Dažnai mažųjų nepaklusnumo šaknys – ne jų temperamento ypatumai, o tai, kaip su jais kalbama. Toli gražu ne visi suaugusieji supranta, kad bendravimas su vaikais skiriasi nuo suaugusių žmonių komunikacijos. Siekiant savitarpio supratimo ir norint, kad atžalos išgirstų prašymą, būtina laikytis tam tikrų taisyklių.

vaikai

 
  • Akis į akį
 

Kalbantis su vaiku svarbu neužimti diktatoriaus pozicijos. T. y. nebendrauti žiūrint iš viršaus į apačią. Tad psichologai rekomenduoja atsisėsti taip, kad akys būtų tame pačiame lygyje su vaiko akimis. Taip mažylis supras, jog su juo bendraujama kaip su lygiu.

   
  • Mandagiai ir pagarbiai
 

Pokalbio metu į vaiką reikėtų kreiptis vardu, stengtis šnekėti užtikrintai, bet švelniai, be liepiamos intonacijos. Mandagumo žodžiai ir frazės (ačiū, prašau) parodys ne tik teigiamą suaugusiojo požiūrį, bet ir mokys mažąjį būti mandagų.

   
  • Konkrečiai ir paprastai
 

Vaikams sunku suvokti ilgas frazes ir išvedžiojimus. Jie tarpusavyje bendrauja trumpais sakiniais, kuriais perteikiama būtina informacija. Todėl jei prašote vaiko kažką padaryti, prašymą derėtų formuluoti taip, kad tilptų į vieną trumpą sakinį. Norint suprasti, ar vaikas jus teisingai suprato, reikėtų paprašyti, jog pakartotų prašymą. Jei mažylis negali to padaryti, painiojasi, vadinasi, suaugusiojo prašymo formuluotė buvo per sudėtinga. Taip pat reikėtų žinoti, jog bambliukams iki 3-ejų prašymą dera pakartoti kelis kartus tam, kad geriau suprastų ir įsimintų. Vyresniems vaikams šis metodas netinka – kelis sykius kartojamas prašymas juos tik suerzins.

   
  • Paaiškinti priežastį
 

Jei vaikas nenori kažko daryti, tuomet derėtų rasti itin svarią priežastį ir suformuluoti ją kuo paprastesne fraze. Tarkime, jei mažylis nenori rengtis prieš einant į lauką, tuomet tereikia pasakyti: „Apsirenk ir galėsime pasivaikščioti.“

   
  • Vengti „ne“
 

Visi gerai žino, kad prašymo su dalelyte „ne“ vaikai nelabai suvokia. Todėl derėtų pakeisti frazę taip, kad ji išsaugotų prasmę. Pavyzdžiui, jei mažasis laksto po namus ir kelia triukšmą, vietoj žodelio „nelakstyk“ geriau pasakyti: „Vaikai laksto lauke, o namuose ramiai vaikšto.“

   
  • „Aš noriu“ pranešimas
 

Mažieji pozityviai reaguoja į vadinamuosius „aš noriu“ pranešimus. T. y. vietoj frazės „atiduok žaisliuką“, geriau sakyti „noriu, kad atiduotum man žaisliuką“. Taip pat galima ištarti „močiutė nori, kad jai atiduotum žaisliuką“. Mažylis, išgirdęs tokią frazę, nejaučia jokios paslėptos agresijos. „Aš“ pranešimai naudingi kaip komponentas schemoje „kai tu… aš / man… todėl, kad…“. Štai vietoj aštraus eilinio įspėjimo „nebėk nuo manęs parduotuvėje“, galima sakyti „kai tu nuo manęs pabėgi parduotuvėje, aš labai bijau tave pamesti“.

   
  • Frazė „Kai… bus galima“
 

Dažnai vartojamą frazę „jeigu… tada…“ geriau keisti formuluote „kai… bus galima…“ Pavyzdžiui, „jeigu susitvarkysi žaisliukus, tada galėsi žiūrėti filmukus“. Derėtų keisti „kai susitvarkysi žaisliukus, bus galima žiūrėti filmukus“.

   
  • Geriau užeiti nei pašaukti
 

Jei norite pakviesti vaiką iš kito kambario, tuomet geriau pas jį užeiti ir paprašyti ateiti į virtuvę / kitą kambarį. Taip jis į jūsų prašymą sureaguos rimčiau, maža to, atitrauks dėmesį nuo savo užsiėmimų tam, kad išklausytų.

   
  • Pasirinkimo iliuzija
 

Jei mažylis nenori kažko daryti, tuomet galima sukurti vadinamąją „pasirinkimo iliuziją“. Pavyzdžiui, jei nesiruošia miegoti pagal įprastą tvarką, derėtų paklausti: „Ką norėtum daryti pirmiau – išsivalyti dantukus ar apsirengti pižamą?“ Vaikui labai svarbu pačiam nuspręsti, ką jis turi daryti.

   
  • Pasikalbėkime…
 

Nekorektiška mažo vaiko klausti: „Kodėl taip padarei?“, nes jis paprasčiausiai negebės atsakyti į šį klausimą. Geriau pasiūlyti: „Pasikalbėkime apie tai, ką padarei“ ir drauge aptarti situaciją. Taip pat reikėtų nepamiršti, jog tokie aptarimai veiksmingi tik tuomet, kai vaikas ramus. Kalbėtis su įsiaudrinusiu mažyliu, kuris tik ką verkė arba isterikavo, – bergždžias reikalas.

 
  • Ne klausti, o teigti
 

Jei vaikas ožiuojasi ir nenori jūsų paleisti, reikėtų šnekėti aiškiai, pavyzdžiui: „Aš eisiu į vonią. Netrukus grįšiu.“ Tik nereikia klausti: „Galima, aš eisiu į vonią?“ – tai tik paskatins vaiką sakyti „ne“.

 
  • Kuo garsesnis rėkimas, tuo tylesnis atsakas
 

Bendraujant su besiožiuojančiu ar nuolat kažkuo nepatenkintu vaiku, reikėtų įsidėmėti tokią taisyklę: kuo garsiau jis stūgauja, tuo ramiau ir tyliau turėtų kalbėti suaugusysis. Jei šis irgi rėks, tikrai niekaip nepadės nusiraminti. Per tylos pauzes naudinga ištarti: „Aš suprantu“, „Aš tau padėsiu“. Taip parodysite, jog rūpi mažylio problema.

 
  • Nuotaikingi rašteliai 
 

Su vyresniais vaikais galima bendrauti rašteliais, paliktais ant stalo ar šaldytuvo durelių. Tegul jie būna parašyti su humoru – vaikams tai patinka ir tokį prašymą jie pildo su didesniu entuziazmu.

 
  • Leisti savarankiškai nuspręsti
 

Jei vaikas dažnai išmėto žaisliukus, galima bandyti šią problemą spręsti pasiūlant atžalai tokį variantą: „Jonuk, o kur tu laikysi savo mašinytes, konstruktorių?“ Tokioje situacijoje vaikas pasijaus suaugusiuoju, kuris pats sprendžia, ką daryti su savo daiktais. Kai tik jis nuspręs, būkite ramūs – žaisliukus susidės į paties pasirinktą vietą.

 
  • Mėgstamų herojų žodžiai
 

Psichologai pastebi, kad vaikams labai patinka jų mėgstamų herojų posakiai, eilėraštukai, dainelių posmai iš knygų ar filmukų. Mažieji juos lengvai įsimena. Posakį ar eilėraštuką pritaikius situacijai, galima pasiekti puikių auklėjimo rezultatų. Štai vaikui, kuris nuolat mėgsta atidėlioti darbus, galima su švelnia šypsena priminti: „Ką gali daryti tuoj, niekad nesakyk rytoj.“

 
  • Alternatyva neiginiui
 

Jei tenka vaikui atsakyti „ne“ į jo prašymą, tuomet galima pasiūlyti alternatyvą, pavyzdžiui: „Važiuoti į festivalį be suaugusiųjų palydos negali, bet gali pasikviesti draugų pas mus į sodybą.“

 
  • Įspėti iš anksto
 

Įpraskite vaiką informuoti apie savo planus. Pavyzdžiui, svečiuodamiesi geriau įspėti atžalą, kad netrukus eisite namo. Priešingu atveju galite tikėtis itin nemalonios reakcijos, kai teks staigiai traukti iš žaidimo su bendraamžiais.

 
  • Tinkamai formuluoti klausimą
 

Aptariant su vaiku kokius nors reikalus, reikėtų vengti tokių klausimų, į kuriuos galima atsakyti „taip“ arba “ne“. Užuot klausę: „Ar viskas gerai mokykloje?“, geriau domėkitės: „Ką šiandien veikei mokykloje?“, „Ką naujo sužinojai?“

 
  • „Ne“ be emocijų
 

Jei vaikui reikia konkrečiai atsakyti, tuomet geriau tiesiog pasakyti tvirtą „ne“. Tačiau be jokio rėkimo ar svarstymų bei išvedžiojimų. Tai kaip tik tas atvejis, kai griežtas ir šaltas tonas labai tinka.