Beveik visose kultūrose galima aptikti bent keletą legendų, pasakojančių neįtikėtinas istorijas apie laukinių gyvūnų priglaustus ir išaugintus žmonių vaikus. Daugelis iš jų tėra patrauklūs pramanai, jaudinantys žmonijos vaizduotę. Visgi kai kuriuose iš jų yra ir šiek tiek tiesos. Mat iš tiesų būta atvejų, kai tėvų netekę mažyliai beveik stebuklingai išgyvendavo laukinėje gamtoje. Netgi mokslininkai sutinka, kad be gyvūnų pagalbos tai nebūtų įmanoma.

 

vaikai_800x422

Lokės sūnūs LDK

 

XVII a. Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės (LDK) metraščiuose galima aptikti net tris pasakojimus apie lokių išaugintus žmonių vaikus. Du iš jų niekada nebuvo įrodyti. Galbūt niekas per daug ir nesistengė to padaryti. O štai apie vieną tokį unikalų nutikimą išliko rašytinių dokumentų. Prieš 300 m. didžiąją bendros Lietuvos, Lenkijos ir dalies dabartinės Baltarusijos ploto dengė beveik neįžengiami miškai. Proskynose įsikūrę kaimeliai buvo nutolę nuo pagrindinių kelių. Tad, kas iš tiesų juose dėdavosi, niekas nežinojo ir niekada nesužinos. Visgi pasitaikydavo atvejų, kai nuo užkrečiamųjų ligų, iš bado arba dėl užpuolimų per keletą dienų išmirdavo visa nedidelė bendruomenė. Tai laikais į vaikus niekas nekreipdavo dėmesio. Tad tėvams mirus jie neretai būdavo paliekami likimo valiai. Manoma, kad tokį negailestingą likimo smūgį patyrė mažylis, kuris mažiausiai 3 m. praleido gūdžiuose miškuose. Jį 1663 m. vasarą aptiko žygiavę kareiviai. 8–9 m. vaikas rastas visiškai nuogas, besislapstantis su dviem lokio jaunikliais. Motinos lokės aplink nesimatė, tad vaikas iš miško buvo paimtas ir nuvežtas į vieną pirmųjų našlaičių prieglaudų Vilniuje. Ten šiuo neįprastu atveju susidomėjo tuometinis Vilniaus vyskupas. Jis parašė net keletą laiškų LDK didikams, pasakodamas apie laukinius berniuko įpročius ir negebėjimą kalbėti. Keletas žemesnio titulo bajorų į šią istoriją žvelgė kaip į pramogą, o damos rašė laiškus vyskupui, siūlydamos nelaimėlį priglausti.

 

Literatūros įkvėpimo šaltiniai

 

Lietuviškasis lokės sūnus, deja, neįkvėpė jokio grožinio kūrinio, o kuo jo istorija baigėsi, sužinoti neįmanoma, nes pasikeitus vyskupui susidomėjimas šiuo atveju nuslopo. Tačiau būta atvejų, kai šiek tiek pagražinti istoriniai įvykiai vėliau tapo garsiausiais literatūros kūriniais. Taip nutiko su vokiečio Petro Efurtiečio kronikoje užfiksuotu pasakojimu apie vilkų užaugintą berniuką. Pasakojimas užrašytas 1304 m. nedideliame ir dabar jau neegzistuojančiame Heseno miestelyje. Kronikos autorius mini, kad berniuką iš prie namų buvusio kiemo pagrobė vilkai ir išsivedė į mišką. Vaikas jau buvo ūgtelėjęs ir mokėjo šnekėti. Tad netikėtai nuklydęs į kitą kaimelį neva pats papasakojo savo istoriją. Vilkai neva jį maitino savo sugautu grobiu, o žiemomis priglausdavo irštvose ir sugulę aplinkui šildydavo. Vaikas su žmonėmis praleisdavo mažai laiko ir Bažnyčios arba geranoriškai nusiteikusių kaimiečių priglaustas vis pabėgdavo į mišką pas vilkus. Šį pasakojimą išnagrinėję istorikai mano, kad berniukas iš namų išėjo savo noru, o vilkai iš tiesų buvo ištikimi medžiokliniai šunys. Gerokai įdomesnę istoriją pasakojo kitas vokiečių metraštininkas Wilhelmas Dilichas. 1341 m. jis aprašė medžiotojų miškuose sugautą dvylikametį berniuką, kuris elgėsi kaip vilkas. Jo kūnas buvo nepaprastai gausiai apžėlęs plaukais ir jam visiškai netiko žmonių maistas. Manoma, kad šios istorijos įkvėpė gausybę dabar itin populiarių pasakojimų apie vilkolakius – mitinius padarus, per pilnatį gebančius pasiversti milžiniškais laukiniais žvėrimis.

 

Prancūziškasis Mauglis

 

Kur kas naujesnis nutikimas aprašytas 1799 m. Prancūzijos kronikose. Miškuose buvo aptiktas visiškai nuogas purvu apskretęs paauglys. Jį radę medžiotojai spėjo, kad vaikas išgyveno valgydamas šaknis, giles ir grybus. Spėta, kad galėjo prisišlieti prie šernų šeimynos. Vaikinukas parodytas kaimo gydytojui. Pastarasis nustatė, kad yra sveikas, tačiau ant kaklo aptiko didžiulį randą. Tokie esą lieka ašmenimis perpjovus gerklę. Vaikinas pavadintas Viktoru iš Averono. Jį priglaudė garbinga vietinių pora, kuri stengėsi išmokyti kalbėti ir bendrauti. Dėl patirtų sužalojimų Viktoras niekada taip ir neprabilo, tačiau prisitaikė prie žmonių gyvenimo būdo. Šeimos nesukūrė, nors akivaizdžiai jautė potraukį įvairaus amžiaus moterims. Jas mergindavo urgzdamas arba mėgindamas pačiupti už sprando. Viską darė taip, kaip laukiniai žvėrys natūralioje aplinkoje. Deja, tai nesužavėjo nė vienos damos, tad galiausiai Viktoras mirė vienišas, sulaukęs maždaug keturiasdešimties. Šiuo pasakojimu veikiausiai būtų itin susidomėjęs švedų gamtininkas Carlas von Linne. Deja, mokslininkas mirė anksčiau, negu buvo aptiktas Viktoras iš Averono. Mat ši istorija kone idealiai iliustravo jo teoriją apie dviejų žmonių porūšių egzistavimą. Remiantis ja žmogus gali būti homo sapiens, arba mąstantis žmogus, ir homo troglodytes – urvinis žmogus. Pastarajam porūšiui priklauso nemąstančios ir nekalbančios būtybės.

 

Tokių atvejų yra netgi moderniame pasaulyje

 

Carlo von Linne teorija galiausiai aprašyta 1888 m. išleistoje knygoje „Mąstantis laukinis žmogus“. Įsigilinus į mokslininko mintis galima daryti prielaidą, kad bet kuris šiuolaikinis žmogus, ugdomas necivilizuotoje aplinkoje ir nematydamas kitų žmonių, veikiai tampa homo troglodytes. Mat tokia bent iš dalies yra jo prigimtis. Kone kiekvieno vaiko, kuriuos priglaudė gyvūnai, atvejis tai įrodo. 1991 m. Ugandoje rastas 4 m. berniukas, veikiausiai nuo gimimo gyvenęs su beždžionėmis. Jo kūnelis buvo apaugęs gana tankiu kailiu, kuris ilgainiui išslinko, tačiau primatiškas vaiko elgesys nepasikeitė. Mokyti berniuko nesisekė, veikė tik paprasta dresūra. Po kelerių metų „beždžioniukas“ pabėgo į džiungles ir niekas jo daugiau nematė. Tokių mažųjų tarzanų buvo ir daugiau. 1984 m. Siera Leonėje mišką kirtę darbininkai išbaidė beždžionių šeimyną. Panikos apimti gyvūnai pasileido bėgti, tačiau viena beplaukė beždžionėlė nespėjo su giminaičiais ir pateko į žmonių rankas. Iš pradžių manė, kad pagavo džiunglių dvasią, geriau įsižiūrėję, darbininkai suprato, kad tai maždaug 5 m. mergaitė. Ji kandžiojosi it žvėriukas, nemokėjo gerti, tačiau gebėjo lakti. Vietos gyventojai prisibijojo laukinukės, todėl dėl viso pikto laikė pririštą už kojos. Po 4 m. į džiungles atklydęs gydytojas pasiėmė mergaitę ir išvežė į ligoninę. Ji atsidūrė psichiatrijos klinikoje ir iš dalies adaptavosi. Tačiau psichiatrai teigė, kad vaiko sąmonė veikiau kaip augintinio, o ne žmogaus.