Ilgą laiką labai bijota žmonių, kurie turėdavo ypatingų gebėjimų ar paslaptingų žinių apie pasaulį ir gamtos reiškinius. Baimė buvo tokia stipri, kad imti rengti raganų teismai, neretai baigdavęsi nuteistųjų egzekucijomis kartuvėse ar ant giljotinos. Raganų medžioklė prasidėjo tamsiaisiais viduramžiais ir baigėsi 1782 m. Paskutinė Europoje nužudyta ragana buvo Anna Göldi. Nuo jos gimimo 1734 m. praėjo nei daug, nei mažai – 290 metų. Ta proga prisiminkime garsiausias raganas. 

 

raganosss

Anglų būrėja ir pranašė MOTUŠĖ ŠIPTON

 

Ursula Southeil (1488–1561 m.), liaudyje žinoma kaip Motušė Šipton, buvo viena paslaptingiausių asmenybių, gyvenusių XVI a. Anglijoje, kurios itin bijojo žmonės. Spėjama, kad Ursulos motina taip pat buvo galinga ragana. Istoriniuose šaltiniuose rašoma, kad Motušė Šipton buvo pasibaisėtinai bjaurios išvaizdos. Kaimo žmonės ją vadindavo raganasnuke ir tikėjo, kad jos tėvas yra pats velnias. Nepaisant nepatrauklios išvaizdos, Ursula tapo viena geriausių aiškiaregių Anglijoje. Ji dažnai netgi vadinama moteriškąja Nostradamo versija. Pagal legendą, ji išpranašavo karinį konfliktą, vadinamą ispanų armada, didįjį Londono marą ir gaisrą, škotų karalienės Marijos Stiuart nužudymą, net interneto išradimą: „Mintys po pasaulį sklis akimirksniu“. Priešingai nei dauguma raganų prieš ir po jos, Motušė Šipton nemirė deginama ant laužo. Moteris mirė natūraliai. Sakoma, kad ji palaidota nešventintoje Jorko pakraščio žemėje.

 

Škotų pribuvėja ir žiniuonė AGNES SAMPSON

 

Agnes Sampson (mirė 1591 m.) buvo viena pirmųjų aukų per liūdnai pagarsėjusią raganų medžioklę, kuri truko net kelis šimtmečius ir, įvairių šaltinių duomenimis, nusinešė 60–100 000 žmonių gyvybes. Tiesa, XVI a. pradžioje egzekucijos dar buvo retos. Didžioji raganų medžioklė prasidėjo XVI a. viduryje ir truko apie 200 metų – per šį laikotarpį įvyko per 100 000 raganų teismų, po kurių aukomis tapo 50 000 nelaimėlių. 1590 m. pradžioje Škotijos karalius Jokūbas VI vedė Aną Danę, kurią labai gąsdino juodoji magija ir tai, ką ji neva gali padaryti žmonėms. Karalienės ir jos vyro baimė raganoms dar labiau sustiprėjo po to, kai jų laivas, grįžtantis į Škotiją, pateko į smarkią audrą. Beveik iš karto Jokūbas VI pradėjo kampaniją prieš raganas. Prietaringas karalius tikėjo, kad raganos išprovokavo gamtos stichijas ir sukėlė siautulingą audrą jūroje. 1590–1592 m. tarp 70 žmonių, apkaltintų raganavimu Šiaurės Bervike, buvo ir Agnes Sampson, kurią išdavė kita kaltinamoji – škotų ragana Geillis Duncan. Prisipažinimai išgauti kaltinamąsias žiauriai kankinant. Apklausose kartais dalyvaudavo ir pats karalius. Legenda byloja, kad Agnes atkakliai neigė kaltinimus, tarp kurių buvo ir kaltinimas tuo, esą ji lankėsi raganų sambūryje Helovino naktį, kad padėtų sukelti minėtą audrą, netikėtai užklupusią karaliaus Jokūbo VI laivą. Deja, kankinimai nesiliovė tol, kol visiškai nepalaužė moters dvasios. Paromis negalėdama nė minutėlei sumerkti akių ar išsilaisvinti iš žiauraus kankinimo įrenginio, būdama prikaustyta grandinėmis prie sienos A. Sampson prisipažino sudariusi sandėrį su šėtonu ir pasikėsinusi į karaliaus gyvybę. Nuteistoji buvo pasmaugta ir sudeginta ant laužo.

 

MERGA BIEN – garsiausia vokiečių ragana

 

Turtinga vokiečių ragana Merga Bien (1560–1603 m.) prisipažino nužudžiusi antrąjį vyrą ir jo vaikus. Tai esą padarė pasitelkusi burtus ir juodąją magiją. Raganų medžiotojas, vienuolis ir Fuldos miesto princas Balthasaras von Dernbachas (1548–1606 m.), grįžęs iš tremties 1602 m., surengė daugybę raganų teismų. Pirmąja jo auka tapo Merga Bien. Vargšė moteris buvo priversta prisipažinti, kad po širdimi nešioja velnio vaiką. Taip pat prisipažino, kad ne kartą lankėsi šabašuose (raganų šventėse). Balthasaras patupdė įtariamąją į kalėjimą nepaisydamas to, kad ji buvo nėščia. Rudenį Mergą sudegino ant laužo. Garsios bylos prieš raganas nesibaigė šia egzekucija: dėl persekiojimų žuvo 250 žmonių. Egzekucijos tęsėsi iki 1605-ųjų iki paskutinių B. von Dernbacho gyvenimo dienų. Nedaug žinoma apie M. Bien biografiją ir teismo procesus, dėl kurių jai paskelbta mirties bausmė. Tačiau tai nesutrukdė jai tapti legendine prietaringų Vokietijos laikų figūra.

 

Švedijos ragana MALIN MATSDOTTER

 

Malin Matsdotter (1613–1676 m.) buvo kilusi iš Suomijos, bet ištekėjusi persikėlė gyventi pas vyrą į Švediją ir netrukus tapo našle. Malin raganavimu apkaltino jos pačios dukterys. Atžalos gimdytoją kaltino ne burtų naudojimu, bet tuo, kad moteris esą pagrobė jų vaikus ir nusivedė juos į šėtoniškąjį šabašą. Malin ir Anna Simmonsdotter Hack buvo paskutinės didžiosios švedų raganų medžioklės, vykusios 1668–1678 m., aukos. M. Matsdotter atvejis unikalus dar ir dėl to, kad, kaip manoma, ji buvo vienintelė ragana Švedijos istorijoje, kuri buvo sudeginta gyva. Paprastai raganai pirmiausia nukirsdavo galvą arba ją pakardavo ir tik po to sudegindavo ant laužo. Annai Simmonsdotter Hack įvykdyta minėta tradicinė egzekucija, bet Malin atvejis buvo kitoks. Moteris niekaip nesutiko pripažinti kaltės, todėl teisėjai nusprendė nebūti gailestingi kaip Annai – skyrė žiauriausią įmanomą mirties bausmę. Priešingai nei ragana Anna, kuri nusižeminusi maldavo atleidimo, Malin tvirtai laikėsi savo žodžių ir atkakliai tvirtino esanti nekalta. Pabaigoje M. Matsdotter atsisakė paskutinį sykį prieš mirtį paspausti rankas dukterims, kai viena jų kvietė atgailauti už savo nuodėmes. Kai ant laužo užsiliepsnojo kūnas, išdidžioji švedė nerėkė, net neatrodė, kad ją kankintų skausmas, todėl vietiniai dar stipriau įtikėjo, kad M. Matsdotter yra ragana.

 

BRIDGET BISHOP ir kitos Salemo raganos

 

Iš visų raganų teismų, Salemo raganų teismai, vykę 1692 m. Masačusetso valstijoje (JAV), neabejotinai yra garsiausi. Raganų teismai vyko puritoniškoje kolonijinėje Amerikoje. Amerikiečiai anuomet itin nesaugūs jautėsi. Tą nesaugumo jausmą dar labiau kurstė užsitęsęs britų ir prancūzų karas, vietinių amerikiečių (indėnų) keršto baimė, kolonijoje paplitę raupai, pavydas ir milžiniška konkurencija tarp kaimyninių miestų. 1692 m. sausį dvi mergaitės susirgo nepaaiškinama liga, pasireiškusia kūno traukuliais ir tokiais stipriais skausmais bei spazmais, kad ligonės tiesiog klykte klykdavo. Mergaites apžiūrėjęs vietos gydytojas diagnozavo, kad ligą sukėlė raganos, nors šių laikų toksikologai rado logiškesnį paaiškinimą – ligą galėjo sukelti apsinuodijimas grybais, augančiais ant grūdų (grūdinės kultūros sudarė mitybos pagrindą). Dėl apsinuodijimo ligones galėjo varginti raumenų spazmai, haliucinacijos. Netrukus panašius simptomus pajuto ir daugiau moterų bei merginų. Vasarį trys moterys buvo apkaltintos šių dviejų merginų užkerėjimu. Pirmoji kaltinamoji buvo vergė iš Karibų – Tituba, antroji – benamė Sarah Goode, trečioji – vargingai gyventi senutė Sarah Osborn. Supratusi, kad teismo nuosprendžio nepavyks išvengti, Tituba prisipažino, kad yra ragana ir pradėjo kaltinti kitas miestelio moteris, neva praktikuojančias juodąją magiją. Birželio 10-ąją Saleme buvo pakarta pirmoji įtariamoji ragana – Bridget Bishop. Vėliau tokia pati mirtis laukė daugybės moterų ir vyrų. Iš viso per šį laikotarpį nužudyta 150 abiejų lyčių atstovų. XVII a. pabaigoje raganų teismai nutraukti ir išmokėtos piniginės kompensacijos nužudytų asmenų artimiesiems bei tiems, kurie kitaip nukentėjo kilus šiai masinei isterijai dėl raganų.

 

Įdomu

 

  • 1324 m. lapkričio 3 d. Kilkenyje, Airijoje, Petronilla de Meath, turtingos panelės Alice Kyteler tarnaitė, buvo apkaltinta ryšiu su demonais ir sutuoktinio apnuodijimu. Moteris buvo ekskomunikuota ir gyva sudeginta.
  • Paštininkę Kathariną Henot Kelno vienuolyno vienuolė apkaltino Kristaus nuotakų žalojimu, kai vienuolės 1627 m. pradėjo mirti nuo paslaptingos ligos. Arkivyskupas suėmė moterį remdamasis vienuolės įtarimais. Tačiau suimtoji net itin žiauriai kankinama neigė kaltę. Nepaisant brolio bandymų įrodyti jos nekaltumą, K. Henot buvo nuteista sudegti gyva. K. Henot reabilituota tik 2012 m. ir paskelbta politinio sąmokslo auka.
  • Inkvizicijos laikais Rurmondo mieste (Olandija) pradėjo vykti keistų dalykų. Vaikai ir senoliai mirė nuo nežinomos ligos, galvijai gaišdavo, greitai sugiždavo pienas. Visi šie įvykiai paskatino valstiečius apkaltinti danę raganą Kael Merrie. Raganos teismui vadovavę ispanai reikalavimo nuteisti mirties bausme, bet Olandijos teismas pasirodė humaniškesnis ir išvarė K. Merrie iš šalies, nes ji, padėjusi ranką ant Biblijos, prisiekė, kad yra nekalta. Tiesa, vėliau ispanų samdinys ją susekė ir nuskandino upėje.
  • Pribuvėjai Entjen Gillis pasisekė mažiau nei K. Merrie. Nyderlandų teismas ją pakorė. Kankinama moteris prisipažino turėjusi artimų santykių su šėtonu ir jo nurodymu nužudžiusi negimusius kūdikius.
  • 1751 m. balandžio 22 d. 70-metę Ruth Osborne ir jos vyrą Tringo nužudė įsiutę miesto gyventojai. Jie buvo įsitikinę, kad pora kalta už bet kokią jiems nutikusią nelaimę. Radę namą, kuriame slėpėsi įtariamieji, miestiečiai išdaužė langus ir apieškojo kambarius, įskaitant druskinę. Manyta, kad pastarojoje patalpoje jie slėpėsi susimažinę kerų pagalba. Galiausiai valdžia išdavė Osbornus ir mina, kuriai vadovavo kaminkrėtys Thomas Colley, susidorojo su burtininkais.