Tikriausiai niekam nekyla abejonių, kad aktyvūs ugnikalniai yra vieni labiausiai bauginančių gamtos reiškinių. Prieš tūkstančius metų jų buvo daugybė visame pasaulyje. Šiandien nedaug likę veikiančių. Kai kurie jų gąsdina ir sunaikina ištisas gyvenvietes. Tad kurgi stūkso garsiausi?

 

vulkanai

1 Ljuljailjakas Pietų Amerikoje

 

Tai tipinis stratovulkanas, 6739 m aukščio, daugiasluoksnės kūgio formos. Jis dunkso Čilės ir Argentinos pasienyje. Sunkiai ištariamas ugnikalnio pavadinimas reiškia arba vandenį, kurio nepavyks rasti net po ilgų paieškų, arba minkštą masę, kuri tampa kieta. Čilės pusėje, ugnikalnio papėdėje, įkurtas nacionalinis parkas tuo pačiu pavadinimu, todėl kalno apylinkės itin vaizdingos. Pakilę į viršų turistai sutinka asilų, daugybę paukščių ir guanakų, gyvenančių natūraliomis sąlygomis. 1952-aisiais pirmą kartą ant kalno užkopę žmonės atrado majų laikų saugyklą, o 1999 m. netoli kraterio rastos mergaitės ir berniuko mumijos. Pasak mokslininkų, vaikai tapo ritualinių apeigų aukomis. Stipriausi išsiveržimai užfiksuoti du kartus – 1854 m. ir 1866 m. Paskutinis aktyvaus ugnikalnio išsiveržimas įvyko 1877-aisiais.

 

2 San Pedro Gvatemaloje

 

6145 m milžinas stūkso Anduose, Čilės šiaurėje, netoli Bolivijos, Vakarų Kordiljeroje. Ugnikalnio viršūnė iškyla virš ilgiausio Čilės vandens telkinio – Loa upės. San Pedras yra vienas aukščiausių aktyvių ugnikalnių. Pirmą kartą į kraterį buvo galima užkopti 1903 m. Šiandien ši unikali Čilės atrakcija pritraukia tūkstančius turistų iš įvairių pasaulio vietų. XX a. ugnikalnis apie save priminė 7 kartus, paskutinį kartą – 1960-aisiais. Daugiau nei pusę amžiaus San Pedras panašėjo į bet kada galintį sprogti burbuliuojantį katilą. Apačioje netrūksta ženklų, įspėjančių, kad lipti į kraterį galima tik su kauke, saugančia nuo iš gelmių besiveržiančių dujų. Šalimais stūkso San Paulo ugnikalnis, kurio aukštis yra 6150 m. Čiliečiai pasakojo daug legendų, susijusių su San Pedro ugnikalniu, nes kiekvienas išsiveržimas laikytas mistiniu dangaus ženklu. Migrantų iš Ispanijos palikuonims ir vietos čiabuviams šis ugnikalnis yra nuolatinių nemažų pajamų šaltinis.

 

3 Grimsviotno Islandijoje 

 

Šių metų kovo 21-ąją suaktyvėjo pačiu aktyviausiu Islandijos ugnikalniu vadinamas Grimsviotno ugnikalnis. Prieš tai jis išsiveržė 2011 m. ir išmetė pelenus į maždaug 20 km aukštį, todėl atšaukta 900 skrydžių. Grimsviotno ugnikalnis įdomus tuo, kad beveik visiškai padengtas ledu. Vienintelė šiuo metu matoma dalis yra pietinis jo kalvagūbris, kuris sudaro kraterio (kalderos) nuolydį. Būtent šioje kalvagūbrio papėdėje įvyko paskutinis išsiveržimas. Kitas šio ugnikalnio bruožas – ypač didelė šiluminė galia (2000–4000 MW), dėl kurios tirpsta ledas ir telkšo paslėptas tirpsmo vandens ežeras. Jo gylis siekia apie 100 m, virš jo yra apie 260 m storio ledo sluoksnis. Ledas toliau tirpsta ir krinta į kalderą, o vandens lygis ežere toliau kyla. Ištirpęs vanduo gali nukeliauti 45 km po ledu ir sukelti potvynius. Per pastaruosius 800 m. Grimsviotnas išsiveržė 65 kartus.

 

4 Kliučių Sopka Rusijoje

 

Tai aukščiausias ugnikalnis Eurazijos žemyne. Jo aukštis siekia 4750 m, amžius daugiau nei 7000 m. Kliučių Sopka yra centrinėje Kamčiatkos dalyje, netoliese stūkso keli kiti ugnikalniai. Milžino aukštis padidėja po kiekvieno išsiveržimo. Šlaituose plyti daugiau nei 80 kraterių, todėl išsiveržiant susidaro keli lavos srautai. Vulkanas yra vienas aktyviausių pasaulyje ir apie save praneša reguliariai, maždaug kartą kas 3–5 metus. Kiekvieno aktyvumo periodo trukmė siekia apie kelis mėnesius. Pirmasis išsiveržimas fiksuotas 1737 m. 2016-aisiais ugnikalnis išsiveržė 55 kartus. Paskutinis išsiveržimas baigėsi šių metų kovo 25-ąją. Rimčiausia katastrofa užfiksuota 1938 m. Ji truko 13 mėnesių. Dėl kataklizmų susidarė 5 km ilgio plyšys. 1945 m. išsiveržimą lydėjo stipri uolienų griūtis, o 1974-aisiais dėl aktyvių Kliučių Sopkos veiksmų įvyko ledynų sprogimas. 1984–1987 m. išsiveržimas suformavo naują ugnikalnio viršūnę.

 

5 Kamerūno Vidurio Afrikoje

 

Ugnikalnis stūkso to paties pavadinimo valstybėje ant Gvinėjos įlankos kranto. Tai aukščiausias šalies vieta, siekianti 4400 m. Kalno papėdė ir jo apatinė dalis apaugusi atogrąžų miškais, viršuje nėra augmenijos, tik nedaug sniego. Vakarų Afrikoje tai pats aktyviausias ugnikalnis iš visų žemyne veikiančių. Per praėjusį šimtmetį milžinas demonstravo savo galią jau 9 kartus. Kiekvienas išsiveržimas primena sprogimą. Pirmieji nelaimės įrašai datuojami V a. pr. Kr. 1922 m. ugnikalnio lava pasiekė Atlanto vandenyno pakrantę. Paskutinis išsiveržimas įvyko 2012-aisiais. Į Kamerūno ugnikalnį geriausia kopti gruodį arba sausį. Vasarį čia vyksta kasmetinės Vilties lenktynės. Tūkstančiai dalyvių kopia į viršukalnę varžydamiesi, kam pavyks ją pasiekti greičiausiai.

 

6 Kerinčis Indonezijoje

 

Tai aukščiausias ugnikalnis Indonezijoje (jo aukštis siekia 3 km 800 m) ir aukščiausias Sumatros taškas. Dunkso centrinėje salos dalyje, į pietus nuo Padango miesto. Netoli ugnikalnio yra Kerinčio-Seblato nacionalinis parkas. Kraterio gylis siekia daugiau nei 600 m. Jo šiaurės rytų pusėje telkšo ežeras. Paskutinį kartą Kerinčis išsiveržė pernai, rugpjūčio 12-ąją. Tuomet pelenų ir dūmų kolona pakilo net į 1 km aukštį. Paskutinė katastrofa užfiksuota 2009 m., o 2011-aisiais ugnikalnio veikla buvo jaučiama kaip jam būdingas drebėjimas. 2013 m. vasarą išmetė 800 m aukščio pelenų koloną. Pelenai nudažė dangų pilkai, ore tvyrojo sieros tvaikas. Po 30 min. keli kaimai buvo padengti storu pelenų sluoksniu. Dėl stichinės nelaimės taip pat nukentėjo arbatmedžių plantacijos. Laimei, po įvykio nulijo stiprus lietus, todėl išsiveržimo pasekmės nuplautos. Įdomu, kad pakilimas į kraterį trunka 2–3 dienas. Maršrutas driekiasi per tankius miškus, kelias dažniausiai slidus. Be gido pagalbos tokio kelio vieniems nepavyks įveikti. Istorijoje pasitaikė atvejų, kai išėję savarankiškai keliautojai dingo be žinios. Kopti į viršūnę geriausia pradėti Kersik Tua kaime.

 

7 Erebusas Antarktidoje 

 

Aktyvūs ugnikalniai kiekviename žemyne, išskyrus Australiją, traukia mokslininkų ir turistų dėmesį. Net Antarktidoje dunkso vienas jų – Erebusas. Šis ugnikalnis yra į pietus nuo kitų objektų, kuriuos tiria seismologai. Kalno aukštis siekia 3 km 794 m, o krateris šiek tiek didesnis nei 800 m. Ugnikalnis veikė nuo XX a. pabaigos, tada Naujosios Meksikos valstijoje atidaryta stotis, kurios darbuotojai stebi jo veiklą. Unikalus Erebuso reiškinys – paslaptingas lavos ežeras. Objektas pavadintas dievo Erebuso vardu. Kalnas yra subdukcijos zonoje, t. y. ten, kur viena litosferos plokštė slenka po kita. Jis pripažintas vienu aktyviausiu pasaulyje. Išmetamos ugnikalnio dujos rimtai pažeidžia ozono sluoksnį. Mokslininkai pažymi, kad būtent čia plyti ploniausias ozono sluoksnis. Vulkano išsiveržimai yra sprogstamieji, lava tiršta, greitai užšąla ir nespėja pasklisti dideliuose plotuose. Pagrindinis pavojus yra pelenai, dėl kurių sunku skristi, nes matomumas priekyje smarkiai sumažėja. Lavos srovė taip pat pavojinga, nes teka didžiuliu greičiu. Erebusas yra didingas gamtos kūrinys – baisus, stebuklingas ir kerintis.

 

8 Etna Italijoje

 

Stūkso Sicilijoje, Viduržemio jūroje. Aukštis 3329 m. Nors negalima priskirti prie aukščiausių pasaulyje veikiančių ugnikalnių, drąsiai priskirtinas aktyviausiems. Po kiekvieno išsiveržimo ugnikalnio aukštis šiek tiek padidėja. Tai didžiausias ugnikalnis Europoje, jo viršūnę visada puošia sniego kepurė. Etna turi 4 centrinius kūgius ir apie 400 šoninių. Pirmasis suaktyvėjimas užfiksuotas 1226 m. pr. Kr. Galingiausias išsiveržimas fiksuotas 44 m. pr. Kr. Jis buvo toks stiprus, kad pelenai visiškai uždengė dangų virš Italijos sostinės, sunaikino derlių Viduržemio jūros pakrantėje. Šiandien Etna ne mažiau pavojinga nei priešistoriniais laikais. Vien šiemet nuo vasario 16-osios jau įvyko apie 10 lavos išsiveržimų. Ugnikalnis patrauklus augalija. Čia auga palmių, kaktusų, pušų, agavų, eglių, vaismedžių ir vynuogynų. Kai kurie augalai būdingi tik Etnos regionui. Su ugnikalniu ir kalnu siejama daugybė mitų bei legendų.

 

9 Kilauea Havajuose 

 

Havajų salų teritorijoje tai pats aktyviausias ugnikalnis, nors toli gražu ne aukščiausias. Havajų kalba šis pavadinimas reiškia plėtimąsi. Išsiveržimai nuolat vyksta nuo 1983-iųjų. Ugnikalnis yra nacionaliniame ugnikalnių parke, jo aukštis tik 1 km 247 m, bet tai kompensuoja didžiulis aktyvumas. Kilauea susiformavo prieš 25 000 m. Ugnikalnio kalderos skersmuo – apie 4,5 km – laikomas vienu didžiausiu pasaulyje. Pasak legendos, ugnikalnis yra ugnikalnių deivės Pele rezidencija. Jos ašaros yra pavienės liepsnos, o plaukai – lavos raibuliai. Nuostabus reginys – krateryje esantys Puuoo lavos ežeras. Tirpstančios uolienos kuria unikalius dryžius ant jo paviršiaus. Būti šalia šio gamtos reiškinio pavojinga, nes liepsnojanti lava išsiveržia į 500 m aukštį. Be ežero, čia galima pasigrožėti natūraliu urvu. Jo ilgis siekia daugiau nei 60 km. Urvo lubos žavi stalaktitais. Turistai pastebi, kad pasivaikščiojimas oloje primena Mėnulio peizažą. 1990 m. ugnikalnio lava visiškai sunaikino kaimą, lavos sluoksnis siekė 15–25 m. Per 25 m. ugnikalnis sunaikino beveik 130 namų, 15 km kelio, o lava nuklojo 120 km plotą. 2014-aisiais visas pasaulis stebėjo galingą Kilauea išsiveržimą. Jį lydėjo periodiškai žemės drebėjimai. Didžiuliai lavos pliūpsniai sunaikino gyvenamuosius pastatus ir dirbamuosius laukus. Nors artimiausios gyvenvietės evakuotos, ne visi gyventojai pareiškė norą palikti namus. Paskutinį kartą daug žalos Kilauea išsiveržimas padarė pernai gruodį.