Kartais net nesuprasdami darome sau skriaudą dėl įaugusių įpročių. Nors gali atrodyti, kad jie leidžia mums pasijusti geriau, ne visi yra naudingi.

 

iprociai

Savęs lyginimas su kitais

 

Pagunda nuolatos save lyginti su kitais daugeliui mūsų gali atrodyti būtina ir, galbūt, net prasminga veikla. Žmogus sukurtas konkuruoti, todėl natūralu, kad vis žvilgčiojame per petį, kaip sekasi kitiems. Tačiau toks elgesys ilgainiui pradeda kelti nepasitenkinimą savo gyvenimu, pasiekimais ir kitais svarbiais dalykais. Vis dėlto reikėtų įsisąmoninti, kad visi esame unikalūs, turime savų talentų, baimių ir išskirtinių bruožų. Polinkį nuolatos save lyginti su kitais dar 1954 m. išnagrinėjo amerikiečių psichologas Leonas Festingeris. Jis išaiškino, kad žmonės save gali apibūdinti tik kito atžvilgiu. L. Festingeris atkreipė dėmesį į tai, kad kuo labiau mes panašūs į kitą asmenį (kokiu nors aspektu), kuris, mūsų manymu, yra svarbus, tuo aktyviau esame linkę save su juo lyginti.

 

Moksliniais tyrimais nustatyta, kad nuolatos lyginant save su kitais kyla pavydo jausmas, išauga nepasitikėjimas savimi bei aplinkiniais ir atsiranda depresijos rizika. Laimės neatneša ir lyginimasis su tais, kuriems mažiau sekasi, juk džiaugiamasi kažkieno nelaimėmis ir tik tai leidžia pasijusti visaverčiais. Tai gali skatinti perdėtą konkurencingumą. Atsikratyti šio žalingo įpročio gali padėti mintys, kad visi esame žmonės ir nė vienas nėra tobulas. Jei norite gyventi visavertį gyvenimą, turite skirti laiko ir energijos savo vertybėms puoselėti. Užuot bandę būti tokie pat geri ar geresni už kitus, sutelkite jėgas į tai, kad būtumėte pati geriausia savęs versija.

 

Dažnas užkandžiavimas

 

Valgymas, kai nesate alkanas, ar nuolatinis užkandžiavimas yra blogas įprotis. Klausiate, kodėl? Taip elgdamiesi ilgainiui nebegebame atpažinti natūralių alkio ir pasitenkinimo signalų, kenčia kūnas – priaugti kilogramai didina širdies ligų ir cukrinio diabeto riziką. Viena dažniausiai įvardijamų užkandžiavimo priežasčių – nuobodulio jausmas. Paprastai ranka maisto siekia, kai neturime ką veikti. Tad nuobodžiaujant vertėtų smegenis užimti kita veikla, o ne kramsnojimu. Kalbėkitės su bendradarbiu, pasimankštinkite ar laikykite po ranka galvosūkių knygą ir keletą minučių paspręskite. Maža to, dažniausiai užkandžiai būna nesveiki, todėl skatina augti svorį. Užuot pasisotinus vertingu maistu, prisikemšama ypač kaloringų ir nenaudingų sveikatai užkandžių. Sveikiau maitinantis organizmas gauna reikiamų maistinių medžiagų ir gerėja savijauta. Dar viena priežastis, skatinanti užkandžiauti, – pusryčių atsisakymas. Pusryčiai ne veltui laikomi vienu svarbiausių dienos valgių. Jų metu suvartotas maistas tampa degalais kūnui, kurie padeda atlaikyti net sunkiausią dieną. Pusryčių atsisakymas gali kelti problemų dėl cukraus kiekio kraujyje ir lėtinti medžiagų apykaitą. Atsisakykite šio įpročio įdėmiau klausydamiesi savo kūno. Nesijaučiate alkani vos tik nubudę? Palaukite 1–2 valandas ir tuomet valgykite.

 

Nuolatinį užkandžiavimą padės įveikti laukimas. Palaukite, kol tikrai išalksite, ir tik tuomet valgykite. Jei tik manote, kad esate alkani, pabandykite išgerti vandens – galbūt tik ištroškote? Atminkite, kad natūraliai sotumo jausmas ateina praėjus maždaug 20 min. nuo valgymo pradžios, tad sustabdykite save dar iki tos akimirkos, kol nesijaučiate prisikimšę.

 

Ilgas sėdėjimas

 

Šiais laikais sėslus gyvenimo būdas yra įprastas dalykas. Po darbų grįžtame namo automobiliu ar viešuoju transportu ir skubame patogiai įsitaisyti ant sofos priešais televizorių arba su kompiuteriu ar telefonu rankose. Vidutiniškai žmogus bent pusę dienos praleidžia sėdėdamas. Jeigu dirbate sėdimąjį darbą, o grįžę dar visą vakarą sėdėdami žiūrite televizorių, darote sau didžiulę žalą. Neseniai atliktas tyrimas atskleidė, kad sėdėjimas ilgiau nei 12,5 val. per dieną, vienu metu trunkantis daugiau nei 30 min., gali sutrumpinti gyvenimą. Žinoma, sėdėjimas yra natūrali laikysena ir jis yra būtinas tam, kad pailsėtume. Tik ne nuolat. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad pasyvus gyvenimo būdas gali ne tik didinti kraujospūdį, cukraus bei cholesterolio kiekį kraujyje, svorį, bet ir riziką susirgti vėžiu, širdies ligomis, cukriniu diabetu, netgi paankstinti mirtį.

 

Jei tenka daug sėdėti, būtina nepamiršti pajudėti. Reikėtų bent valandą per dieną skirti mankštai. Taip pat kasdieniai 30 min. pasivaikščiojimai ar dvi treniruotės per savaitę gali padėti pasijusti energingesniems ir labiau patenkintiems savo gyvenimo kokybe. Jeigu dirbate sėdimąjį darbą, pasirūpinkite patogia kėde ir stalu. Ilgai sėdint būtina daryti pertraukėles ir pajudėti.

 

Daugiaveika vienu metu

 

Tikriausiai ne kartą susimąstėte, kaip puikiai susitvarkote su daug užduočių vienu metu ir kaip tai padeda darbo rezultatams. Tačiau tyrimai rodo, kad žmonės, kurie tuo pat metu bando įveikti daug užduočių, iš tikrųjų yra mažiau produktyvūs už susitelkusius į vieną darbą. Yra tyrėjų, teigiančių, kad daugiaveika gali sumažinti produktyvumą net 40 proc. Viena pagrindinių priežasčių yra nuolatinis skubėjimas. Taip pat gali būti daug klaidų. Be to, toks darbas blaško dėmesį. Nors žmogus yra susitelkęs į kelis atliekamus darbus, jis linkęs lengvai išsiblaškyti, nes nuolatos galvoja ir apie kitas užduotis, kurias dar „galėtų“ įveikti. Šis išsiblaškymas gali tapti lėtiniu.

 

Tyrimais įrodyta, kad žmonės, nustoję vienu metu daryti daug užduočių, gali pagerinti darbo rezultatus ir savijautą. Specialistai pataria vienu metu daryti ne daugiau kaip dvi užduotis. Naudokite „20 minučių taisyklę“. Užuot nuolat blaškęsi nuo vienos užduoties prie kitos, pabandykite 20 min. visą dėmesį skirti vienam darbui. Kai atsikratysite šio blogo įpročio, jūsų darbo kokybė pagerės ir galėsite viską užbaigti laiku.

 

Specialisto komentaras

Psichoterapeutas 

Olegas Lapinas

 

Viskas, ką mes darome, yra įprotis. Todėl nėra griežtų ribų tarp gerų ir blogų įpročių, nes daug kas priklauso nuo šalia esančio žmogaus tolerancijos. Jeigu žmogus mėgsta išgerti, bet dar netapo alkoholiku, linkęs skaniai pavalgyti, bet dar nėra cukrinio diabeto ar nutukimo, jis nelaikys to blogu įpročiu, o tiesiog sakys, kad jam tai patinka. Medikas šioje vietoje pasakytų, kad yra riba: per didelis cholesterolis, sutankėjusios kepenys, bet ir to neįvardys kaip žalingo įpročio. Tai bus objektyvūs perspėjimai, po kurių dažniausiai susirūpinama, tačiau gyvenimo būdas nesikeičia. Greičiausiai tik pačioje paskutinėje stadijoje, kada, sakykim, teks susidurti su cukriniu diabetu ar kitomis ligomis, žmogus supras, kad įprotis yra žalingas. Apskritai kalbant apie gyvenimą gadinančius įpročius, egzistuoja trys pagrindinės fazės: 1) man tai yra normalu; 2) man normalu, bet šalia esantiems žmonėms ir mano autoritetui nenormalu; 3) man pačiam jau nenormalu. Po trečio etapo žalingas įprotis tampa kovos šaltiniu, kada bandoma jo atsisakyti savarankiškai: domintis, dalyvaujant palaikančiose grupėse. Tai įvyksta visiško sąmoningumo etape.

 

Kalbant apie daugiaveiką, yra žmonių, kurie geba daug darbų atlikti vienu metu ir dėl to visiškai nesijaudina, tačiau išgyventi pradedama, kada ima prastėti darbų kokybė. Žinoma, jeigu spėjama daug darbų atlikti vienu metu (pavyzdžiui, perskaityti kelias knygas), tokiu atveju jis nelaiko to blogu dalyku. Tačiau verta atkreipti dėmesį į kokybę, nes natūraliai nepavyksta visko atlikti kokybiškai.