos ir supratimo. Stiprėjantis ir užsitęsęs atskirties jausmas gali skatinti depresiją, norą piktnaudžiauti alkoholiu bei narkotikais, priklausomybę nuo azartinių lošimų ir netgi mintis apie savižudybę.

Vienišas vaikas jaučiasi, nes suvokia savo unikalumą ir izoliaciją. Tai normalu. Visgi vienatvę gali sukelti bendravimo, meilės ir šilumos trūkumas, nesidomėjimas pasauliu, ryšiais su žmonėmis. Neretai paaugliai mano, kad pasaulyje nėra nieko, kuo galėtų pasitikėti, jiems trūksta bendravimo arba yra nepatenkinti santykiais su bendraamžiais. Gali užsisklęsti savyje ir, nors ir jaučia poreikį bendrauti, nesiimti iniciatyvos ieškoti draugų.

Reikia suprasti, kad bręstantis jaunuolis taip pat turi ir privatumo poreikį – nori apmąstyti vykstančius vidinius ir santykių su išoriniu pasauliu pokyčius. Tai turėtų neraminti tik, jei privatumas ir apmąstymai tampa svarbesni už norą bendrauti.

Paauglių vienatvės tipai:

- trumpalaikė vienatvė;

- vienatvė dėl situacijos (pavyzdžiui, persikraustymo, draugo mirties);

- lėtinė vienatvė (ilgai užsitęsusi; kenčiama dėl saviizoliacijos).

Vienatvės priežastys

Brendimo laikotarpiu vaikai lyginasi su kokiu nors idealu ar įprastinėmis normomis. Dar savęs gerai nepažįsta, todėl negali įvertinti savęs, savo vidaus pasaulio ir abejoja, kad kas nors kitas gali tai padaryti.

- Trūksta bendravimo su bendraamžiais, jaunuolio nepriima į socialinę ar panašių interesų grupę, trūksta žmonių, turinčių bendrų poreikių ir pomėgių. Dažnai taip nutinka, kai stokojama bendravimo įgūdžių ir / ar empatijos, nemokama klausytis.

-Išgyvena su amžiumi susijusią tapatybės krizę. Vaikas turi nustatyti sveiką ribą tarp savo unikalumo ir identifikacijos su aplinkiniais. Visiškai susitapatinęs su kitais, praranda tapatybę ir jaučiasi bevertis, o pasirinkęs absoliučią izoliaciją, negeba megzti santykių su aplinkiniais.

- Patiria amžiaus nulemtą savivertės krizę. Paaugliai linkę nuolat save vertinti ir analizuoti, kartais kelia sau per aukštus reikalavimus. Pastebi daugybę savo trūkumų, jaučiasi nepatenkinti savimi. Mano, kad kiti taip pat įžvelgia šiuos trūkumus. Jautriai reaguoja į kritiką ir pastabas – užsisklendžia ir atsisako bendrauti.

- Pernelyg dideli lūkesčiai kitiems, kurie, jų manymų, neverti bendrauti, per mažai išprusę, neturtingi ir pan.

- Nuo realybės nutolęs draugystės, santykių, meilės įsivaizdavimas.

- Išoriniai socialiniai veiksniai: gyvenamosios vietos ar mokyklos keitimas, draugo netektis, panašių interesų turinčių bendraamžių stygius (vaikas nelanko būrelių, užsiėmimų, neturi pomėgių).

- Šeimos pavyzdys. Jei šeimoje palaikomi nenormalūs santykiai, dažni barniai, vartojamas fizinis ar psichologinis smurtas, vaikas iš anksto susidaro neigiamą nuomonę apie bendravimą ir sąmoningai jo vengia (ypač su priešinga lytimi).

- Visaverčių, pasitikėjimu grįstų santykių su tėvais trūkumas, pernelyg aukšti tėvų reikalavimai, dažna kritika, atžalos savarankiškumo nepripažinimas. Dėl šių priežasčių susiformuoja žema paauglio savivertė, jis netiki nei savimi, nei kitais ir tuo, kad kas nors gali jį suprasti bei mylėti.

- Pernelyg globėjiškas auklėjimas. Jei vaiką supa absoliuti idilė, taip pat gali kilti bendravimo problemų: dideli reikalavimai kitiems, elgesio nekontroliavimas, perdėtas savęs vertinimas, savikritikos stoka.

Kur ieškoti palaikymo?

Pirmiausia vaiką palaikyti turėtų tėvai ir artimieji. Taip pat mokytojai ir pedagogai, jei pastebi, kad nelinkęs bendrauti ar užsisklendęs.

Ugdymo įstaigose turėtų būti vykdoma paauglių vienišumo prevencija grupėse: vaikai skatinami bendrauti, kurti bendrus ir kolektyvinius interesus, mokomi empatijos, savigarbos. Taip pat svarbu vienyti klasės kolektyvą, vesti mokymus, grupines išvykas, organizuoti renginius ir kt.

Ką gali padaryti tėvai? Vieno recepto nėra, tačiau pasitikėjimas, bendravimas, laiko leidimas kartu ypač svarbūs. Gimdytojai turėtų stengtis, kad vaikas nesijaustų vienišas, jaustų, jog jie yra šalia ir pasirengę padėti bei palaikyti. Skatinti atžalą būti savarankišką, spręsti problemas, užmegzti santykius su bendraamžiais, rasti įdomios veiklos.

Kaip suaugę gali padėti vaikui?

Šeima turėtų būti paauglio tvirtovė, o namai – vieta, kurioje jis jaučiasi mylimas ir suprastas, nes niekur kitur viso to negali gauti.

Specialistai pataria vaikui įžengus į paauglystę, tėvams atsižvelgti į natūraliai vykstančius psichologinius ir elgesio pokyčius. Bręstantis jaunuolis neapmąsto, kas su juo vyksta. Būtina leisti jam suprasti, kad tėvai jį palaiko, supranta jo troškimą turėti privatumo. Negalima nuvertinti naujų pomėgių, muzikinio skonio ar noro keisti išvaizdą. Verčiau stengtis ne tik suprasti atžalą, bet, jei reikia, palaikyti ją ir būti šalia. Svarbu kurti pasitikėjimu grįstą bendravimą, vengti griežtos ir smerkiančios kritikos.

Paauglių vienatvė – gana dažnas reiškinys, greičiausiai neaplenkiantis nė vieno paauglio. Todėl svarbu suaugusiesiems suprasti vaiko vienatvės ir susvetimėjimo priežastis, kad būtų galima laiku padėti, pastebėti kitas galinčias kilti pavojingesnes problemas.