Žmogaus kūnas – nuostabus gamtos kūrinys, stebinantis savo galimybėmis. Kasdien jis atlieka sudėtingas užduotis, kad išgyventume ir būtume sveiki. Visgi yra ir nemažai keistų dalykų, kuriuos jis daro. Kodėl žiovaujame, žagsime, patiriame déja vu jausmą? Dėl kokios priežasties pirštai vandenyje susiraukšlėja, o susijaudinus pašiurpsta oda?

 

Kodėl žiovaujame?Tired,Man,With,Wide,Open,Mouth,Yawning,Eyes,Closed,3d

 

Suaugęs žmogus per dieną žiovauja apie 20 sykių. Tačiau kam žiovulys apskritai reikalingas? Ar jis turi kokią nors funkciją? Pagal populiariausią teoriją, žiovaujame tada, kai smegenims trūksta deguonies. Žiovulys kraujotakoje padidina deguonies kiekį ir padeda jam pasiekti smegenis. Vis dėlto naujausi mokslininkų tyrimai siūlo kitokią išvadą. Pasak tyrėjų, pirminė žiovulio funkcija yra reguliuoti smegenų temperatūrą. Mūsų smegenys – daugiausia energijos (net 40 %) sunaudojantis organas. Degindamos energiją smegenys įkaista, todėl jas reikia atvėsinti. O žiovulys šiuo atveju veikia tarsi kondicionierius. Žiovaudami per burną įtraukiame šaltą orą. Žandikaulį ir kaukolę supantys raumenys išsiplečia, paskatindami kraujo cirkuliaciją. Į burną patekęs oras atšaldo kraują, padidina kraujospūdį, o širdis orą išpumpuoja į smegenis. Gavusios šalto oro gūsį smegenys tampa žvalesnės ir toliau gali ramiai dirbti.

 

Žiovulį gali išprovokuoti įvairios situacijos. Tačiau visos jos susijusios su tuo, kad smegenys pajunta energijos trūkumą. Pavyzdžiui, žiovaujame, kai nuobodu arba jaučiamės mieguisti. Taip pat galime žiovauti jausdami nerimą, alkį. Kitaip sakant, kilęs žiovulys reiškia, kad smegenims šiuo metu sunku sukoncentruoti dėmesį.

 

Tikriausiai pastebėjote, kad žiovulys užkrečiamas. Vos tik kas nors nusižiovauja, mus taip pat apima nenumaldomas žiovulys. Mokslininkai turi keletą teorijų šiam reiškiniui paaiškinti. Vieni dėl to kaltina veidrodinius neuronus, kurie skatina atkartoti kitų nuotaiką ir veiksmus. Šie neuronai svarbūs bendraujant, nes leidžia įsijausti į kito žmogaus padėtį. Todėl kai matome ką nors verkiant, ir mes susigraudiname. O kai šalia mūsų ką nors pykina, šleikštulį pajuntame ir mes. Taip pat veikia ir žiovulys. Kita teorija atkreipia dėmesį, kad žiovulys skatina smegenis tapti energingesnėmis. Tad gali būti, kad pamatę žiovaujantį kitą žmogų pasąmoningai nusprendžiame energija papildyti ir savo smegenis. Toks elgesys – evoliuciškai susiformavęs savisaugos instinktas. Juk jei kitas nusižiovavęs taps energingesnis, jis gali būti mums grėsme. Tad ir mūsų smegenys pareikalauja daugiau energijos.

 

Kodėl pašiurpsta oda?

 

Kai šalta, jaučiame baimę, susijaudinimą ar klausomės mėgstamos muzikos, oda pašiurpsta. Moksliškai šis reiškinys vadinamas piloerekcija. Jį sukelia mažųjų raumenų, sujungtų su plaukų folikulais, susitraukimai. Susitraukinėjant raumenims kūno plaukeliai atsistoja, o oda pašiurpsta. Manoma, kad odos šiurpimą paveldėjome iš priešistorinių protėvių. Jų kūnai buvo padengti kur kas tankesniais plaukais nei mūsų. Tad sušalus protėvių kūno plaukai pasistodavo ir teikdavo didelę šilumą. Žinoma, mūsų kūnai nebėra tokie plaukuoti, tačiau šis instinktas išliko. Dažniausiai oda pasišiaušia pajutus šaltuką, o vos tik sušilus plaukeliai sugula į savo vietas.

 

Oda taip pat pašiurpsta, kai išsigąstame, tampame nervingi. Tokiose situacijose odą pašiaušia išsiskyręs testosteronas. Kai patiriame stresą, testosteronas išsiskiria tam, kad paskatintų „kautis arba bėgti“. Šį instinktą irgi paveldėjome iš protėvių. Tikriausiai ne kartą matėte, kaip išsigandusi katė pašiaušia visus kūno plaukus ir tokiu būdu atrodo didesnė priešininkui. Panašiai veikia ir mūsų kūnas, kai ko nors išsigąstame. Žinoma, tankių gaurų neturime. Tačiau išsiskyręs testosteronas pašiaušia visus kūno plaukelius ir paskatina ginti save.

 

O kodėl oda pašiurpsta, kai patiriame ką nors malonaus, susijaudiname? Pasak mokslininkų, tokiu atveju užplūsta adrenalinas, kuris veikia panašiai kaip testosteronas. Paveikti adrenalino raumenys susitraukia, stimuliuodami odą ir plaukelių folikulus. Tai irgi dalis išgyvenimo instinkto, nes protėviams susijaudinimas dažnai reiškė grėsmę.

 

Kodėl patiriame déja vu jausmą?

 

Tikriausiai bent kartą jautėte jausmą, kai naujas įvykis staiga pasirodė jau anksčiau patirtas, pažįstamas. Nors žinojote, kad taip būti negali, rodėsi, kad jau buvote atsidūrę šioje situacijoje. Šis pojūtis vadinamas déja vu. Tai prancūziškas posakis, reiškiantis „jau matyta“. Anksčiau galvota, kad tokiomis akimirkomis aplanko prisiminimai iš praėjusių gyvenimų. Visgi egzistuoja ir moksliškesnių paaiškinimų. Mokslininkų manymu, déja vu jausmą gali sukelti „trumpasis smegenų jungimas“. Kaip žinia, mūsų prisiminimai saugomi trumpalaikėje ir ilgalaikėje atmintyje. Tačiau kartais įvyksta klaida ir naujausi prisiminimai iš pradžių nukeliauja į ilgalaikės atminties saugyklą. Tada ir apima jausmas, kad visa tai jau patirta.

 

Be abejo, déja vu gali sukelti staigus pradėtos veiklos nutraukimas. Tada grįžus prie pradinės veiklos rodosi, kad visa tai jau matyta. Tarkime, žmogus skaito knygą, bet jį netikėtai kažkas išblaško. Vėl grįžęs prie skaitymo jis gali patirti déja vu. Pasak mokslininkų, déja vu dažniau aplanko tuos, kurie vienu metu atlieka daug darbų. Tokiu atveju žmogui gali būti sunku iškart apdoroti visą gaunamą informaciją. Tad jam ima atrodyti, kad jau anksčiau patyrė tai, ką smegenys tiesiog dabar apdoroja.

 

Egzistuoja ir priešingas déja vu efektas – jamais vu. Tai tam tikra amnezijos forma, kai žmogus neatpažįsta jam pažįstamų dalykų. Pavyzdžiui, jis gali kalbėdamas su senu draugu staiga suvokti, kad jo nepažįsta. Jamais vu skiriasi nuo įprasto atminties praradimo tuo, kad tokia būsena užklumpa visiškai netikėtai, kaip ir déja vu.

 

Kodėl čiaudime?

 

Čiaudime daugybę kartų. Bet ar kada susimąstėte, kam reikalingas toks iš pažiūros keistas refleksas? Iš tikrųjų gamta čiaudulį sugalvojo tam, kad viršutiniai kvėpavimo takai atsikratytų dulkių, žiedadulkių, bakterijų, virusų ir kitų svetimkūnių. Suėmęs čiaudulys nebūtinai reiškia, kad sergame. Gali būti, kad tiesiog nosyje susikaupė dulkių. Čiaudulys atlieka itin svarbią funkciją, kai negaluojame ir reikia atsikratyti bakterijų, virusų. Tada kūnas pradeda gaminti gleives, kuriose bakterijos būna įkalinamos ir pašalinamos su čiauduliu. Čiaudint svarbu nepamiršti prisidengti, nes čiaudulio metu bakterijos išlekia didžiuliu greičiu.

 

Įdomu tai, kad kartais žmonės čiaudi po du, tris ar net keturis kartus. Kai kurie visada čiaudi tiek pat kartų, tarkime, tris. Tai reškia, kad šio žmogaus čiaudulys nėra toks galingas, kaip to, kuris čiaudi po vieną kartą. Todėl jam reikia čiaudėti net kelis kartus, kad iš nosies ir kvėpavimo takų pasišalintų visi dirgikliai.

 

Nors čiaudi visi, apie čiaudulį daug informacijos nėra. Pavyzdžiui, pastebėta, kad kai kurie žmonės čiaudi pažiūrėję į ryškią šviesą. Taip nutinka 20–35 % žmonių ir tai vadinama „fotinio čiaudėjimo refleksu“. Kodėl taip įvyksta, nežinoma. Tačiau manoma, kad šviesa suerzina akis, kuriose ima gamintis ašaros. Dalis atsiradusios drėgmės patenka į nosies kanalus, juos suerzina, ir žmogus ima čiaudėti. Čiaudi ne tik žmonės, bet ir dauguma sausumos gyvūnų. Įdomu tai, kad Afrikos laukiniai šunys čiaudėjimą naudoja kaip komunikacijos vieniems su kitais priemonę.

 

Kodėl žagsime?

 

Staiga prasidėjęs žagsulys – nevalingas diafragmos susitraukinėjimas, gali ne juokais išvarginti. Visgi kodėl žagsime ir kam to reikia? Mokslininkų manymu, pagrindinė žagsulio funkcija yra pašalinti orą iš jaunų, pieną žindančių žinduolių skrandžių. Žįsdami tiek žmonių vaikai, tiek gyvūnų jaunikliai prisitraukia oro, kurį reikia pašalinti. Tam pasitarnauja žagsulys. Pasak mokslininkų, žagsi net kūdikiai motinos įsčiose. Žagsulio refleksas jiems išsivysto netgi anksčiau nei rijimo ir kvėpavimo refleksai. Manoma, kad tokiu būdu gamta parengia vaisiaus kvėpavimo raumenis darbui po gimimo. Taip pat gali būti, kad žagsulys yra tarsi parengiamieji pratimai mokantys žįsti. Kitas variantas – žagsulys neleidžia vaisiaus vandenims patekti į jo plaučius. Gimę naujagimiai žagsi labai daug – net 2,5 % viso laiko. Vėliau žagsulys retėja ir pasirodo tik retkarčiais.

 

Suaugusiuosius žagsulys gali apimti dėl perkaitimo, persivalgymo, aštraus, per šalto ar pernelyg karšto maisto valgymo, gazuotų gėrimų ar alkoholio vartojimo, rūkymo, patiriamos įtampos, streso. Taip pat kramtomosios gumos kramtymo, nes tokio veiksmo metu prisitraukiame per daug oro. Žagsulį gali sukelti ir emocijos – tiek teigiamos, tiek neigiamos. Užėjus žagsuliui patariama nedideliais gurkšneliais išgerti stiklinę negazuoto vandens, pamasažuoti panosę, kelis kartus giliai įkvėpti ir iškvėpti. Jei žagsite dažnai, verta keisti gyvenimo būdą. Stenkitės nepersivalgyti, valgyti lėtai, vengti aštrių valgių, gazuotų gėrimų, nepiktnaudžiauti alkoholiu, mokytis valdyti stresą. Jei žagsulys nepraeina kelias paras, gali signalizuoti apie sunkią ligą. Nenumokite į tai.

 

Kodėl patiriame „smegenų užšalimą“?

 

Smegenų užšalimas – nemokslinis terminas, apibūdinantis tai, ką bent kartą patyrė daugelis. Ar teko vasarą suvalgius šaltų ledų ar atsigėrus šalto gėrimo pajusti aštrų galvos skausmą, trunkantį kelias ar keliolika sekundžių? Tai smegenų užšalimas. Jis nepavojingas, bet išties nemalonus. Šio reiškinio priežastys nėra iki galo aiškios. Greičiausiai jis įvyksta dėl to, kad šaltas užkandis ar gėrimas paliečia gomurį. Tada jis priverčia kraujagysles susiaurėti, o vėliau – greitai išsiplėsti. Susiaurėjusios ir išsiplėtusios kraujagyslės sužadina skausmo receptorius burnos viršuje ir nusiunčia signalus smegenims, kas ir sukelia diskomfortą. Norėdami to išvengti leiskite šaltam maistui ar gėrimui trumpam sušilti ant liežuvio, tik tada juo prilieskite gomurį. Taip pat patariama lėtai vartoti šaltus produktus, neryti maisto stačiais kąsniais, negerti dideliais maukais. Patirdami smegenų užšalimą liežuviu palieskite gomurį. Taip greičiau atšilsite. Suvalgius ką nors šalto ir pajutus aštrų skausmą verta užversti galvą į viršų ir palaikyti 10–15 sek.

 

Kodėl pirštai vandenyje susiraukšlėja?

 

Turbūt pastebėjote, kad pamirkus vonioje ar baseine rankų ir kojų pirštai susiraukšlėja kaip seno žmogaus? Taip įvyksta, nes pirštuose esančios kraujagyslės laikinai susiaurėja, priversdamos odą susiraukšlėti, nors visa kita kūno oda išlieka lygi. Kodėl taip yra? Mokslininkai kol kas neturi tikslaus paaiškinimo. Tačiau aišku, kad pirštai susiraukšlėja ne veltui. Pagal vieną teoriją, susiraukšlėję pirštai leidžia greičiau pagriebti šlapius daiktus. Tai įrodė tyrimas, kurio metu pusė dalyvių 30 min. mirko vandenyje. Tada visi dalyviai turėjo kuo greičiau pagriebti šlapius daiktus. Pastebėta, kad susiraukšlėjusiais pirštais tai daryti sekėsi lengviau. Vėliau reikėjo griebti sausus daiktus. Šiuo atveju labiau sekėsi vandenyje nemirkusiems dalyviams.

 

Mokslininkų manymu, rankų ir kojų pirštų raukšlės gali veikti panašiai, kaip padangų ar batų padų protektorius nuo lietaus. Kitaip sakant, susidariusios raukšlės padeda rankoms ir kojoms geriau sukibti su šlapiais daiktais bei paviršiais. Tad išlipus iš vandens mažėja tikimybė paslysti. Gali būti, kad ši funkcija padėjo protėviams lengviau rinkti maistą drėgnose vietose.

 

Kodėl užmigę jaučiame, kad krintame?

 

Ar teko užmigus staiga pajusti, kad krintate, ir tada pabusti? Taip nutinka daugeliui. Mokslininkai šį reiškinį aiškina tuo, kad kartais smegenys užmiega anksčiau nei kūnas. Tad raumenų atsipalaidavimą jos klaidingai suvokia kaip ženklą, kad krintate. Kai sapnuojame, mus ištinka miego paralyžius. Tačiau kartais pradedame sapnuoti kūnui dar nespėjus „išsijungti“. Tad jis sutrūkčioja ir ima atrodyti, kad krintame. Yra ir dar viena įdomi teorija. Tolimi protėviai miegodavo medžiuose. Tad jiems išsivystė refleksas pabusti vos pajutus, kad gali iš medžio iškristi. Šis refleksas persidavė ir mums, nors medžiuose nebemiegame. Tad užmigus smegenys kartais atsipalaidavusį kūną interpretuoja kaip kritimą iš medžio. Pastebėta, kad šis reiškinys dažniau pasireiškia pervargusiems žmonėms. Tad jeigu jis jus erzina, stenkitės prieš miegą aktyviai nesportuoti, nepatirti streso. Taip pat likus kelioms valandoms iki miego negerkite gėrimų, turinčių kofeino, nes jis trukdys normaliai užmigti.

 

Kodėl kalbame per miegus?

 

Kartais girdime, kaip artimieji per miegus kalba arba sužinome, kad patys miegodami kalbame. Kodėl taip nutinka ir ką tokiu atveju sakome? Studijos rodo, kad net du trečdaliai populiacijos bent kartais kalba per miegus. Šis reiškinys vadinamas somnilokvija. Pasak mokslininkų, paprastai per miegus kalbantys žmonės kartoja pavienius žodžius ar frazes, kurie nėra tarpusavyje susiję ir neturi jokios reikšmės. Labai retai tai būna normalus sakinys. Vis dėlto kartais žmonės gali per miegus kalbėti ištisus monologus. Dažniausiai mūsų kalbos miegant yra reakcija į sapną. Tokiu atveju garsiai tariame žodžius, kuriuos sakome ar girdime sapne. Per miegus kartojamos frazės nesusijusios su mūsų kasdienybe, prisiminimais. Tad murmėjimo per miegus nereikėtų vertinti rimtai, jis nėra realybės atspindys.

 

Įprastai kalbame tada, kai iš vienos miego fazės pereiname į kitą. Tą akimirką trumpam pusiau prabundame ir pasakome porą žodžių. Tačiau kaip tiksliai veikia kalbėjimas per miegus, mes nežinome. Giliau šis reiškinys nėra ištirtas, nes jis nepavojingas. Kalbėjimas per miegus nelaikomas miego sutrikimu ir nesiejamas su sveikatos problemomis. Visgi jei per miegus imate šaukti, rėkti, vertėtų sunerimti. Greičiausiai sapnuojate košmarus, kuriuos sukėlė patiriama įtampa, nerimas. Tokia būsena gali privesti prie sveikatos problemų, tad nereikėtų jos ignoruoti. Derėtų atkreipti dėmesį, jei niekada nekalbėdavote per miegus, bet artėjant prie 50-mečio pradėjote daug kalbėti. Tai gali signalizuoti Parkinsono ligą ar senatvinę demenciją. Na, o jei per miegus kalbėdavote visada, nerimauti neverta.

 

Autorius Gintarė Vasiliauskaitė