Kaukių dėvėjimas sekina. Nuolatinis apsimetinėjimas labai vargina. Labiausiai alinanti veikla yra vaidinimas, kad esate tai, kuo iš tikrųjų nesate. Štai todėl reikėtų išdrįsti nebesislėpti po socialinėmis kaukėmis. Reikia nebijoti išlįsti iš savo kiauto ir pasirodyti pasauliui tokie, kokie esate. Tada patiksite ir sau, ir rasite tie, kurie nuoširdžiai jumis žavėsis, ir sulauksite sėkmės!

 

kaukes

5 kaukės, kurias kasdien dėvime ir kodėl jas reikėtų nusiimti:

 
  • Pozityvumo kaukė arba Polianos kaukė. Amerikiečių rašytojos Eleonoros H. Porter sukurtas Polianos personažas yra visada besišypsanti, pozityvi, optimistė, aplinkinius mokiusi žaisti „džiaugsmo žaidimą“. Mes irgi norime būti tokie, kaip ši mergaitė. Todėl visada vaidiname ir apsimetinėjame. Mes apsimetame, kad turime viską, kad viskas yra tobula. Vieną dieną mes užsidedame dvasingojo „aš“, kitą dieną – labai savimi pasitikinčio „aš“, trečią – labai draugiško „aš“ kaukę. Mūsų šypsenos visada dirbtinės. Kartais net patiems nuo šio perdėto vaidmens darosi bloga. Aplinkiniams tokie žmonės atrodo kaip gyvenantys tobulą gyvenimą, turintys idealius santykius ir visa kita, todėl jie labai nustemba, kai vieną dieną paaiškėja, kad iš tiesų po Polianos kauke pasislepianti asmenybė slapta saujomis geria antidepresantus ir negali pakęsti gyvenimo, kuris gražus atrodo tik išoriškai, o viduje yra supuvęs.
 
  • Stipruolio kaukė arba Arnoldo Schwarzeneggerio kaukė. Sunku patikėti, kiek daug žmonių apsimeta stipresniais negu yra, kai, regis, pasaulis griūva jiems po kojomis. Jie niekada neparodo, kad jiems sunku, kad norisi viską mesti ir verkti. Jie atrodo kaip antžmogiai, įveikiantys visas kliūtis ir sunkumus be jokių didelių emocijų. Tačiau visa tai tik kaukė. Po kietais šarvais dažniausiai slepiasi minkšta ir labai jautri širdis. Širdis, kuri vieną dieną gali neatlaikyti nuolatinio apsimetinėjimo net prieš pačius artimiausius žmones.
 
  • Intelektualo kaukė arba Alberto Einšteino kaukė. Amerikiečių rašytojas yra pasakęs: „Mes esame tokie, kokiais apsimetame, todėl reikia būti atsargiems ir žiūrėti, kuo apsimetame“. Mes visi norime jaustis ypatingais. Galbūt mokytojai ir tėvai jus gyrė, kad buvote gudrus vaikas mokykloje. Norisi tokį patvirtinimą, kad esate labai šaunus, gauti ir tada, kai tampate suaugusiu žmogumi. Viena vertus, jie jaučiasi ypatingi, vertingi, geresni nei kiti, galintys suteikti drąsos ir motyvuoti kitus, tačiau, kita vertus, jie negali sau leisti padaryti nei menkiausios klaidelės. Be to, visada atsiranda kažkas, kas yra dar gudresnis. Nuolatinis noras išlikti pačiu protingiausiu išeikvoja daug energijos, kuri kitu atveju būtų nukreipiama į prasmingesnius dalykus, o ne į beprasmišką konkurenciją su kolegomis ar kitais pažįstamais. Reikėtų paminėti ir tai, kad visažinių dauguma žmonių nelabai mėgsta, todėl reikia būti pasiruošus, kad apie jus nuolat bus skleidžiamos bjaurūs gandai ir paskalos. Galiausiai niekada neįmanoma žinoti visko. Tai tik iliuzija, tad nusimeskite pagaliau šią kaukę!
 
  • Gero žmogaus kaukė arba Motinos Teresės kaukė. Dauguma žmonių nori patikti kitiems. Dėlto stengiasi pamaloninti kitus žmones. Jie siekia išsaugoti juos bet kokia kaina. Net jeigu tai reiškia, kad dėl jų paaukos asmeninę laimę. Dauguma žmonių bijo, kad jei teiks pirmenybę savo norams ir poreikiams, o ne kitų, tai galiausiai liks vieni kaip pirštas. Tokie žmonės bijo sakyti: „ne“, bijo atvirai išsakyti savo nuomonę, mirtinai bijo konfliktų. Jie lyg durų kilimėlis, į kurį visi valosi kojas. Jeigu dėvite šią kaukę, paklauskite savęs, ar tikrai verta dėl kitų laimės aukoti savąją? Galiausiai vis tiek pajusite, kad jūsų gyvenimas tapo apgailėtinu. Reikia mylėti visų pirma save, tik tada galima mylėti ir kitus. Nereikia savęs išbarstyti kitiems. Jeigu rūpinsitės tik kitais, bet pamiršite apie save, netrukus išseks jėgos ir nebeturėsite energijos.
 
  • Paniurėlio kaukė. Šios kaukės atitikmuo galėtų būti Grinčas, kuris pavogė Kalėdas. Dažnai tokią kaukę užsideda pagyvenę, labai vieniši žmonės. Jie pyksta ant vaikų, kurie mėto kamuolį po langais arba kaimynų, kurie šiek tiek per garsiai žiūri televizorių. Jie nuolatos susiraukę ir pikti, nors giliai viduje slypi geras, jautrus žmogus. Tačiau jų gyvenimas būtų daug lengvesnis ir gražesnis, jei nusimestų šią kaukę. Galbūt tada ir vienatvė nebūtų tokia slegianti. Tada atrodytų, kad kaimynai yra draugiškesni, su jais galbūt net būtų galima kartais pasikalbėti ar kartu išgerti arbatos, vaikai taip pat pasirodytų nesantys tokie akiplėšos, nes sugebėtų kartais pralinksminti ir išjudinti susitingusį kūną. Galiausiai jei kartais nusišypsotumėte, pasaulis atrodytų gražesnė ir geresnė vieta gyventi.