Tikima, kad Motinėlė Matrona buvo viena garsiausių Maskvos stebukladarių. Net jai esant gyvai žmonės meldėsi ir prašė pagalbos: jos namuose nuolat būdavo piligrimų. Štai dabar, praėjus nemažai metų po jos mirties, vis dar yra daug tikinčiųjų, norinčių prisiliesti prie šventos moters relikvijų – esą prieš mirtį pažadėjo, kad girdės ir padės visiems, kurie į ją kreipsis.

 

motinėlė matrona

Nelauktas ketvirtas vaikas

 

Mergaitė vardu Matrona Dmitrievna Nikonova gimė Sebino kaime, Tulos provincijoje 1881 m. arba 1885 m., tikriausiai lapkričio 22 d. Tėvai Dmitrijus ir Natalija Nikinovai gyveno skurdžiai, vos galą su galu sudurdami, tuo labiau kad prieš jai gimstant jau augino tris vaikus. Laukdamasi ketvirtos atžalos Natalija nusprendė ją atiduoti į vaikų namus, nes suprato, kad dar vieno kūdikio šeima negalės išmaitinti. Tačiau prieš gimdymą moteris susapnavo keistą sapną, kuriame jai ant krūtinės nutūpė paukštis su žmogaus veidu, bet be akių. Rytą Natalija šį sapną interpretavo kaip ženklą, kad pats Dievas jiems padėtų išauginti netrukus gimsiantį kūdikį, todėl pakeitė nuomonę dėl vaiko atsisakymo.

 

Realybe tapęs sapnas

 

Sapnas pasirodė pranašiškas – dukra gimė be akių, bet akiduobės buvo stipriai užmerktais vokais. Gimdytojai iš karto suprato, kad jiems gimė ypatinga dukra. Ant kūdikio krūtinės taip pat pastebėjo kryžiaus formos iškilumą, o krikšto metu apskritai įvyko stebuklas – kunigui panardinus mergaitę į krikštijimo vonelę, virš jos pakilo kvapaus rūko stulpas. Tėvas iš karto pasakė, kad vaikas bus šventas. Kaip sakė pati motina, mergaitė net kūdikystėje atsisakydavo valgyti motinos pieno trečiadieniais ir penktadieniais, tarsi būtų laikiusis pasninko. Be to, tomis dienomis ji dažniausiai ramiai miegodavo.

 

Nesuprasta bendraamžių

 

Ūgtelėjusi Matrona nerado bendros kalbos su bendraamžiais: jie ją pravardžiuodavo ir įžeidinėdavo, galėdavo nei iš šio, nei iš to išplakti dilgėlėmis ar net įstumti į griovį ir garsiai juoktis, kai akla mergina nerangiai bandydavo iš jo išsikapanoti. Nieko nuostabaus, kad kęsdama nuolatines patyčias ir bendraamžių smurtą Matrona daugiausia laiko praleisdavo namuose ir šalia stovėjusioje Dievo Motinos ėmimo į dangų cerkvėje.

 

Nepaprasti gabumai

 

8-erių Matrona jau pradėjo gydyti žmones. Iš pradžių provincialai ateidavo pas ją prašydami sveikatos – jai pavykdavo maldomis pakelti iš lovos net sunkiausius ligonius. Mergaitė prašė paguodos ir palengvėjimo tiems, kurie šiuo metu kažko gedi. Tačiau Matrona už savo paslaugas neėmė pinigų, todėl atsidėkodami už išgydymą arba dvasinį palengvėjimą žmonės atnešdavo jai maisto. Taip Matrona nuo mažų dienų tapo pagrindine šeimos maitintoja. Duonos jų namuose niekada netrūkdavo, priešingai nei kažkada bijojo mama, svarsčiusi atiduoti ketvirtąją atžalą į vaikų namus. Netrukus visa apylinkė sužinojo apie ypatingų galių turinčią merginą, ir žmonės į jos tėvų namus pradėjo plūsti iš visų pusių. Būdama akla Matrona daug matė ir žinojo. Ji stebėtinai tiksliai apibūdindavo užsienyje esančias katedras ir šventyklas tiek iš išorės, tiek ir vidaus. Moteris buvo neraštinga, bet kažkokiu mistiniu būdu mokėjo perskaityti gatvių pavadinimus ir namų numerius. Taip pat matė ateitį. Kartą mamai pasakė, kad artėja didelis gaisras, todėl liepė mamai pasilikti namuose, nors ji tuo metu planavo kažkur išvykti. Ir iš tikrųjų jau kitą dieną kaime kilo didelis gaisras, kuriame sudegė ne vienas namas, bet Nikonovų per stebuklą liepsnos liežuviai neapgadino.

 

Draugystė su dvarininkaite 

 

Kartu su vietinės dvarininkės dukra Lidija Jankova Matrona daug keliavo: Lidija neturtingą ir neįgalią mergaitę pasiimdavo su savimi į piligrimines keliones. Taip ji aplankė daugelį šventų vietų. Šv. Mikalojaus katedroje ji susitiko su šventuoju Jonu Kronštatiečiu. Laikydamas mišias Jonas Kronštatietis pasikvietė Matroną ir ji parapijiečiams papasakojo, kad nuo 17 metų nebejaus kojų ir negalės paeiti. Kitus 50 metų Matrona praleido sėdėdama arba gulėdama. Iš anksto nuspėjo, kad jos laukia toks likimas, tačiau tikėjo, jog tokia yra Dievo valia.

 

Paralyžiaus išgydymas

 

Yra legenda, kad pas Matroną kartą atėjo moteris ir su ašaromis maldavo, jog ši padėtų jos paralyžiuotam vyrui atsistoti ant kojų. Matrona paprašė kitą sykį atsivesti ir vyrą. Moteris pakartojo, kad vyras negali vaikščioti, tad kaip jis ateis? Į tai Matrona atsakė: „Tegul ryte jis pradeda šliaužti ar ropoti iki manęs. Iki trijų jis jau bus atėjęs.“ Iš tikrųjų vyras taip ir padarė, atropojo keturpėsčias pas Motinėlę Matroną, o iš jos išėjo jau stovėdamas ant dviejų kojų.

 

Pabėgimas į Maskvą

 

Į valdžią atėjus bolševikams, Matronos broliai taip pat tapo uoliais komunistais. Tada jiems pradėjo nepatikti, kad pas stačiatikę seserį eina žmonės. Jie bijojo, kad dėl tikinčios sesers gali nukentėti patys. Todėl Matrona buvo priversta palikti gimtąjį kaimą. Kartu su L. Jankova išvyko į Maskvą. Kai kurie mano, kad tą dieną visiems laikams dingo kaimo šventoji ir gimė Matrona iš Maskvos. Matrona susidūrė su sunkumais ir pavojais: persekiojimu, smerkimu ir kt. Maskvoje neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos. Viename namų, kuriame teko gyventi, buvo taip šalta, kad po nakties jai prie sienos prišaldavo plaukai. Vėliau Matrona apsigyveno pas pažįstamą kaimietę, o paskutiniai jos gyvenimo metai prabėgo pas tolimus giminaičius Maskvos apskrityje. Beje, aiškiaregė visada žinojo, kada jų namuose apsilankys policija. Tačiau vieną kartą, prieš pasirodant pareigūnams, ji specialiai pasiliko namuose. Jiems atėjus patikino, kad ji niekur neis, bet pareigūnui žūtbūt reikia grįžti namo. Kad ir kaip keistai tai skambėtų, pareigūnas paklausė Matronos, nes greičiausiai buvo girdėjęs sostinėje sklindančias kalbas apie neeilinius moters gebėjimus. Paskubomis grįžęs pamatė, kad jo namuose kilo gaisras, bet spėjo išgelbėti žmoną. Po šio incidento atsisakė suimti Motinėlę Matroną.

 

Padėdavo visiems be išimties

 

Kiekvieną dieną Motinėlė Matrona sulaukdavo maždaug 40 lankytojų. Tačiau net naktimis ji nemiegodavo, tik melsdavosi priešais ikonas. Apie jos stebuklus būtų galėję paliudyti daugybė žmonių. Ji maldomis užkalbėdavo vandenį, kuris išgydydavo ligonius. Nuostabu, kad Motinėlė Matrona padėdavo net netikintiems. Kartą į ją kreipėsi viena moteris, pas kurią gyveno ligotas brolis ateistas, nesitikintis kada nors pasveikti. Tačiau Matrona sugebėjo išgydyti ir jį. Jam ji pasakė, kad turėtų padėkoti seseriai, kuri nuoširdžiai tiki Dievo galia ir valia už juos abu.

 

Numatė savo mirtį

 

Stebukladarė žinojo iš anksto, kada mirs. Prieš mirtį ji paprašė atvežti kunigą. Šis nustebo sužinojęs, kad šventoji bijo mirti. Moteris mirė 1952 m. gegužės 2-ąją. Šventoji buvo palaidota Danilovo kapinėse. Motinėlė Matrona būti čia palaidota pasiprašė dar būdama gyva. Vėliau jos kapas tapo oficialia piligrimų lankoma vieta. 1998 m. palaikai buvo ekshumuoti ir perlaidoti specialiame sidabriniame kape Pokrovo moterų vienuolyno teritorijoje. 1999 m. gegužės 2-ąją Motinėlė Matrona paskelbta šventąja, 2004 m. buvo kanonizuota.

 

Įdomu

 
  • Matė ne tik konkrečių žmonių, bet ir visos šalies ateitį. Išpranašavo tragiškus 1917 m. įvykius. Sakė, kad viskas bus apiplėšta, tarp jų šventyklos, ir visi paliks savo žemes. Šie įvykiai paveikė ir pačią Matroną.
  • Yra legenda, kad pats Josifas Stalinas kartą kreipėsi į Motinėlę Matroną. Apie tai rašoma Zinaidos Ždanovos, gyvenusios Matronos kaimynystėje, atsiminimų knygoje. Tačiau jos pasakojime yra neatitinkančių detalių, todėl vienareikšmiai tvirtinti, kad tikrai taip buvo, negalima. Anot legendos, J. Stalinas jos paklausė, ar vokiečiai užims Maskvą. Ji jam atsakė – pergalė bus rusų pusėje. Jų susitikimas esą net buvo įamžintas paveiksle. Iš tiesų dailininkas Ilja Pivnikas nutapė paveikslą „Matronas ir Stalinas“.
  • Šventoji turi tris atminimo dienas: gegužės 2 d. (jos mirties diena), lapkričio 22 d. (jos gimimo diena) ir kovo 8 d. (Tarptautinė moterų solidarumo diena) – tada atidengiamos Motinėlės Matronos relikvijos. Žmonių eilės prie šventosios relikvijų niekada nesibaigia. Jie nori jas paliesti ne tik atmintinomis dienomis. Tikintieji įsitikinę, kad tai gali padėti jiems pagyti nuo sunkių ligų, susitvarkyti asmeninį gyvenimą, susilaukti vaikų ar susirasti darbą. Prie šventosios relikvijų visada dega lempa, apkabina auksiniais ir sidabriniais juvelyriniais dirbiniais, kuriuos pakabina žmonės, dėkingi už norų išklausymą.