Ar žinojote, kad anksčiau žmonės, sergantys žvyneline, buvo laikomi atstumtaisiais vien dėlto, kad turi odos ligą? Arba tai, kad gydymui buvo naudojamas šlapimas? Šis odos susirgimas apipintais daug mitų. Spalio 29 dieną pasaulis minės žvynelinės dieną, todėl tai puiki proga sužinoti apie šią ligą, atsikratyti išankstinių nuostatų apie sergančiuosius ir pasidomėti, kaip galima būtų pagerinti jų gyvenimo kokybę ir sumažinti socialinę izoliaciją.

 

zvyneline

7 įdomūs faktai apie žvynelinę:

 
  • Bibliniais laikais sergantys žvyneline būdavo atstumti atstumiami nuo visuomenės. Žvynelinė – viena iš ligų minima Senajame Testamente. Tuomet žmonės tikėjo, kad ši liga užkrečiama, nors dabar yra moksliškai tai paneigta, todėl sergančiuosius atskirdavo nuo visuomenės, o kartais net degindavo gyvus.
 
  • Medicininis žvynelinės pavadinimas psoriazė iš pradžių reiškė ką kita. 200 m. pr. Kr. senovės graikų gydytojas Galenas sugalvojo terminą – psoriazė, sudarytą iš graikų kalbos žodžio „psora“ (liet. niežtėti). Tačiau tuomet gydytojas šiuo terminu vadino odos ligą, kai pleiskanodavo oda (dabar ji vadinama seborėjiniu dermatitu). Tiksliau aprašė žvynelinę anglų gydytojas Robertas Willanas XIX amžiuje. R. Willanas gali būti vadinamas šiuolaikinės dermatologijos tėvu. Ligai būdingi apskriti ir ovalūs odos pažeidimai, padengti sausomis pleiskanomis (žvynais) ir su paraudusiu krašteliu.
 
  • Senuosiuose tekstuose rašoma, kad šlapimas buvo viena pirmųjų gydymo priemonių nuo žvynelinės. Yra daug natūralių priemonių gydyti žvynelinei ir malšinti niežuliui – arbatmedžių aliejus, ciberžolė, žuvų taukai. Eberso papiruse (senovės Egiptas) aprašyti gydymo būdai, naudojant svogūnus, jūros druską ir šlapimą.
 
  • Hipokratas naudojo pušų degutą gydyti žvynelinę. Pušies degutas, gaminamas iš pušų medienos, gali sumažinti žvynelinės simptomus. Moderniosios medicinos kūrėjas, Hipokratas, V a. pr. Kr. jį naudojo gydyti žvynelinę. Net ir šiandien yra gaminami muilai su pušų degutu raminti odos sudirginimams.
 
  • Žmonės, auginantys katę, turi didesnę riziką sirgti žvyneline. 1872 metais vokiečių dermatologas, Heinrichas Koebneris, padarė svarbų atradimą apie žvynelinę, nes pastebėjo, kad odoje, kuri neseniai buvo pažeista gyvūnų įkandimų, tatuiruočių ir kitų traumų, dažniau atsiranda žvynelinės pažeistų, paraudusių ir pleiskanojančių odos plotų. Šiandien tai yra vadinama Koebnerio fenomenu.
 
  • Kartais žvynelinė gali pažeisti ne tik odą. Dažniausiai psoriazė sukelia tik diskomfortą. Tačiau jeigu nėra gydoma, gali tapti pavojingesnės sveikatai formos. Taip yra dėlto, kad nusilpsta imuninė sistema ir padidėja rizika susirgti bakterinėmis infekcijomis. Be to, 10 – 30 % sergančiųjų psoriaziniu artritu, kuris yra panašus į reumatoidinį artritą, kai sąnariai ir minkštieji audiniai tampa pažeisti, sustingę ir prasideda uždegimas. Tačiau turbūt blogiausi šios odos ligos padariniai yra emociniai – sergantieji neretai kenčia nuo depresijos ir izoliacijos, nes gėdijasi savo išvaizdos ir nenori sulaukti kreivų žvilgsnių bei patyčių.
 
  • Žvynelinės visiškai išgydyti neįmanoma. Tačiau galima išmokti kontroliuoti ligą, slopinti uždegimą paūmėjimų metu. Sergantieji psoriaze mažinti ir kontroliuoti simptomams gali rinktis išoriškai naudojamus kremus, tepalus, į vidų vartojamus vaistus ir injekcijas. Kokios gydymo priemonės bus veiksmingiausios priklauso kiekvienam žmogui gali būti skirtingos. Tinkamiausios priemonės ilgainiui atsirenkamos bandymų ir klaidų keliu.