Psichologinis atsparumas – gebėjimas valdyti jausmus ir emocijas, mokėjimas nepasiduoti susidūrus su sunkumais ir rasti išeitį iš bet kokios situacijos. Visa tai žavi kitus. Visgi vargu ar kam norisi turėti reikalų su nervingu, neatsakingu, bevaliu ar kaprizingu asmeniu. Psichologinis atsparumas neatsiranda iš niekur. Jis priklauso nuo to, kiek pastangų įdeda tėvai, norintys užauginti psichologiškai stabilią asmenybę. Tėvų užduotis – išmokyti vaiką prisitaikyti prie įvairių sąlygų net tuomet, kai viskas klostosi ne taip, kaip norisi.

 

Little,Child,Playing,Superhero.,Kid,On,The,Background,Of,Bright

Psichologiškai atsparus vaikas

 

Psichologiškai atsparus mažylis pasirengęs kasdieniams iššūkiams. Jis geba efektyviai spręsti problemas, visavertiškai atsitiesti po nesėkmių ir kompetentingai įveikti sunkumus. Suaugę, padedantys vaikui formuoti psichologinį atsparumą, jam įteikia instrumentą, galintį spręsti įvairias gyvenimiškas problemas.

 

Psichologiškai stabilus vaikas nesielgia žiauriai ir neslopina savo emocijų. Jis nėra užsispyręs, jo požiūris į kitus geranoriškas. Nuolat lavina savo lankstumą, gebėjimą prisitaikyti ir greitai atgauti psichologines bei fizines jėgas, drąsiai atskleidžia savo potencialą.

 

Norint padėti vaikui ugdyti psichologinį atsparumą, galima tai padaryti trejopai: mokant negatyvias mintis paversti realiomis; valdyti emocijas taip, kad jos neužvaldytų paties vaiko; rodyti adekvataus elgesio pavyzdį bet kokiomis aplinkybėmis.

 

Būdai, padedantys lavinti psichologinį atsparumą

 

Yra keletas auklėjimo būdų, kurie padeda vaikams tapti psichologiškai stipresniais.

   
  • Mokyti konkrečių įgūdžių
   

Disciplina turėtų ne bausti, o mokyti. Netinkamą vaiko elgesį vertinti kaip galimybę jį išmokyti konkrečių įgūdžių, tokių kaip problemos sprendimai, susijaudinimo valdymas ir savidisciplina. Visa tai padės mažyliui elgtis efektyviau net tose situacijose, kai susiduria su pagundomis, sunkumais ar nesėkmėmis.

   
  • Leisti klysti
   

Suaugusieji turėtų leisti vaikui gauti svarbias gyvenimo pamokas darant klaidas. T. y. turėtų papasakoti atžaloms, kad klaidos yra mokymosi proceso dalis ir dėl to nereikia gėdytis arba jaustis nepatogiai, jei kažką padaro ne taip. Jeigu gana saugu, tegul pajunta savo klaidų darymo pasekmes. Verta su vaiku pasikalbėti apie tai, kaip kitą kartą išvengti analogiškų klaidų.

   
  • Užkirsti kelią negatyvui
   

Vaikas negali jaustis psichologiškai stabilus, jei save žemina, nuolat galvoje sukasi nerimo kupinos mintys arba pesimistiškai žvelgia į ateitį. Tėvai turėtų mokyti vaiką slopinti negatyvias mintis, galvoti realiau, netgi pozityviau. Optimistinis požiūris į sunkumus, kurių neįmanoma išvengti, vaikui maksimaliai padeda atskleisti savo potencialą.

   
  • Padėti vaikui susitikti su baimėmis
   

Jei mažylis stengiasi nedaryti to, kas jam atrodo baisu, niekuomet nepatikės, jog gali savo jėgomis susidoroti su stresu. Jei bijo tamsos ar bandyti kažką naujo, reikėtų padėti įveikti šias baimes. Kai vaikui pavyksta tai padaryti, jis pasitikėdamas savimi išeina iš komforto zonos ir tampa dar stipresnis.

   
  • Leisti pajusti diskomfortą
   

Natūralu, kai norisi padėti vaikui, susiduriančiam su sunkais. Tačiau gelbėjimas nuo visų bėdų tik sustiprina jo bejėgiškumo jausmą. Jei vaikas įširsta dėl matematikos namų darbų arba iš visų jėgų stengiasi laimėti ginčą su draugu, reikėtų leisti jam pajusti diskomfortą bei suteikti galimybę problemą išspręsti savarankiškai. Vaiko psichologinis atsparumas ugdomas tuomet, kai jis susitvarko su savo emocijomis.

   
  • Sutelkti dėmesį į charakterio formavimą
   

Tam, kad galėtų priimti sprendimus, vaikui reikia turėti tvirtus moralinius pagrindus. Tėvai turėtų stengtis įdiegti tikrąsias vertybes. Leisti vaikui patirti gyvenimo pamokas, kurios kaskart patvirtintų tėvų įskiepytų vertybių svarbą. Pvz., nuolat akcentuojant jos svarbiausia – sąžinė ir atjauta, o ne pergalė bet kokia kaina. Vaikas, kuris suvokia moralės vertybių svarbą, dažniau priima adekvačius sprendimus net tuomet, kai kiti jam nepritaria.

   
  • Dėkingumas turi tapti prioritetu
   

Dėkingumas – tobulas vaistas nuo gailesčio sau ir kitų žalingų įpročių, trukdančių vaikui tapti psichologiškai atspariam. Reikia padėti vaikui žinoti kuo daugiau apie jį supantį gėrį tam, kad net blogiausiomis gyvenimo akimirkomis žinotų, jog turi už ką jausti dėkingumą. Dėkingumas gali pagerinti nuotaiką ir padėti rasti tinkamą problemos sprendimo būdą.

   
  • Stiprinti asmeninę atsakomybę
   

Apie psichologinį atsparumą galima spręsti iš žmogaus gebėjimo prisiimti asmeninę atsakomybę. Kai vaikas padaro klaidą arba blogai elgiasi, jam turėtų būti leista paaiškinti savo elgesio motyvus, tačiau nereikia leisti teisintis. Sakyti pastabas tais atvejais, kai vaikas bando kaltinti kitus dėl to, ką jis galvoja, jaučia arba elgiasi.

   
  • Mokyti valdyti emocijas
   

Ugdant psichologinį atsparumą svarbu išmokyti aiškiai suvokti savo emocijas. Nereikia slopinti jausmų, tačiau būtina rinktis sveikus būdus jiems valdyti. Būtina išmokyti atžalą susitvarkyti su emocijomis, tokiomis kaip pyktis, liūdesys ir baimė. Kai vaikas suvokia savo jausmus ir žino, kaip su jais elgtis, jis tampa geriau pasiruošęs spręsti problemas.

   
  • Būti pavyzdžiu
   

Geriausias būdas paskatinti vaiką būti psichologiškai atspariam – suaugusiesiems rodyti psichologinį atsparumą, o ne tik apie jį kalbėti. Pasakoti apie asmeninius tikslus ir rodyti atžalai, ką darote, kad taptumėte stipresni. Derėtų gyventi taip, kad savęs tobulinimas, psichologinis atsparumas taptų prioritetu ir elgtis adekvačiai.

 

Amžius, kada derėtų rūpintis psichologiniu atsparumu

 

Svarbu, kad tai būtų daroma nuo gimimo, tik skirtingais amžiaus etapais atitinkamais būdais ir lygiais. Be abejo, niekuomet ne vėlu pradėti rūpintis psichologiniu atsparumu. Tik nepamiršti – kuo žmogus vyresnis, tuo sunkiau tai padaryti, nes reikės ne tik įgyti naujų įgūdžių, bet ir atsikratyti senųjų.

 

Kaip suprasti, kad vaikas atsparus stresui?

 

Siekiant išsiaiškinti, ar vaikas psichologiškai gana atsparus, specialistai pataria atkreipti dėmesį į šiuos dalykus:

 
  • Kaip jaučiasi, kai patiria nesėkmę, susiduria su sunkumais? Ar išlieka savimi pasitikintis? Jei nusimena, pyksta, tuomet ar dažnai ir intensyviai?
  • Ar gana savarankiškas, ryžtingas ir sumanus?
  • Ar patyręs nesėkmę išgyvena emociją ir ją paleidžia? Gal joje tarsi užstringa arba neigia?
  • Jo požiūris į sunkumus ir kliūtis: ar tai pastebi, bando išvengti, kaip išsisuka iš sudėtingos situacijos?
  • Ar moka prašyti pagalbos? Jei taip, tuomet kaip tai daro?
  • Ar moka palaikyti kitus žmones?
  • Kaip reaguoja, kai jam sako „ne“, ar moka priimti?
  • Kaip reaguoja į savo ir kitų sėkmę?
 

Svarbu, kad tėvai, vertindami atžalos psichologinį atsparumą, atsižvelgtų į amžių, konkrečiam raidos etapui būdingas galimybes. Taip pat svarbios individualios vaiko savybės, temperamentas. Ikimokyklinukai vadovaujasi jausmais, o ne protu. Emocinė gyvenimo pusė jiems svarbesnė nei tėvų formalūs rūpesčiai – aprengti, pamaitinti ir pan. Todėl jiems svarbiau, kad gimdytojai kuo dažniau su jais žaistų, girtų už pasiekimus ir nedarytų tragedijos dėl to, kad mažylis nepateisino lūkesčių.

 

Yra itin jautrių vaikų, tad stiprinant jų psichologinį atsparumą elgtis labai atsargiai, nebijant į pagalbą pasitelkti specialistų.