Labai svarbu šiuolaikiniams tėvams skirti simbiozę nuo prieraišumo. Prieraišumas arba ryšys, jungiantis vaiką su tėvais, yra itin svarbus vaiko raidai ir, laimei, tėvai tai vis geriau suvokia. Tačiau „mes išmokome sėdėti ant puoduko“– skamba keistai, o „mes ištekėjome“ – kaip visiška beprotybė. Tad kodėl tėvai (dažniausiai mamos) taip mėgsta vartoti įvardį „mes“ kalbėdamos apie savo vaikus?

 

shutterstock_1549749605

Kur mamos klysta? 

 

Vis dažniau išgirstama, kaip šiuolaikinės mamos, pabrėždamos ypatingus ją ir vaiką siejančius santykius, pasakoja viena kitai:

 
  • „Žinote, jai jau 6-eri, o ji taip prie manęs prisirišusi…“
  • „Ne, ne mes viską ir toliau darome kartu–tai labai stiprina ryšį.“
  • „Žinau, kad norint išsaugoti stiprų ryšį su vaiku, reikia jį žindyti tol, kol“ mažylis pats atsisakys krūties. Tiesa, per tuos 4 metus aš jau žvėriškai“ pavargau, tačiau ką darysi – mažylė nė neketina atsisakyti.“
  • „Nebežinau, kaip tą ryšį stiprinti –tūpčioju aplink jį kaip apie kokią Kalėdų eglutę, o jam, man atrodo, vis negana dėmesio.“
  • „Atrodo, kad viską stengiuosi daryti teisingai, tačiau jaučiu augantį kaltės jausmą – manęs tiesiog ne visad užtenka. Labai stengiuosi, bet kartais tiesiog pratrūkstu ir rėkiu. Paskui jaučiuosi siaubinga motina ir dar labiau stengiuosi sutvirtinti mūsų ryšį, o paskui – ir vėl rėkiu. Atrodo, kad vaikas manęs jau pradeda bijoti.“
  • „Mus sieja itin stiprus ryšys, dukra pripažįsta tik mane. Močiutės, tėtis, auklėtojos – su jais nenori būti. Tik su manimi.“
 

Visa tai kaip tik ir parodo, kad ryšys nepatikimas. Ne tik šios mamos, bet ir kiti tėvai gana dažnai painioja simbiozę (visišką susiliejimą su savo atžala)su sveiku prisirišimu. Daugumai mamų atrodo – kuo tvirčiau, tuo geriau. Tačiau tvirčiau ir patikimiau –dvi skirtingos sąvokos. Prieraišumas –viena svarbiausių sąlygų, reikalinga žmogui toliau saugiai judėti per gyvenimą. Bėgant metams prieraišumo jausmas stiprėja, tampa sudėtingesnis, keičiasi jo formos, priklausomai nuo to, kaip auga pats žmogus. Prieraišumas užgimsta pirmomis gyvenimo dienomis ir pereina daugybę etapų.

 

Kai susitapatinimas yra gyvybiškai būtinas

 

Simbiozė –tarsi pats pirmasis siūlelis, labai svarbus ir nepakeičiamas naujagimiui ir jo mamai. Tai etapas, kai gimdytoja ir kūdikis taip susiję, kad jų abiejų smegenys veikia tuo pačiu dažniu. Mažylis dar nesugeba žodžiais paaiškinti mamai savo troškimų , poreikių ar būklės. Jis gali tik verkti. O ką tas verksmas reiškia? Kaip jį supranta aplinkiniai? Kodėl naujagimis sugeba atliepti ir nurimti girdėdamas ramų ir švelnų mamos balsą? Kodėl jis tampa neramus, jei mama jaučia įtampą ir nurimsta, šiai apgobus jį ramybe? Nėra nieko amžino. Simbiozė, kaip sveiko kūdikio raidos etapas, gana greitai baigiasi. Vėliau mamos ryšys su vaiku tampa sudėtingesnis. Pamažu artėja tai judviejų atsiskyrimas.

 

Po 9 mėn. buvimo įsčiose, t.y. fiziologinės mamos ir vaiko simbiozės, mamadar beveik 3 metus su savo atžala gyvena psichologinėje simbiozėje. Šiuo vaikui ypatingai svarbiu gyvenimo etapu nuolat formuojasi jo, kaip atskiro individosavivoka.Taip vyksta dėl to, kad žmogus taptų savarankiška asmenybe, pasireikštų tikrasis „aš“. Tačiau mama ir vaikassantykio nepraranda, jų prieraišumas tiesiog keičia formą, kinta jo kokybė, tačiau ryšys netampa silpnesnis. Savalaikis perėjimas nuo simbiotinės fazės prie sudėtingesnės prieraišumo formos– vaiko sveikos smegenų raidos garantas. Ir savo kūną kaip atskirą kūną nuo mamos mažylis suvokia turėdamas itin glaudų ryšį su mama ir artimaisiais.

 

Vyresnis nei 3 metų vaikas nėra mamos dalis!

 

Jei vaikui daugiau nei 3 metai, o mama kalbėdama apie jį vis dar vartoja įvardį „mes“–verta sunerimti. Jei gimdytoja, atžalai sukakus 3 metams,ją suvokia kaip savęs ir savo kūno tęsinį, tuomet apribojama mažylio teisė į savarankiškumą. Atsiskyrimas neįvyksta. Jei vaikas sveikas, tuomet tolimesnius santykius lemia ne aplinkybės, bet tik pati mama, kuri savo hipergloba nesuteikia jam galimybės tobulėti savarankiškai ir nuo jos atsiskirti.

 

Per didelis artumas skatina atsirasti vaikų baimes 

 

Kaip tik tos atžalos, kurių mamos lyg užsispyrusios kartoja „mes“, nerimastingesnės, kamuojamos baimių. Tam tikrame amžiuje visiems vaikams jos yra būdingos, tačiau iš jų išaugama. Mamų, kurios vartoja įvardį „mes“, atžaloms tos baimės savaime nedingsta, bet tik stiprėja. Tokiems vaikams baisu miegoti be gimdytojos. Jie paniškai bijo ją paleisti, užsiciklina ties mirties baime. Šios baimės susijusios su tuo, kad bet kokio išsiskyrimo su motina metu vaikai jaučiasitaip tarsi skirtųsi su dalimi savęs. O tai ir yra bazinė, visaapimanti baimė. Tokie vaikai dažniau nei kiti nenori užaugti, todėl, kad bijo: jei jie suaugs, tuomet tėvai pasens ir numirs. Jei mama augina sūnų, tuomet jos vartojamas įvardis „mes“ vietoje įvardžio „tu“ gali sutrikdyti berniuko lytinį identiškumą, o kartais netgi išprovokuoti agresiją ir afekto pliūpsnius. Tai–natūralus vaiko pasipriešinimas simbiotiniams ryšiams.

 

Pernelyg didelis suartėjimas atskleidžiamamos problemas

 

Deja, daugybė šiuolaikinių mamų yra tos moterys, kurios pačios nėra galutinai atsiskyrusios nuo savo mamų. Ypač tos, kurios vaikystėje buvo ypatingai jautrios.Visavertiškam vaiko asmenybės formavimuisi būtina mamos priešprieša, jos opozicionavimas. Tačiau ypatingai jautrios atžalos rečiau sugeba mamai pasipriešinti. Tokio vaiko išgyvenimo strategija skiriasi nuo aktyvaus vaiko strategijos. Pastarasis toli gražu ne visada paklūsta mamos reikalavimams. Jautruoliui ypatingai svarbi santykių kokybė ir dėl jų vaikasdažnai atsisako savo troškimų. Juo labiau, kad jis kito pojūčius gali jausti lygiai taip pat kaip ir savuosius. Vaikas sutinka būti paklusnus, norėti ir jausti taip, kaip nori mama.

 

„Tėtis su mumis išsiskyrė“– ši frazė rodo, kad mama į vaiką projektuoja savo išgyvenimus. Savaime aišku, vaikas irgi išgyvena dėl tėvų skyrybų, tik iš savo, vaikiškos pozicijos. Kai motina sako „mes“, ji vaiką ir save suvokia kaip vienetą, tačiau taip nėra!

 

Tėvai privalo žinoti, kad norint būti vaiko vedliu, pirmiausiai reikėtų išsispręsti savo vidines problemas. Gana dažnai gimdytojai, nepaleidžiantys savo vaikų, daugelyje situacijų patys jaučiasi pasimetę, bejėgiai, naiviai iš savo vaiko tikisi supratimo, paklusnumo, sąmoningumo, pasitaiko, kad bando realizuotis vaiko sąskaita klaidingai manydami, kad jie yra atžalos vedliai.

 

Kada „mes“ tampa patologija

 

Simbiotinį „mes“ dažniausiai yra linkusios sakyti kūdikių mamos ir tai normalu. Šį įvardį dažnai vartoja ir tie, kurie slaugo ligonį „mus vakar išoperavo“, „mums išėmė siūlus“. Tai tik parodo, kad žmonės, kurie sako „mes“, yra emociškai susilieję su savo rūpesčio objektu.

 

Tokiame susiliejime yra pavojus prarasti savo ribas, o objektas, kuriuo rūpinamasi, netenka savo balso teisės ir autonomijos.

 

Kartais pasitaiko, kad toks susiliejimas arba simbiozė naudojamas kaip gynyba. Kai mama nenori matyti kažkokių bruožų augančiame vaike, ji gali vartoti „mes“ tapatindama vaiką su savimi. Mama džiūgaudama praneša: „mes įstojome į universitetą“. O paskui paaiškėja, kad jos sūnus į tą universitetą net nenorėjo ir mokytis ten visiškai netrokšta. Ir jei šioje situacijoje moteris tobulėja ir realizuoja save kaip motina, tai vaiko savirealizacijai erdvės nebelieka.

 

„Mes“ dažnai atsiranda ir tuomet, kai mama nenori, kad jos vaikas užaugtų. Nutinka ir taip, kad vaikas tarnauja kaip manipuliavimo įrankis darant poveikį sutuoktiniui. Pasitaiko, kad mama nenori prarasti savo įtakos ir trokšta bet kokia kaina likti mama, nes tik auklėdama vaiką ji jaučiasi save realizavusi. Dėl to ir bandoma ignoruoti faktą, kad vaikas auga ir jam reikia savarankiškumo. Tuomet įvardis „mes“ vartojamas bandant išsaugoti savo, kaip lyderio, poziciją. Mama aukojasi dėl atžalos gerovės. Tačiau vaikas visiškai nenori, kad mama taip elgtųsi, tik negali tam pasipriešinti, nes tai prilygtų mamos išdavystei.

 

Todėl tėvai privalo pagalvoti apie vaiko asmenines ribas ir laisvę. Yra mamų, su kuriomis gera augti ir yra mamų, su kuriomis gera bręsti.

 

Susiliejimas ar susitikimas?

 

Kiekvieno žmogaus gyvenime būna akimirkų, kai susitapatinama su kitu žmogumi. Tačiau pavojingi tik kraštutinumai– kai pernelyg didelis suartėjimas trunka labai ilgai arba atvirkščiai – kai vengiama artumo.

 

Negerai, kai peržengiamos asmeninės ribos. Neįgalų vaiką auginančios mamos dažnai prisipažįsta „aš tarsi gyvenu ne savo gyvenimą“.

 

Kai susistumia asmeninės ribos, kai vienas kito du žmonės nepaleidžia iš glėbio, jie tarsi susilieja. Tik norint pamatyti ir įvertinti vienas kitą , reikia laikytis atstumo. Juk abu tokio pernelyg didelio suartėjimonariai praranda erdvę, kuri yra būtina norint tobulėti.Bet kokiuose santykiuose – sutuoktinių, tėvų–vaikų, giminių–labai svarbu bent kažkuriam laikui atsitraukti, užsiimti sava veikla ir grįžti vienam pas kitą su naujomis emocijomis ir įspūdžiais.

 

Visiškas susitapatinimas prilygsta dviejų katorgininkų, surištų viena grandine, santykiams. Nė vienas šio tandemo narių  neturi savo poreikių. Anksčiau ar vėliau tai pradeda erzinti ne tik tą, kuriuo rūpinamasi, bet ir tą, kuris rūpinasi.

 

7 išmintingų tėvų taisyklės

 
  • Santykiai „Tėvai- vaikai“ nėra lygiaverčių partnerių santykiai. Už atžalas visuomet atsako gimdytojai.
  • Tėvų meilė vaikams ne visuomet turi sulaukti atgarsio. Suaugusiems atjautos ir supratimo reikia ieškoti santykiuose su kitais suaugusiais, o ne santykiuose su vaikais.
  • Tėvai visuomet privalo išlikti atviri ir stengtis išsaugoti ryšį su savo vaiku, nesvarbu kas benutiktų.
  • Negalima reikalauti iš vaiko to, ko jis dar negali padaryti, tačiau negalima jam drausti daryti tai, ką jis jau geba atlikti pats.
  • Savarankiškumo neįmanoma išmokyti – jam žmogus gali tik subręsti.
  • Ne visas tėvų, praeityje padarytas klaidas galima ištaisyti – tėvai gali tik atgailauti ir atleisti sau.
  • Negalima koncentruotis tik į tėvų pareigas. Būtina gyventi savo gyvenimą, nedarant iš vaiko savo visatos centro.
   

SPECIALISTO KOMENTARAS

Gintarė Jurkevičienė vaikų psichologė, psichoterapeutė

 

Ar visos mamos patiria simbiozę su savo vaiku? Ar tai normalu?

 

Dauguma mamų patiria simbiozę su savo vaiku. Tai yra visiškai normalu pirmaisiais vaiko gyvenimo mėnesiais. Toks susiliejimas padeda mamai betarpiškai reaguoti į kūdikio poreikius ir kiek galima greičiau ir geriau juos patenkinti. Be to, tai padeda mamai psichologiškai nuslopinti savo poreikius ir norus bei visą dėmesį sutelkti į vaiką.

 

Būna, kad mamos pernelyg ilgai susilieja su vaiku ir tada tenka išgirsti tokių pasakymų kaip: „mes įstojome į universitetą“ arba „mes vedėme / ištekėjome“. Tai trukdo ne tik vaikui kurti savarankišką gyvenimą, bet ir mamai turėti kitus gyvenimo aspektus ne tik mamos.

 

Iki kokio vaiko amžiaus normalu mamai kalbant apie atžalą vartoti įvardį „mes“ („mes“ susirgome, „mes“ nusišypsojome, „mes“ pavalgėme, „mums“ išdygo dantukas ir pan.)? 

 

Toks susiliejimas su vaiku normalus pirmaisiais vaiko mėnesiais, kai mažylis pradeda vaikščioti, tyrinėti pasaulį, mama turi jam leisti tai daryti ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. T. y. ji turi suprasti, kad jos bejėgis kūdikėlis jau yra atskiras žmogus, jis nėra jos tąsa, kūno ar asmenybės dalis.

 

Ar įvardis „mes“, vartojamas kalbant apie savo vaiką pavojingas? Kuo?

 

Vaiko savinimasis trukdo bręsti jo psichikai, o mamai trukdo gyventi pilnavertį gyvenimą, skirti pakankamai dėmesio kitiems vaikams, vyrui, savo pomėgiams. Kai atžalos psichika nebrandi, jai bei tėvams kyla daug sunkumų, pavyzdžiui, vaiko pykčio priepuoliai, nesavarankiškumas, manipuliacinis elgesys.
Kaip vaiką veikia mamos nuolat vartojamas žodis „mes“? 

 

Atžalai tai trukdo vystyti savo savarankiškumą ir suvokti save kaip atskirą asmenybę. Apie trečius gyvenimo metus, mažylis nori būti savarankiškas ir kiek tik gali kartoja „aš pats“ bei nuolat priešgyniauja suaugusiems žmonėms. Vadinama trejų metų krizė atskleidžia, kad vaikas jau pasiruošęs ir nori atsiskirti nuo suaugusių žmonių, tapti labiau savarankišku, atskiru žmogumi nuo mamos ir tėčio, turinčiu savo nuomonę ir galinčiu ją apginti. Todėl, kai mažasis nuolat girdi „mes“, jis gali dėl to pykti ant mamos, jaustis neįvertintas, tai gali tai trukdyti vystyti save kaip atskirą asmenybę.

 

Ar yra skirtumas tarp mamos ir vaiko dviprasmiškai vertinamos simbiozės ir tvirto tarpusavio ryšio? 

 

Kai mamą ir vaiką sieja simbiozė, gimdytoja atžalą mato kaip savo tęsinį, jos poreikius suvokia kaip savuosius. Tokia mama dažniausiai tarsi pameta save, apleidžia kitus savo atliekamus vaidmenis ir realizuoja save tik per santykį su vienu vaiku. Be to, ji gali nepajėgti į savo vaiką žiūrėti objektyviai, nematyti galimų savo auginimo ir auklėjimo klaidų, netinkamai įvertinti atžalos raidą ir poreikius. Paaugęs vaikas simbiozės santykiuose negeba savęs išskirti kaip atskiros asmenybės, o mamą dažniausiai suvokia, kaip savo tąsą, kuri nuolankiai tenkina visus poreikius ir kuria galima manipuliuoti kaip nori ir kada nori. O kai mamą ir vaiką sieja tvirtas abipusis ryšys tarp abiejų asmenų išlieka ir atskirumo jausmas, t. y.gimdytoja savo atžalą mato kaip atskirą asmenybę, geba nuo jos atsiriboti, kai to reikia, pavyzdžiui, kai tenka pasirūpinti kitu vaiku ar užsiimti darbine veikla.

 

Kartais mamas meilė atžalai apakina ir jos nejaučia, kad nebevartoja žodžių „mano vaikas“, o nuolat sako „mes“. Kas iš aplinkinių ar artimųjų gali padėti tokiai mamai atsipeikėti? 

 

Bet kokią kritiką ar pastabas mamai apie jos vaiką ar elgesį su atžala reikia išsakyti labai atsargiai, nes labai dažnai gimdytojai tai sukels tik pyktį ir atmetimo reakciją. Artimi žmonės gali mėginti užsiminti, kad nesupranta apie ką ji kalba, kai vartoja žodį „mes“. Tarkim jei sako, kad „mums skauda pilvuką“, tai paaiškinti, kad lieka neaišku, kuriam vaikui ar jai pačiai tą pilvuką skauda.