Istorijos vadovėliuose daugiausia pasakojama apie Senovės Egiptą, Romą, Graikiją, Kiniją bei actekų ir majų civilizacijas. Verta prisiminti ir daugiau senovėje egzistavusių ryškių ir įdomių kultūrų, apie kurias galbūt iki šiol dar neteko girdėti. Apie jas išlikę mažai duomenų, tačiau tai tik dar labiau intriguoja.

 

senosios civilizacijos

  • Jamas – paslaptingoji juodmedžio ir bumerangų šalis

Apie paslaptingąją Afrikos Jamo karalystę žinoma itin mažai. Ilgokai tikėta, kad ji buvo Senosios Egipto karalystės, egzistavusios 2650–2175 m. pr. Kr., prekybos partnerė ir galbūt netgi varžovė, tačiau jos tiksli vieta nebuvo nustatyta. Karalystė neretai net lyginta su mitine Atlantida. Vadovaujantis senovės egiptiečių keliautojo Harkhufo (manoma, gyvenusio XXIII a. pr. Kr.) antkapio įrašais, Jamas buvo „smilkalų, juodmedžio, leopardų kailių, dramblių ilčių ir bumerangų“ šalis. Nors, pasak Harkhufo, kelionė iki Jamo sausuma trunka ilgiau negu 7 mėn., daugumos egiptologų nuomone, ši bumerangų žemė buvo kažkur visai netoli Nilo. Visuotinai gana ilgai buvo manoma, kad senovės egiptiečiai niekaip negalėjo pereiti nykios ir itin didelės Sacharos dykumos. Dabar jau atrodo, kad istorikai labai nuvertino egiptiečių pirklius. 2007 m. užsienio spaudoje paskelbta, kad tyrinėtojai maltietis Markas Borda ir egiptietis Mahmoudas Marai grįžta iš Sacharos dykumos ir tvirtina radę itin reikšmingą reliktą iš faraonų laikų. Jie teigia žvalgę riedulių ir uolų lauką Libijos dykumoje (vienoje iš Sacharos dykumos dalių) apie 700 km į vakarus nuo Nilo slėnio ir pamatė didžiulę uolą su iškaltais hieroglifais bei faraono atvaizdu. Tiksli radinio vieta neatskleidžiama norint jį apsaugoti. Anot M. Bordos, išvertus užrašus uoloje paaiškėjo, kad regionas, kuriame jie buvo iškalti, buvo legendinės Jamo žemės. Jose gyveno viena iš paslaptingiausių tautų, su kuriomis prekiavo senovės egiptiečiai. Anot tyrinėtojo, dėl karalystės buvimo vietos egiptologai ginčijosi daugiau nei 150 m., tačiau niekas net neįsivaizdavo, kad ji yra kažkur vidury Sacharos. Tiesa, kokiu būdu egiptiečiai kirto šimtus kilometrų dykumos dar prieš išrandant ratą ir tik su nešuliniais asilais, tebėra gluminantis klausimas.

 

  • Mitanija – Vidurio Rytų perlas

Istorinė Mitanijos karalystė ir civilizacija egzistavo XV–XIII a. pr. Kr. Ji apėmė šiandienines Sirijos, šiaurės Irako ir pietryčių Turkijos teritorijas. Manoma, kad valstybės širdis buvo sostinė Vasukanis, tačiau jos tiksli vieta iki šiol nėra žinoma. Nors karalystė buvo didis, nėra rasta nė vieno mitaniečių teksto apie jų pačių istoriją, tad informacijos apie juos gaunama tik iš egiptiečių, hetitų ir asirų šaltinių. Iš pradžių aplinkinėms valstybėms susirūpinimą kėlė Mitanijos konkurencija su Egiptu dėl Sirijos kontrolės, tačiau vėliau tarp valstybių nusistovėjo draugiški santykiai. Beje, gali būti, kad kiekvienam besidominčiam istorija teko girdėti bent apie vieną Mitanijos karalystės gyventoją. Mat kai kurie istorikai mano, kad garsioji Egipto karalienė, faraono Echnatono žmona Nafertitė buvo Mitanijos valdovo Tušratos dukra princesė Tadukhipa.Gali būti, kad santuoka buvo sudaryta siekiant pagerinti santykius tarp dviejų valstybių.

 

Ko gero, garsiausiu Mitanijos valdovu galima laikyti karalių Šauštatarą, valdžiusį 1500–1450 m. pr. Kr. Manoma, kad būtent jis apiplėšė Asirijos sostinę Ašūrą ir į Vasukanį išsivežė sidabrines ir auksines karališkųjų asirų rūmų duris. Valdant paskutiniam Mitanijos karaliui Tušratai sostinę užėmė hetitų karalius Supiluliumas I. Tušrata buvo nužudytas, o Mitanija tapo hetitų imperijos dalimi.

 

Įdomu, kad mitaniečiai, kaip ir indai, buvo viena iš indoeuropiečių tautų, tad šioje valstybėje pastebima ryški senovės indų kultūros įtaka. Čia garbinti Vedų dievai, tikėta karma, reinkarnacija, mirusieji būdavo kremuojami. Be to, imperijos valdovai netgi turėjo indiškus sanskrito vardus, o miestai – pavadinimus, nors šalis buvo taip toli nuo indų žemių.

 

  • Olmekai – majų ir actekų protėviai

Manoma, kad paslaptingoji olmekų civilizacija klestėjo Centrinėje Amerikoje, dabartinės Meksikos teritorijoje 1200–400 m. pr. Kr. Ją įprasta laikyti visų vėlesnių Mezoamerikos kultūrų, tokių kaip daugumai puikiai žinomi majai ar actekai, pirmtake. Ji klestėjo Meksikos įlankoje, dabartinėse Meksikos Verakruso ir Tabasko valstijose. Jos galia buvo žinoma toli į pietus, iki pat dabartinės Nikaragvos. Monumentalūs šventi kompleksai, masyvios akmens skulptūros, šokoladinis gėrimas ir dievai gyvūnai – vieni pagrindinių šios pirminės ikikolumbinės civilizacijos bruožų, vėliau perduotų kitoms Centrinės Amerikos kultūroms. Manoma, kad tai netgi buvo pirmoji civilizacija Vakarų pusrutulyje, sukūrusi rašto sistemą. Be to, olmekai greičiausiai išrado kompasą ir Mezoamerikos kalendorių. Tiesa, dėl archeologinių duomenų stokos olmekų etninė kilmė ir tiksli daugumos jų gyvenviečių vieta bei dydis nėra žinomi. Dėl šios civilizacijos nuosmukio neretai kaltinamos gamtos išdaigos: ugnikalnių išsiveržimai ir žemės drebėjimai. Kai kas mano, kad olmekų kultūra galėjo sunykti smarkiai pasikeitus klimatui, pvz., užėjus nepakeliamai sausrai. Tokia neganda tikrai galėjo smarkiai pakenkti, mat teigiama, kad olmekų gerovę ir klestėjimą iš esmės lėmė sėkminga augalininkystė. Derlingose ir gerai drėkinamose Meksikos įlankos pakrančių srityse augintos pupelės ir kukurūzai. Šių kultūrų derlius dažnai būdavo nuimamas net du kartus per metus.

 

  • Maurja, arba Indijos aukso amžius

Maurja – imperija, apėmusi beveik visą dabartinę Indiją ir gyvavusi 322–185 m. pr. Kr. Aleksandrui Makedoniečiui nukariavus dabartinės Indijos šiaurės rytus, indams teko susivienyti. Vadas Čandragupta Maurja, kurį, beje, kai kas netgi vadina Indijos Aleksandru Makedoniečiu, ne tik subūrė savo tautą, bet ir išvijo įsibrovėlius. Karo vadui tuo metu buvo vos 20 m. Mirus Aleksandrui Makedoniečiui būtent imperatorius Čandragupta neleido jo įpėdiniams lįsti giliau į Indiją. Jam buvo pavaldi suvienyta indų armija. Teigiama, kad tai buvo didžiausia tų laikų karinė galia visame pasaulyje.

 

Maurjos imperijos žemės driekėsi į vakarus iki dabartinio Afganistano, į rytus iki Himalajų ir apėmė beveik visą Indiją, išskyrus piečiausias teritorijas. Valdant Čhandraguptai labai suklestėjo prekyba su užsieniu. Vėliau, valdant jo anūkui Ašokai, imperijoje įsivyravo hinduizmas, atnešęs socialinę ir politinę taiką visoje šalyje. Ašoka laikomas vienu geriausių valdovų per visą Indijos istoriją. Jam mirus 232 m. pr. Kr. imperiją apie 50 m. valdė daug silpnesni valdovai. Galiausiai Indija vėl susiskaldė, nusilpo ir tapo daug atviresnė svetimšalių invazijoms.

 

  • Šiongnu – pirmoji Azijos stepių klajoklių imperija

Istorinė Šiongnu imperija – tai Azijos klajoklių genčių sąjunga. Tiksliai nėra žinoma, kada ji buvo įkurta, tačiau ankstyviausi kinų įrašai apie ją datuojami IV–III a. pr. Kr. Imperijai priklausė dalis dabartinės Mongolijos, Kazachstano, Šiaurės Kinijos teritorijų. Bandant paaiškinti Šiongnu ištakas sukurta daugybė teorijų, tačiau ją sudariusių klajoklių genčių kilmė tiksliai nėra žinoma. Manoma, kad šiongnu tauta galėjo būti hunų, vėriau įkūrusių Didžiąją hunų imperiją, protėviai.

 

Sakoma, kad kalbant apie Šiongnu imperiją visų pirma reikėtų įsivaizduoti garsiausio mongolų vado Čingischano armiją, tik tūkstantmečiu anksčiau. Tuo metu, kai Šiongnu iškilo, Kinija dar buvo susiskaldžiusi į daugybę tarpusavyje kariaujančių valstybių, todėl Šiognu buvo labai lengva pulti kinus. Klajoklių antpuoliai pasiekė zenitą III a. pr. Kr. Tuo metu Činų karalystės valdovas Čin Ši Huangdi, suvienijęs Kiniją ir pasiskelbęs pirmuoju jos imperatoriumi, įsakė kelias jau anksčiau šiaurėje stovėjusias gynybines sienas sujungti į vieną, kad būtų išvengta šiaurės tautų brovimosi į jo valdomą teritoriją. Būtent ši siena buvo iki šiol išlikusios Didžiosios kinų sienos pradžia. Vėliau, jau valdant Hanų dinastijai, atkaklūs šiongnu antpuoliai privertė kinus dar labiau stiprinti ir plėsti Didžiąją sieną. Šiongnu buvo labai pavojingi – 166 m. pr. Kr. daugiau nei 100 000 jų raitininkų buvo atremti kinų kariuomenės vos 160 km nuo Kinijos sostinės.

 

Galiausiai dėl vidaus nesantaikos, ginčų dėl paveldėjimo teisės ir konfliktų su kitomis klajoklių gentimis Šiongnu imperija susilpnėjo tiek, kad kinai galėjo suvaldyti savo šiaurinius kaimynus. Šiongnu buvo pirmoji ir ilgiausiai gyvavusi Azijos stepių klajoklių imperija.

 

  • Aksumas – didinga Afrikos kultūra, sunaikinta naujos religijos

Šiaurės rytų Afrikoje (dabartinėje Etiopijoje) ant plokščiakalnio plyti Aksumo miestas. Nors dabar jis nėra ypač reikšmingas ir turtingas, kadaise išsiskyrė didžiule galia. Tai buvo tokio pat pavadinimo imperijos, kaip manoma, įkurtos IV a. pr. Kr., sostinė. Aksumo imperija garsėjo dramblio kaulo, egzotinių gyvūnų odos, aukso ir vergų prekyba su kitomis šalimis. Jos valdovai, naudodamiesi prekybine galia, sukūrė centralizuotą valstybę ir griežtai valdė savo žmones. I–X a. laikomas Aksumo karalystės aukso amžiumi, mat šiai valstybei priklausė itin dideli turtai, ji kontroliavo visus Raudonosios jūros prekybos kelius. Tokia galia leido plėstis į Arabijos pusiasalį. Štai III a. persų filosofas Mani rašė, kad Aksumas – viena iš keturių didžiausių pasaulio karalysčių, prilygstanti Romai, Kinijai ir Persijai. Apskritai Aksumo kultūra buvo viena labiausiai pažengusių kultūrų senovės Afrikoje. Aksumiečiai turėjo savo raštą, kaldinosi monetas, buvo gabūs inžinieriai: sukūrė žemės drėkinimo sistemą, leidusią kalnų šlaitus paversti derlingomis žemėmis.

 

Aksumas priėmė krikščionybę tuoj po Romos imperijos ir ankstyvaisiais viduramžiais toliau klestėjo. Jei ne plintantis islamas, Aksumas greičiausiai būtų dominavęs visoje Rytų Afrikoje. Arabams užkariavus Raudonosios jūros pakrantes, Aksumas prarado prekybinį pranašumą. Aksumo karalius kadaise buvo priglaudęs ankstyvuosius pranašo Mahometo sekėjus. Tai užtikrino naujosios religijos plėtrą ir… paskatino imperijos žlugimą. Musulmonų užkariautojai, atkeliavę iš dabartinio Jemeno, užėmė imperijos sostinę, o jos gyventojai persikėlė į pietus. Šiandien karalystės didybę mena tik didingų pastatų griuvėsiai, plytintys palei šiaurinį Etiopijos pasienį.

 

Beje, apie šią civilizaciją sklando daugybė legendų. Viena populiariausių – kad Etiopijos krikščionys (Aksumo imperijos gyventojų palikuonys) turi seniai dingusią medinę auksu puoštą Sandoros skrynią. Tai vienas švenčiausių Biblijos objektų, į kurį Dievas liepė Mozei sudėti akmenines plokštes, ant kurių iškalta Dešimt Dievo įsakymų.

 

Įdomu   

                                                 

  • Senovėje Afrikoje egzistavo dar viena gana garsi, tačiau mažai kam žinoma civilizacija: Kušas, arba Nubijos karalystė. Tai buvo Senovės Egipto pietinė kaimynė. Kušitai galėjo pasigirti dideliais aukso ir kitokių vertingų iškasenų ištekliais, tad buvo užkariauti egiptiečių. Egiptas šias teritorijas valdė maždaug pusę tūkstantmečio (1500–1000 m. pr. Kr.). Visgi istorikai mano, kad Kušas – daug senesnė civilizacija, mat jos gyvenamoje teritorijoje aptikti archeologiniai radiniai datuojami 8000 m. pr. Kr.
  • Su senovės Graikijos istorija bent šiek tiek susipažinęs kiekvienas europietis, tačiau greičiausiai mažai kam teko girdėti apie graikų baktrų karalystę Vidurinėje Azijoje. III a. pr. Kr. Baktrijos regionas (dabartinis Afganistanas ir Tadžikistanas) tapo labai galingas ir paskelbė nepriklausomybę. Karalystė valdė ir daugiau teritorijų dabartiniame Uzbekistane, Pakistane ir t. t. Išlikusių šaltinių duomenimis, tai buvusi itin turtinga „tūkstančio miestų“ šalis, valdyta graikų kilmės valdovų. Apie tai byloja daugybė iki mūsų dienų išlikusių karalystėje nukaldintų monetų su valdovų biustais ir vardais. Graikų baktrų karalystė gyvavo iki 125 m. pr. Kr.
  • Viena pamirštų didingų civilizacijų – Tuvanos karalystė. Sugriuvus garsiajai hetitų imperijai būtent Tuvanos miestas-valstybė buvo viena galingiausių valdančiųjų jėgų dabartinės Turkijos teritorijoje. Tuvanos reikšmė itin išaugo IX–VIII a. pr. Kr., tačiau apie valstybę išliko itin mažai įrašų. Yra žinoma, kad remiant Tuvanos valdovams visame Anatolijos pusiasalyje klestėjo prekyba. Be to, joje sukurtas hieroglifų raštas, iš kurio, manoma, vėliau galėjo kilti graikų abėcėlė.